Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
Mūsų, lietuvių yra daugiausiai. Kitataučių valstybėje mažiausiai. Estų kaimynė Suomija – sudėtingo likimo, bet jau turtinga valstybė. Estai moka pasigirti savo pasiekimais. O Latvija yra regiono centre. Tokie kiekvienos šalies privalumai. Tiesa, ar tai, kad mažai kitataučių yra privalumas – ginčytina.
Kultūrų įvairovė yra vienas iš ekonominės sėkmės veiksnių. Manau, kad jei pas mus žydų būtų tiek kiek prieš karą, tai mes gyventume geriau. Verslumu jie pranokdavo lietuvius. Bet pereinamuoju laikotarpiu, kai latviams ir estams teko galvoti apie savo tautos išlikimą, atrodė, kad monolitiškumas geriau.
Kažkada buvome lyderiai
Tarybiniais metais Lietuva iš skurdžiausios regiono valstybės sugebėjo tapti jo ekonomine lydere.
Estijoje buvo tik viena tikrai didelė pramonės įmonė užsiimanti skalūnų kasyba ir panaudojimu.
Latvija, jau turėjusi stipresnę pramonę tarpukaryje, vėliau beveik nieko naujo nesukūrė.
O pas mus buvo ir atominė elektrinė, ir „Mažeikių nafta“, ir trąšų gamyklos. Turėjome stiprias, to meto sąlygomis, metalo apdirbimo, staklių gamybos, elektronikos, prietaisų gamyklas, tekstilės, maisto perdirbimo įmones.
Pavyzdžiui, Vilniuje buvo tokia „Radijo matavimo prietaisų gamykla“, vilniečiams labiau žinoma kaip „penketukas“. Vien šios gamyklos tyrimo ir projektavimo institute dirbo apie dešimt tūkstančių žmonių, antra tiek gamyboje (su filialais ne Vilniuje). Darbuotojų skaičiumi dabar tai prilygtų kokiam tarptautiniam koncernui.
Tiesa, šios „radijo matavimo prietaisų“ gamyklos pagrindinė produkcija buvo ne oscilografai, akmenų inkstuose skaldymo įtaisai ar kokie kiti gudrūs prietaisai, bet tarybinių sparnuotųjų raketų valdymo sistemos. Šių sistemų bazė ne mikroelektronika, bet bangos ir kieto kūno fizikos pagrindu sukurti bangolaužiai.
Tokios technologijos dar ir dabar kokiai nors „Toshibai“ ar „Intel“ yra tik ateities svajonės - bent jau civilinėse, ne karinėse srityse.
Didelė elektronikos įmonė buvo mokslinis gamybinis susivienijimas „Venta“, kurio centras įsikūrė Ateities gatvėje Vilniuje. Tos įmonės institute ir gamykloje dirbo po du tūkstančius žmonių. Tai mažiau negu „Sigmoje“, „Vilmoje“ ar „Kuro aparatūroje“, tačiau daugiau negu bet kurioje dabartinėje į mokslą orientuotoje įmonėje. Aišku, šis susivienijimas buvo panašus į daugumą tarybinių gamyklų. Produktus ne kurdavo patys, bet kopijuodavo. Imdavo daugiausiai amerikiečių „Motorolos“ mikroschemas, jas ardydavo, nagrinėdavo ir taip projektuodavo savas.
Kokybiškos produkcijos išeiga buvo labai maža. Išteklių panaudojimo efektyvumas menkas. Bet „Venta“ tada gamindavo daugiau elektroninių mikroschemų negu visokie „siemensai“, „philipsai“ ir kiti Europos gamintojai kartu.
Matyt ne be reikalo buvo slaptas dar TSRS vadovo Jurijaus Andropovo pasirašytas nutarimas „Ventą“ smarkiai išplėsti.
Negiriu senųjų laikų. Tiesiog noriu pasakyti, kad ir to meto sąlygomis žmonės dirbo, kūrė ir kai ką mes darėme geriau už kaimynus.
Lietuvos pramonė nepriklausomybės pradžioje buvo stipriausia. Mūsų miestai geriausiai tvarkomi, gamyklos statomos ne tik sostinėje kaip kitur, bet ir provincijos miestuose – taip šie buvo ugdomi.
