Tradicinis, cikliškai pulsuojantis lyginimasis su Estija, atrodo, vėl intensyvėja. Žiniasklaida užkais link vasaros, kai Europos komisija ir Europos centrinis bankas įvertins Estijos ekonomiką ir paskelbs, kad Mastrichto kriterijai vykdomi ir 2011 metais sausio 1 dieną Estijos valiuta taps euras.
Iki šiol visų trijų Baltijos valstybių „sėkmės istorija“ iš esmės tebėra vienoda, skiriasi tik kiekybiniai parametrai. Kartu buvome „Baltijos tigrais“, kartu tapome nekilnojamojo turto burbulo ir ekonomikos perkaitimo „herojais“, visi trys drauge būsime katastrofiško (15-20 proc.) ekonomikos smukimo Didžiosios recesijos (taip, regis, vadinsis 2008-2010 metų krizė) metu pavyzdžiu vadovėliuose.
Ir 1918, ir 1940, ir 1990-91, ir 2009 metais buvome kartu laimėje ir nelaimėje. Pasauliui vis dar tebesam trijų vienodų mažiukų būrelis, nors ekonomikos analitikai jau geba rasti realių skirtumų ir išsivystymo lygyje, ir ekonomikos perspektyvose.
Kaip bus toliau, kai Estija – ir tik ji mūsų trijulėje - įsives eurą? Juk jau anksčiau tai tas, tai kitas mus ir Estiją gretindavo vos ne taip pat, kaip kažkada gretinome Rytų ir Vakarų Vokietiją, arba sovietinių laikų Estiją ir Suomiją, kaip dabar gretinam Šiaurės ir Pietų Korėją.
Skirtinga naujųjų valstybių sėkmė pirmiausia aiškinama tuo, kad skiriasi jų pradinės sąlygos - ekonominio išsivystymo lygis, geografinė padėtis, gamtos ištekliai, ryšiai su metropolija.
Būtent pradinių sąlygų skirtumu galima paaiškinti buvusios Sovietų Sąjungos Vidurinės Azijos „respublikų“ nepalyginamai sunkesnį nei mūsiškis reformavimąsi į demokratines valstybes ir rinkos ūkį – nes Baltijos šalys dar turėjo gyvą suverenaus egzistavimo atmintį ir ryžtą atkurti savą valstybę, tuo tarpu nei Vidurinėje Azijoje, nei Rytų Ukrainoje ar Baltarusijoje to nebuvo; gerokai skyrėsi ir geografinė jų ir mūsų padėtis, suteikusi skirtingą geopolitinio manevro laisvę.
Jei pradinės pozicijos vienodos ar skiriasi nedaug, skirtingą naujų valstybių raidą gali paaiškinti skirtumai jų institucinėse sistemose kiek brandi nuosavybės teisių apsauga, įstatymų viršenybė, sutarčių vykdymo užtikrinimas, kokios verslo ir socialinio gyvenimo tradicijos.
1953 m. Korėjoje įsigaliojo paliaubos ir paliaubų linija perskėlė Korėją į dvi valstybes. Perpus buvo padalinta vienodai neišsivysčiusi, skurdi agrarinė šalis. Šiaurės Korėja įdiegė totalinio valstybės dominavimo ir centralizuoto planavimo institutus, Pietų Korėja - rinkos mechanizmą su aktyviu, strategiškai apmąstytu valstybės dalyvavimu ekonomikoje. Po 50 metų pajamos vienam žmogui Pietų Korėjoje dešimt kartų didesnės nei Šiaurės Korėjoje. Ne tą institucinę sistemą pasirinko šiauriniai korėjiečiai. (Ji ir mums buvo „įsūdyta“ – pusės amžiaus trukmės „pabandymui“).
Institucijų skirtumais paaiškinama ir sėkmingesnė Vidurio Europos pokomunistinių valstybių raida transformacijos laikotarpiu – skirtingai nei Baltijos valstybės, jos ir iki išsilaisvinimo buvo nominaliai savarankiškos valstybės, todėl turėjo formalias užsienio prekybos, užsienio reikalų, gynybos, socialinės politikos ir kitas valstybei būtinas institucijas.
