Tačiau jo 33 tūkst. JAV dolerių (30,4 tūkst. eurų) metinis atlyginimas vargiai padengia vietos nuomos kainas – miesto centre vieno kambario butas kainuoja daugiau nei 2 tūkst. JAV dolerių (daugiau nei 1,8 tūkst. eurų) per mėnesį, skelbia portalas „Business Insider“. Jis tiesiog negali sau to leisti ir teigia, jog jam labai pasisekė, kad turi šeimą, suprantančią koks sunkus dabar metas.
Nepaisant stiprios darbo rinkos, daugelis Z kartos atstovų (gimę 1997–2012 m.), norėdami sudurti galą su galu, vis dar pasikliauja mamos ir tėčio banku. Praėjusį rudenį „Pew Research Center“ atliktoje apklausoje tik 16 proc. 18–24 metų amžiaus jaunuolių teigė esantys visiškai finansiškai nepriklausomi, o 1980 m. tą patį galėjo pasakyti 32 proc. 22 metų amžiaus jaunuolių.
Per pastarąjį dešimtmetį tėvų, teigiančių, kad išlaiko suaugusį vaiką, dalis padvigubėjo – nuo maždaug 30 proc. 2013 m. iki maždaug 60 proc. 2023 m., teigia „Pew“. Kai kurie tėvai nurodė per mėnesį išleidžiantys vidutiniškai 1,4 tūkst. JAV dolerių (apie 1,3 tūkst. eurų), padėdami savo suaugusiems vaikams apsirūpinti maisto produktais, sumokėti už mokslą ir kt.
„Visą gyvenimą jums sakoma, kad išvykstate sulaukę 18 ar 19 metų ir iš jūsų tarsi tikimasi, kad jau turėsite savo gyvenimą, – sakė D. Nunezas. – Tačiau savo draugų grupėje pažįstu tik vieną žmogų, kuris nebegyvena su tėvais“.
Dėl šios naujos normos tėvai yra sutrikę. Mokėti už mokslą koledže yra viena, tačiau daugelis nežino, kaip elgtis, jei jų vaikai liks patogiai įsitaisę tėvų lizde ir priklausys nuo jų dėl maisto, nuomos ir kitų išlaidų gerokai po koledžo.
D. Nunezo mama prieš išvykdama į Ameriką gyveno pas tetą, todėl džiaugiasi, kad sūnus gali gyventi su ja.
„Norėčiau, kad tu būtum čia ir žinotum, kad tau viskas gerai“, – sakė ji jam.
Kada tėvai turėtų nutraukti finansinę bambagyslę?
Nors Z kartos atstovai yra geriau išsilavinę nei vyresnių kartų atstovai ir vis dažniau dirba visą darbo dieną, jie susiduria su didelėmis finansinėmis kliūtimis.
Pirma, kuklų darbo užmokesčio didėjimą temdė didelės studentų paskolos. Per pastaruosius 20 metų vidutinė studentų skola išaugo daugiau nei dvigubai – iki 37 tūkst. JAV dolerių vienam skolininkui.
„Vis daugiau jaunų žmonių siekia aukštojo išsilavinimo, – sakė Vašingtono valstybinio universiteto sociologijos profesorė Monica Kirkpatrick Johnson. – Jie ilgiau lieka mokykloje, o tai darydami atideda savo uždarbio galimybes“.
Kita kliūtis – didėjančios būsto kainos. Šiais metais „Zillow“ apskaičiavo, kad norint patogiai įsigyti būstą, žmonėms reikia 80 proc. daugiau pajamų nei prieš ketverius metus. O nuoma užima vis didesnę biudžeto dalį: „Zillow“ nustatė, kad nuo 2015 m. vidutinė nuomos kaina Amerikoje padidėjo 60 proc.
Tuo tarpu darbo užmokestis neatsiliko nuo infliacijos, o tai reiškia, kad žmonėms dar labiau trūksta pinigų. Apskritai, pasak M. K. Johnson, daugelis jaunų suaugusiųjų „pradeda dirbti darbą, kuris neleidžia jiems būti savarankiškiems“.
Kiekviena karta stengiasi tobulėti ir dirbti geriau nei ankstesnė
Šioje tobuloje audroje daugelis renkasi prieglobstį savo vaikystės namuose. Per pastaruosius du dešimtmečius 25–34 metų amžiaus žmonių, gyvenančių su tėvais, dalis JAV išaugo 87 proc. Kiti svarbūs etapai, tokie kaip santuoka ir šeimos sukūrimas, įvyksta vis vėliau.
Knygoje „The Oxford Handbook of Emerging Adulthood“ (angl. „Oksfordo besiformuojančios suaugystės vadovas“) Klarko universiteto psichologijos profesorius Jeffrey Jensenas Arnettas apibrėžė suaugusiojo amžių kaip atsakomybės prisiėmimą, savarankiškų sprendimų priėmimą ir finansinę nepriklausomybę. Tačiau vis dažniau žmonės šį apibrėžimą atitinka tik sulaukę 30 metų. Jis nusprendė, kad šiuolaikinėje ekonomikoje ir kultūroje laikotarpiui nuo 18 iki 29 metų, kai jauni suaugusieji dar tik įsitvirtina, reikia atskiro pavadinimo, ir pavadino jį „besiformuojančia suaugyste“.