Keliai, telefono ryšys, kita infrastruktūra, išskyrus uostus bei geležinkelį, Lietuvoje buvo geriausi.
Vilniaus „Žalgiris“ žaidė TSRS aukščiausioje futbolo lygoje ir atrodė ten visai neprastai.
Rygos “Daugavai“ iki jo buvo toli, apie estų komandas iš vis nieko nesigirdėjo.
Nors kaime pas mus gyveno daugiausiai žmonių, visose respublikose kaimiečių gyvenimo sąlygos buvo panašios. Tiesa, Estijos maži miesteliai ir gyvenvietės buvo tvarkingesnės negu mūsų, vienkiemiai turtingesni.
Mes pirmi pasiskelbėme nepriklausomi.
Greičio privalumai
Estai pirmieji pradėjo ekonomines reformas. Jie darė jas greitai ir drąsiai.
Greitis turi privalumų. Nespėja susidaryti grupės, kurios pradeda kovoti už savo interesus.
Kai be nuskausminimo tvarkoma gyvo organizmo žaizda, geras chirurgas daro tai greitai.
Estai pirmieji paleido kainas plaukioti laisvai, įsivedė savo pinigą, pririšo jį prie pasaulinių pinigų ir įkūrė valiutų valdybą, atsisakė importo ribojimo ir, gal net per drąsiai, atsivėrė laisvai tarptautinei prekybai. Pirmieji pradėjo privatizaciją ir greičiau ją užbaigė.
Visa tai darydami estų politikai nuosekliai laikėsi vieno žinomo principo. Su skurdu neturtingoje valstybėje reikia kovoti ne parama ir išmokomis, bet sparčia ūkio plėtra. Geriausia socialinė politika yra racionali ekonominė. Kasdienėje veikloje, jie nuo šios taisyklės nenukrypo.
Mes, kaip ir latviai reformas pradėjome vėliau, jas darėme stabčiodami ir užtrukome keliais metais ilgiau. Kai ką darėme kitaip. Vieni mūsų politikai svajojo apie švedišką socializmą, kiti apie Smetonos laikus, treti apie dar kažką.
Estai iš karto atsisakė importo muitų. Latviai toms prekėms, kurios buvo gaminamos jų krašte įvedė vienodą muitų tarifą. Lietuvoje buvo importo kvotos ir įvairūs tarifai skirtingiems produktams.
Litą mes įsivedėme vėliau. Prieš lito įvedimą buvo hiperinfliacijos laikotarpis ir jei estai stengėsi greičiau pabėgti iš rublio zonos, tai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė kurį laiką elgėsi atvirkščiai. Ji siekė, kad kainos pas mus didėtų sparčiau negu kituose buvusios TSRS regionuose.
To meto sąlygomis atrodė, kad tai pakankamai protinga, nes prekės teka ten kur už jas daugiau mokama. Bent jau aš tada taip maniau, nes kai visas ūkis buvo orientuotas į rytus, greitai pabėgti iš rublio zonos sudėtinga ir net avantiūristiška. Tenka prisipažinti, kad klydau.
Mūsų politikai, tuo metu buvę valdžioje, paskelbė, kad reikia kompensuoti nuvertėjusius dar tarybiniais laikais rublinius indėlius ir tai įtvirtino įstatymais.
Šitie du dalykai sunkiai suderinami. Kaip galima beveik vienu metu skelbti, kad reikia padėti nukentėjusiems nuo infliacijos ir kartu tą infliaciją palaikyti? Arba kairė nežino ką daro dešinė, arba, kaip spėju, vienu žingsniu stengtasi pamaloninti rinkėjus, kitu – spręsti ūkines ir socialines problemas, nesukant sau galvos dėl šių sprendimų dvilypiškumo, tai yra dėl principų ir moralės.
Apie valstybių turtą
Truputį nukrypsiu nuo temos.
Ekonomistai jau kelis šimtmečius aiškinasi kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos ne. Kokie veiksniai tai įtakoja. Prirašyta begalė knygų, išskirta daug veiksnių: turimi gamtos ištekliai, žmonių darbštumas, rinkos dydis ir jo sąlygota darbo pasidalijimo bei specializacijos galimybė, mokėjimas taupyti ir kaupti kapitalą, mokėjimas sujungti kapitalą, darbą bei kitus išteklius-tai yra verslumas, techninė pažanga, žmonių išsilavinimas, žmogiškasis kapitalas, žinios, kūrybiškumas ir t. t.