Mūsų ir Latvijos bei Estijos atveju nieko tokio nebuvo – paveldėjome ir faktiškai identiškas pradines sąlygas, ir vienodas (sovietines) institucijas (arba skyles vietoj jų).
Tokiu atveju didelių skirtumų mūsų šalių raidoje pradžioje negalėjo būti. Tačiau užsimegzti ir ilgainiui plėtotis jie galėjo, nes į sceną tada pakyla praktinis tų šalių vyriausybių veikimas – jų įgyvendinama ekonominė ir socialinė, vidaus ir užsienio politika.
Tyrinėtojai rado kaip tik tokių pavyzdžių – kai naujai susikūrę valstybės paveldi vienodą institucinę sistemą, bet vis tiek nueina skirtingais keliais su labai skirtingais rezultatais.
Brookingso institutas (Brookings Institution) prieš metus paskelbė tyrimą apie dvi mažas salas Karibų jūroje, Barbadosą ir Jamaiką, kuriose gyvena afrikiečių, kažkada atgabentų dirbti cukranendrių plantacijose, palikuonys. Kadangi abi salos buvo Britų imperijos kolonijos, tapę nepriklausomos valstybės jos paveldėjo vienodas politines, ekonomines ir teisines institucijas.
Nepaisant vienodų institucinių sistemų jų keliai išsiskyrė. 1960-2002 metų laikotarpiu Barbadoso bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo triskart sparčiau nei Jamaikos BVP, ir dabar Barbadoso ir Jamaikos pajamų skirtumas yra penkiskart didesnis nei laikotarpio pradžioje. (BVP vienam gyventojui per tuos 42 metus Barbadose didėjo vidutiniškai 2,2 proc. kasmet, Jamaikoje – 0,8 proc.). Konkrečiai – Barbadose BVP vienam gyventojui (apskaičiuojant pagal perkamosios galios pajėgumą) 2008 m. sudarė 18 900 JAV dolerių, o Jamaikoje – tik 8 600 dolerių, t.y. tik 45,5 proc. Barbadoso lygio. (Lietuvoje šis rodiklis, taip pat 2008 metais – 17 800 JAV dolerių).
Tų Karibų jūros valstybių skirtingas ateities trajektorijas nulėmė jų vyriausybių įgyvendinama politika.
Analogiškai ir Baltijos jūros rytinėje pusėje. Estijos ekonominė politiką jau ne sykį buvo kažkiek pranašesnė nei mūsų ar latvių. Ekonomikos liberalizavimas buvo truputėlį civilizuotesnis, pinigų politika – sparčiau reformuota, investicinė aplinka – sukurta greičiau ir geriau nei pas mus. Krizės metais paaiškėjo ir tai, kad Estijos vyriausybė vykdė žymiai geresnę fiskalinę politiką (iki krizės perviršinis biudžetas galėjo atrodyti, mūsų politikų akimis, bereikalingu susikaupusių lėšų „rūdijimu“). Tokia fiskalinė politika, savo ruožtu, atves Estiją į euro zoną.
Brandumą demonstruojanti ekonominė politika taip pat tapo sąlyga Estijai, kartu su Izraeliu, Rusija ir Slovėnija būti artimiausiais kandidatais į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) narius. Taip pat be mūsų su latviais.
Ir tada ? Ir tada du variantai: (a) gali būti taip, kad skirsimės nuo Estijos taip, kaip šiandien skiriasi Danija ar Švedija nuo Suomijos ar Olandijos (pirmosios juk su sava valiuta, kitos dvi – su eurais) – tai yra, niekuo nesiskirsim, arba (b) taip, kad Lietuva ir Estija bus Šiaurės ir Pietų Korėjos analogas Baltijos pakrantėje. Pradinės sąlygos ir institucijos juk buvo vienodos...