Tačiau dabar sakoma, kad daugelis aukščiau išvardintų dalykų yra ekonomikos augimo pasekmė, o ne priežastis ir aiškinama, kad ilgalaikės sėkmingos ūkinės plėtros pagrindas yra verslo motyvacinė aplinka.
Nors dar nėra iki galo apibrėžta ir sudėliota kokie elementai tą aplinką sudaro, bet dėl kai ko dabartiniai šios srities autoritetai jau sutaria.
Sutariama, kad yra svarbūs šie dalykai:
1. stipri įstatymų valdžia ir bešališka, teisinga teisėtvarka, garantuojanti nuosavybės išsaugojimą teisėtiems savininkams.
2. Kuo mažesnės neproduktyvios vyriausybių išlaidos ir mokesčiai.
3. Makroekonominis stabilumas (nedidelė infliacija, tolygi, be didelių nuosmukių, plėtra).
4. Ypač akcentuojama papročių, moralės normų įtakojančių tokias vertybes kaip darbštumas bei sąžiningumas, svarba.
Pabrėžiama, kad ten kur žmonės sąžiningesni ir gali pasikliauti vienas kito žodžiu, nereikia sudėtingų sutarčių ir sandorių kaštai yra mažesni, žmonės nebijo vienas kito ir nereikia neproduktyvių išlaidų apsaugai ir t.t.
Tarp ekonomistų atgimsta susidomėjimas Adomo Smito „Moralinių sentimentų teorija“ ar tokiais Makso Veberio veikalais kaip „Pasaulio religijų ūkinė etika“ ar „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“. Kuriamos bendros ekonomistų grupės su psichologais, sociologais ir net teologais. Aiškinamasi kaip stiprinti moralias vertybes, skatinti darbštumą, aktyvumą. Kaip geriau derinti individo ir bendruomenės interesus.
Perfrazuojant žinomą išsireiškimą galima pasakyti, kad moralė ir sąžinė yra tiesioginė gamybinė jėga.
Ten, kur valdžios veiksmai prasilenkia su moralės normomis, nėra apie ką kalbėti.
Nacionaliniai korupcijos ypatumai
Greitai valdžia Lietuvoje atiteko kitiems – labiau patyrusiems.
Jie spėriai susitvarkė su infliacija, įvedė litą, įkūrė valiutų valdybą. Taip stabilizavo situaciją ekonomikoje ir tai, be abejo, yra jų pasiekimas.
Kitose srityse jie tęsė savo pirmtakų pradėtus darbus.
Išmokų ir kompensacijų taip pat negailėjo. Būtent tada atsirado kompensacijos nepasiturintiems už šildymą.
Viena jų veikla vis dėlto buvo ypatinga. Jų pačių žodžiais ji vadinosi „partijos ekonominės bazės stiprinimu“. Aišku, šiuo atsakingu darbu užsiėmė ne visa partija, bet tik ypač patyrę jos nariai.
Pradžioje „stiprinant“ tą bazę galima buvo „vyriškai“ patarti kam nors Telšiuose kurti statybinę organizaciją ir po to ją „pašefuoti“, paskolinti iš jau turimų ir kažkodėl Vokietijoje laikomų pinigėlių savam verslininkui, kad jis Pašilaičiuose pastatytų vieną pirmųjų Vilniuje prekybos bei verslo centrą, pareguliuoti, kad sklypai benzino kolonėlėms statyti būtų skirstomi „teisingai“.
Didžiausi pinigų srautai buvo ten kur tekėjo nafta bei dujos. Taip pat privatizacijoje. Protingi žmonės tai, aišku, suprato. Reikėjo pasirūpinti, kad tie srautai netekėtų bet kaip.
Buvo toks momentas kai pirkti dujas iš rusų norėjo kažkokie neaiškūs verslininkai. Teko į pačius aukščiausius kabinetus iškviesti principingą prokurorą ir pavesti jam jais pasidomėti. Jis pavedimą suprato ir tuos verslininkus sulaikė. Nebijokite, nieko blogo nenutiko. Tiesiog pabuvo žmogeliai Lietuvos kalėjime, kol kiti, savi, pasirašė Maskvoje reikiamas sutartis.
Po to juos išleido ir jie toliau laimingai gyveno. Mes arčiau Europos. Pagalvokite, kaip su tokiais konkurentais pasielgtų Rusijoje.
Kaip ir kiek ta savo partijos, o kartais ir savo bazė buvo kuriama, matyt, žino tik Dievas.
Tada atsirado posakis, kad „pelningiausias Lietuvos verslas – būti valdžioje“.
Lietuvoje įsigaliojo tokie papročiai, kada esantys valdžioje labai rūpinasi skurstančiais išmokomis, verslininkais lengvatomis ar dirbančiaisiais leisdami ilgai nedirbti.
Kartu jie neužmiršta pasirūpinti ir savo partija bei savimi. Kaip sakoma, gyvenk pats ir leisk gyventi kitiems.
Net miesteliuose buvo žinoma, kad jei rinkimus laimėjo viena partija, tai mokyklas remontuos ar langus joms įstatinės viena įmonė, jei kita – tai darys kiti.
Kažką keisti, pertvarkyti, kad visiems būtų geriau tokioje sistemoje beveik neįmanoma. Pertvarkant visada yra nukentėjusių ir jie paprastai garsiai šaukia. Tie, kas laimėtų ateityje, dauguma, tyli. Tai taisyklė tinkanti beveik visoms reformoms. Valdantiesiems reikia drąsos ir valios nugalėti pasipriešinimą ir veikti būsimai visų naudai.
Nieko nedarantys nepadaro klaidų ir su nieku nekovoja. Taip paprasčiau ir ramiau.
Po 2000 metų Lietuvoje daug kalbėta ir rašyta apie įvairias viešojo sektoriaus reformas. Praktiškai nieko nepadaryta.
Bergždžias dešimtmetis
Galime pasakyti, kad pirmasis XXI a. dešimtmetis iki krizės, reformų, judėjimo į priekį prasme, mūsų valstybėje buvo bergždžias.
Tik dabartinė vyriausybė pradėjo kai kurių sričių pertvarką.
Estai po ūkio pertvarkos ėmėsi racionaliuzoti viešąjį sektorių: sveikatos apsaugą, policiją ir kt.. Dalį įstaigų privatizavo, mažino darbuotojų skaičių ir t. t. Taip jie sumažino neproduktyvias valstybės išlaidas. Atsirado galimybė mokėti likusiems darbuotojams didesnius atlyginimus ir kaupti rezervus, kurie labai pravertė šios krizės metu.
Mes išlaidas viešajame sektoriuje bandėme mažinti savaip. Jūs, matyt, galvojate, kad mūsų ligoninės gydo, o valstybė per ligonių kasas sumoka joms už paslaugas.
Bet kas būtų, jei nesusipratę ligoniai daug sirgtų, o neatsakingi gydytojai juos gydytų?
Tada valstybė neišsimokėtų. Argi protingi vadovai tai gali leisti. Aišku, ne. Todėl jie kiekvienai ligoninei nustato paslaugų planus. Dabar daktarai žino kiek ko jiems suplanuota.
Jei tau, sakysim, numatyta 100 operacijų per metus ir tu jas padarei per dešimt mėnesių tai iki metų pabaigos gali ir nebedirbti. Už viršplanines operacijas ligoninei nemokės.
Tik sergantieji niekaip nesupranta ar jų liga planinė, ar viršplaninė. Todėl jei savo poliklinikoje nori nemokamai patekti pas specialistą teks palaukti keletą savaičių ar net mėnesių. Visi specialistai užimti. Žinoma, jei susimokėsi, papulsi iš karto ir nustebsi, kad tie specialistai, pasirodo, turi laiko.
Gydymo įstaigų vadovai gerai prisitaikė. Ir teisė į nemokamą gydymą užtikrinta, ir pinigėliai renkami. Viskas įstatymiška.
Viešasis sektorius Lietuvoje liko beveik toks, koks buvo tarybiniais laikais. Bet specialistams jau reikia mokėti daugiau.Kitaip išvažiuos. Pinigų trūksta. Tenka skolintis arba naudoti valstybės rezervų lėšas ir taip užmaskuoti nesugebėjimą tvarkytis.
Visose Baltijos valstybėse buvo privatizuojama už investicinius čekius, bet truputį skirtingai.
Čekai, kurie pirmieji pradėjo taip privatizuoti, už investicinius čekius pardavinėjo tik dalį didelių įmonių akcijų. Kontrolinius tokių įmonių akcijų paketus jie stengėsi parduoti strateginiams investuotojams iš užsienio arba vietiniams investicijų fondams, kurie buvo specializuoti, turėjo atitikti kvalifikacinius reikalavimus ir įrodyti , kad gali valdyti atitinkamos srities įmones.
Tai yra, čekai suprato, jog bet kas vadovauti negali, tam reikia specialių žinių ir gabumų.
Estai elgėsi panašiai. Jie greitai įkūrė agentūrą, kuri investuotojų, galinčių valdyti įmones, ieškojo užsienyje. Dideles įmones iš karto pradėjo pardavinėti užsieniečiams organizuodami varžytines. Privatizuojant už čekius elgėsi taip kaip čekai.
Latvijoje nebuvo jokios aiškios tvarkos. Jie paskelbė, kad privatizuos už čekius, juos išdalino, bet praktiškai didelę dalį įmonių tiesiog pasidalijo buvę valdžioje ir įmonių direktoriai. Ten būdavo ir taip, kad įmonė dar vakar buvusi valstybinė, kitą dieną tapdavo privačia apie tai viešai nepaskelbus.
Lietuvoje tvarka buvo geresnė. Apie kievienos įmonės privatizaciją skelbiama viešai. Bet mažos ir didelės įmonės, skirtingai nuo čekų, privatizuojamos vienodai. (Tik pačioje pabaigoje keletas didelių įmonių parduotos strateginiams investuotojams). Jas galėjo įsigyti bet kas. Kvalifikacinių reikalavimų nebuvo jokių. Tiesa, vėliau vaistines buvo leista įsigyti tik turintiems vaistininko diplomą, o laikraščių redakcijos kažkokiu būdu atiteko ten dirbantiems.
Dauguma tarybinių gamyklų, palyginti su atitikmenimis kituose kraštuose dirbo neefektyviai.
Jų produkcija buvo prastos kokybės, technologijos pasenusios, darbuotojų per daug. Žlugus TSRS ir jos atskirtai nuo likusio pasaulio ekonomikai, įmones reikėjo pertvarkyti.
Vienu metu reikėjo keisti ar tobulinti produkciją, ieškoti kur ją parduoti, investuoti ir pertvarkyti technologijas, keisti darbo organizavimą ir mažinti darbuotuojų skaičių.
Net labai kvalifikuotiems vadovams spręsti tiek problemų vienu metu yra sudėtinga.
Didžiausia Europoje elektronikos gamykla, mano aukščiau minėta „Venta“, buvo parduota už čekius ir atiteko žmogui, prieš tai Gariūnuose prekiavusiam statybinėmis medžiagomis.
Jos likimas aiškus.
Kauno „Bangos“ susivienijimą nupirko EBSW. Jie pardavė gamyklos sporto kompleksą ir gavo už jį daugiau negu buvo investavę į visą įmonę. EBSW toliau pardavinėjo likusį turtą: pastatus, stakles ir t.t. ir tai jiems buvo pelninga. Apie gamybą ir įmonės ateitį net negalvota.
Panašus likimas ir mano minėtos vilniškės „radijo matavimo prietaisų gamyklos“. Tarp jos naujųjų savininkų buvo ir kriminaliniuose sluoksniuose žinomų asmenų. Ką jie sugebėjo, tai pardavinėti įmonės turtą.
Teko matyti, kaip japoniškos staklės, kainavusios daugiau negu milijoną dolerių, atiteko metalo supirkėjams kaip metalo laužas.
Čekai savo „Škodą“ privatizavo dviems etapais. Pradžioje pardavė dalį akcijų už investicinius
čekius, o po to kontrolinį akcijų paketą strateginiam investuotojui „Wolksvagen“. Patyrę vokiečių vadybininkai pavertė „Škodą“ didžiausiu Čekijos eksportuotoju. Laimėjo visi privatizacijos dalyviai. Stipri įmonė moka didelius mokesčius, išsaugotos darbo vietos, akcijų vertė pakilo ir jas pirkę už čekius praturtėjo.
Sakoma, kad „Venta“ buvo prasta įmonė ir negalėjo išlikti. Gal būt. Bet „Škoda“ tarybiniais laikais irgi nežibėjo.
Dauguma tarybinių gamyklų šansų išgyventi atvirame pasaulyje turėjo mažai. Mūsų pasirinktas privatizacijos būdas juos dar sumažino.
Lengviau galėjo prisitaikyti tos įmonėms, kurios dirbo vietinei rinkai ar produkcija buvo technologiškai nesudėtinga. Tokių daugiau ir išliko.
Statistikos ypatumai
Lietuvoje pramonės produkcijos dalis BVP dabar yra didesnė negu Latvijoje ir panaši kaip Estijoje.
Bet statistika kartais pasako ne visą tiesą. Lietuvos vaizdą gerina išlikę senieji gigantai: „Mažeikių nafta“, trąšų gamyklos. Juos atėmus nuo Estijos smarkiai atsiliktume. Ten nepriklausomybės metais daugiau negu pas mus atsirado naujų įvairių įmonių, taip pat ir gamybinių.
Užsieniečiai Estijoje investavo vienam gyventojui apie tris kartus daugiau negu Lietuvoje, Latvijoje taip pat daugiau.
Žemės grąžinimas visose trijose valstybėse vyko sunkiai.
Estijoje iš užregistruotų 200 000 paraiškų iki 2000 metų dar daug buvo neišnagrinėta. Apie 60 procentų žemės dar valdė valstybė.
Latvijoje žemės nuosavybė suabsoliutinta ir ji grąžinta net miestuose. Nutiko taip, kad pastatus įsigydavo vieni, o žemė po jais būdavo grąžinama kitiems. Tuoj prasidėjo reikalavimai mokėti nuomą už žemę arba statinius iškelti, begaliniai ginčai, konfliktai ir teismai.
Valstybei teko įsikišti ir įstatymais nustatyti žemės nuomos kainas. Bet problema liko neišspręsta. Jei žemė ne jūsų ar jūs galite investuoti ir ką nors joje statyti? Ir atvirkščiai. Jei jūsų žemėje yra statiniai priklausantys kitiems, jūsų rankos taip pat surištos. Nebent viena pusė nupirktų kitos turtą. Bet tam reikia pinigų, savitarpio supratimo ir laiko...
Lietuvoje pasiblaškėme: sodyboms priskyrėme po 3 hektarus, priiminėjome valstiečių ūkio įstatymą, po to pradėjome žemę grąžinti visiems buvusiems paveldėtojams. Nepaisėme nei to, kad du trečdaliai tų paveldėtojų jau gyveno mieste ir nuo ūkininkavimo buvo atpratę, kad pagal seną, iš vokiečių perimtą tradiciją, lietuviai ūkių neskaldydavo, o palikdavo vienam palikuoniui, kad tarybiniais metais pristatyta didelių fermų ir kitų dalykų, kuriems tvarkyti reikia specialios kvalifikacijos bei organizacinių išteklių.
Ypač dideli gudragalviai, kiek suprantu, kai kam paaiškinę, kad reikia sulietuvinti Vilniaus kraštą, sugalvojo nekilnojamąjį turtą kilnoti.
Tarpukario Lietuvos žemės reformos organizatoriai stengėsi stabdyti spekuliaciją žeme. Be vyriausybės leidimo gautos žemės negalėjai parduoti, keliant sodybas į vienkiemius buvo
„pamirštama“ išrašyti žemės dokumentus ir juos ūkininkai paprastai gaudavo, kai jų trobesiai buvo baigiami statyti. Visaip siekta, kad ūkininkai „užsikabintų“ už žemės, ją dirbtų, turtėtų.
Kartu siekiant, kad stiprėtų vidutiniai ūkiai, buvo uždrausta įsigyti daug žemės. (Maksimalios normos buvo tokios pačios kaip parceliuojamiems dvarams. Pradžioje 80 ha, vėliau 150 ha.)
Žemės perkilnojimu mes paskatinome spekuliaciją. Kiek kartų po to buvo keičiami įstatymai ir tvarka, ypač miestuose, suskaičiuoti nesugebu. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti svarbiausią tų pakeitimų motyvą, drįsčiau sakyti jog tai godumas. Daugiausia tų, kurie keitė. Greta didžiųjų miestų niekas net negalvojo ūkininkauti.
Tos, dar nebaigtos veiklos rezultatas toks. Statistikos duomenimis kaime gyvena apie trečdalis tai yra koks milijonas lietuvių. Žemės ir miškų ūkyje dirba apie 8 procentus šalies dirbančiųjų – maždaug šimtas dvidešimt tūkstančių. Jie sukuria maždaug 3 procentus šalies BVP.
Estijoje valstiečiai sudaro 4.1 procento dirbančiųjų, jie sukuria maždaug tokią pačią dalį BVP. Šie skaičiai ros, kad iš gyvenančių Lietuvos kaime ten dirba kas dešimtas.Tų dirbančiųjų produktyvumas palyginti su estais žymiai mažesnis. Jį skaičiuojant gauname, kad apie 5 procentai kaime dirbančių lietuvių, tai yra 70-80 tūkstančių žmonių, nieko nesukuria. Aišku, sąlyginai .
Tuo mes skiriamės.
Turime daug registruotų ūkių, vien ES paramą gauna 200 tūkstančių ūkininkų. (Beje, statistikai nurodo, kad dirbančių žemę yra tik apie 100 tūkstančių). Dauguma ūkių smulkūs: natūriniai, smulkiaprekiniai ar net fiktyvūs.
Iš kitos pusės yra keletas asmenų ar organizacijų valdančių tūkstančius hektarų.
Labai mažai kaimiečių rimtai ūkininkauja ir gamina prekinę produkciją. Likusieji vargsta, skursta. Situacija keistoka. Valstiečių daug, o dirvonuoja apie pusė milijono, ogal ir daugiau ha ariamos žemės. Produkcijos – ypač mėsos ir pieno – trūksta.
Žemės ūkis, turintis Lietuvoje ilgametes tradicijas ir didelį potencialą dabar kartu su energetika yra problematiškiausia ūkio sritis.
Apibendrinimai
Nesinorėtų, kad skaitytojai susidarytų įspūdį, jog estai viską darė gerai, o lietuviai bei latviai tik klydo. Klaidų buvo ir pas estus ir netgi Vokietijoje prijungus buvusią VDR. Tačiau geriau apgalvota, nuoseklesnė ir spartesnė ūkio pertvarka salygojo tai, kad 2008 metais vienas estas sukūrė Bendro Vidaus Produkto už 11987 eurų, o lietuvis už 9614 eurų arba 25 proc. mažiau.
Kriziniais 2009 metais atitinkamai už 10243 ir 7937 eurų – t. y. Lietuvoje 29 procentais mažiau.
Vidutiniai atlyginimai priklauso ne nuo konkrečios įmonės darbo našumo ar žmogaus atliekamų funkcijų, bet nuo viso tautos ūkio produktyvumo ir vidutinių pajamų. Jei Lietuvoje BVP vienam gyventojui yra tris kartus mažesnis, negu Vokietijoje (skaičiuojant realiomis kainomis) , tai ir lietuvio vidutinis atlyginimas turėtų būti tris ar daugiau kartų mažesnis.
Nieko keista, kad lietuvių atlyginimai trečdaliu mažesni už estų.
Estai pertvarkė ir racionalizavo savo viešajį sektorių. Mes ne. Jie gali savo gydytojams, mokytojams, policininkams mokėti didesnius atlyginimus. Mes ne.
Turėdami stipresnį ūkį ir daugiau surinkdami lėšų į biudžetą jie galėjo mokėti didesnes pensijas ir dar atsidėti pinigų blogesniems laikams. Mes, tiems laikams atėjus, priversti ypač daug ir sparčiai skolintis. Todėl artimiausioje ateityje skolos mus slėgs, juos ne.
Blogiausia tokioje situacijoje mums toliau nieko nekeisti, galvoti tik apie tai, kaip išgyventi šiandien, dalinti dovanėles: kompensuoti, išmokėti, lengvatinti... Ir jei artimiausiuose Seimo rinkimuose išrinksime „rūpestingus“ gėrybių dalintojus, tai greitai atsiliksime ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių.
Geriausiai – tiesiai šviesiai paaiškinti, kad situacija sudėtinga, kad laikai, kada prezidentas, seimas, vyriausybė skirstydavo gėrybes yra praėję. Keletą metų teks pagyventi susiveržus diržus ir pirmiausia tai padaryti reiktų patiems valdantiesiems. Realiai. Dėl moralės, ne dėl pinigų.
Po to, greitai racionalizuoti viešąjį sektorių. Kitaip teks kaip latviams, paskubomis uždarinėti ligonines ir kitas įstaigas.
Apsispręsti ar „Sodra“ gali išmokėti tai, ką jai prirašė politikai. Ar užteks tik sumažinti motinystės ir kitas išmokas, pailginti išėjimo į pensiją amžių ir taip išsaugoti esamo dydžio pensijas?
Gal padėtis tokia, kad be sudėtingų sprendimų, pavyzdžiui, mokėti tik minimalią valstybinę pensiją neišsiversime?
Norėtųsi tikėti, kad atsiras geresnė, mažiau skausminga išeitis.
Ir pagalvoti, ką daryti su likusiomis savivaldybių ir valstybės žinioje ūkinėmis įmonėmis.
Jos dar serga senomis tarybinių laikų ligomis: neracionaliai naudoja išteklius, turi daugiau negu reikia darbuotojų.
Anglijos bei Estijos geležinkelių ar Kalifornijos elektros sistemos nesėkminga veikla juos privatizavus rodo, kad privati nuosavybė arba nuoma privatininkams nėra panacėja.
„Visuomio“ idėja keista ir biurokratinė.
Vienai organizacijai, o ne atskirai kiekvienai žinybai, kaip yra pas mus, dažnoje valstybėje patikima tvarkyti nekilnojamajį turtą, kai kuriuos kitus dalykus.Tačiau neteko girdėti, kad viena struktūra pakeistų vyriausybę ir valdytų visą valstybės turtą bei įmones.
Tačiau iš tos idėjos aišku, kad problema bent jau nagrinėjama.
Galime pasižiūrėti, kaip tokios įmonės valdomos ten kur jų veiklos principai jau patikrinti gyvenimo, pavyzdžiui Vokietijoje.
Šioje valstybėje jos veikia kaip akcinės bendrovės, kurių kontrolinį akcijų paketą valdo miestų, žemių ar federacinė valdžia priklausomai nuo aptarnaujamos teritorijos. Įmonės ten dažniausiai sujungtos pagal atliekamas funkcijas.
Pavyzdžiui, jei Vilniuje keleivius perveža troleibusai ir miesto autobusai, ir yra dvi organizacijos – troleibusų valdyba ir autobusų ūkis, tai vokiečiai įkurtų vieną bendrovę, kurios didesnė akcijų dalis priklausytų miesto savivaldybei. Esant tokiai tvarkai, savivaldybė rūpinasi miestiečių interesais, o kiti akcininkai – kad įmonė dirbtų pelningai ir racionaliai ūkininkautų. Geriausias variantas, kai kiti akcininkai turi tos srities patirties ir žino, kaip valdyti įmonę, o nėra tik pasyvūs investuotojai.
Rusijos vyriausybė 2010 metais paskelbė, kad jie planuoja parduoti geležinkelių, naftos transportavimo ir kitų valstybės valdomų įmonių akcijas, sau pasiliekant kontrolę.
Rusai jau eina vokišku keliu. Jiems reikia ir pinigų iš privatizacijos, ir vadovavimo patirties. Nuo Vilniaus Berlynas yra arčiau, negu nuo Maskvos. Kaip ir Talinas. Reikėtų iš kaimynų mokytis.
Rezultatai rodo, kad estų ekonominė politika pastaruosius dvidešimt metų buvo geresnė.
Būtų gerai, jog per ateinantį dvidešimtmetį lietuvių vidutiniai atlyginimai bei pensijos augtų sparčiau negu estų, o ne atsilikinėtų kaip iki šiol.