Ne visi su tuo sutinka. 2019 m. „Pew Research“ apklausoje 64 proc. amerikiečių teigė manantys, kad jauni suaugusieji turėtų būti finansiškai nepriklausomi iki 22 metų.
„Mūsų institucijos dar nėra visiškai pasivijusios“, – sakė M. K. Johnson ir pridūrė, kad, neturėdami tokių socialinės apsaugos tinklų, kokius turi kitos šalys, pavyzdžiui, subsidijuojamų studijų paskolų ir valstybės finansuojamos sveikatos priežiūros, amerikiečiai tėvai dažnai lieka padengti nuostolius.
Kai kurie tėvai džiaugiasi galėdami suteikti paramą
50-metė Jo Clark visada žinojo, kad ir po studijų išlaikys savo dvi dukras.
„Visada buvau nusiteikusi remti savo dukras, kai tik įmanoma“, – pasakojo ji.
J. Clark vyresnioji dukra, 26 metų, trumpai gyveno namuose, o dabar jos jauniausioji dukra, kuriai 24 metai, gyvena priestato, kurį J. Clark pastatė prie savo namo Saryje, Anglijoje, būtent šiuo tikslu. Ji nesitikėjo, kad dukra kuo nors prisidės prie namų ūkio išlaidų, tačiau dukra to primygtinai reikalavo ir dabar prisideda 150 svarų sterlingų (178 eurus) per mėnesį.
„Norėjau, kad jos turėtų galimybę taupyti savo ateičiai, – sakė J. Clark. – Mano tikslas – kad jos galėtų taupyti pradiniam įnašui nuosavam namui“.
Moteris sako, kad net jei dukra ateityje išsikraustys, durys visada bus atviros jai grįžti.
„Aš pati nesu labai finansiškai pasiturinti, todėl tai yra mano būdas, kuriuo galiu suteikti savo vaikams galimybę nusipirkti nuosavą būstą“, – sakė ji.
Teresa Bailey, „Waddell & Associates“ vyresnioji turto strategė, teigė, kad X kartos tėvai (gimę 1965–1980 m.) buvo vieni pirmųjų, parodžiusių atvirumą teikti tokią didelę finansinę paramą.
„Šios kartos tėvai išgyveno 2008, 2009, 2010 m., būdami palyginti jauni, ir jie iš tiesų patyrė finansinių sunkumų, – sakė ji. – Daugeliu atžvilgių jie nori, kad jų vaikams būtų kitaip“.
Pasikeitė tėvų auklėjimo stilius
Ali Lupo, tūkstantmečio kartos atstovė (Y karta, gimusi 1981–1996 m.), auginanti 10 mėnesių dukrą Niujorko valstijoje (JAV), sutiko, kad iš dalies papildomos paramos tendencija susijusi su tėvų auklėjimo stiliaus pokyčiais.
„Kiekviena karta stengiasi tobulėti ir būti geresnė už ankstesniąją, – sakė ji. – Mano senelių karta vasarą vaikus išvarydavo iš namų ir paduodavo jiems sumuštinį pro duris. Mano tėvų karta labiau saugojo ir norėjo labiau padėti. Manau, kad dabar mes dar labiau panašūs, kartais net su trūkumais“.
Ji su vyru planuoja prisidėti prie dukters mokslų, sveikatos draudimo ir vestuvių išlaidų ir neketina kada nors imti iš jos nuomos mokesčio.
„Kai tampi tėvu, tai tampi tėvu visam gyvenimui“, – sakė A. Lupo.
Kai kurie tėvai gali būti labiau linkę teikti finansinę paramą, nes nori jaustis gerais tėvais. Praėjusį rudenį „Pew“ atliktoje apklausoje 71 proc. jaunų suaugusiųjų tėvų teigė, kad jų vaikų sėkmės ir nesėkmės atspindi jų, kaip tėvų, atliktą darbą, ir šis jausmas buvo ypač stiprus tarp didesnes pajamas gaunančių tėvų.
Tačiau parama ne visada būna lengva: kai kurie tėvai aukoja savo finansinį saugumą ir, norėdami padėti savo suaugusiems vaikams, taupo pensiją ar santaupas nenumatytiems atvejams.
Praėjusiais metais „Bankrate“ atliktoje apklausoje 31 proc. tėvų, turinčių suaugusių vaikų, teigė, kad, jų manymu, labai daug finansiškai aukojo, kad padėtų savo vaikams.
„Tėvai turi mažiausiai laiko finansiškai atsigauti. Jaunam suaugusiajam visas gyvenimas dar prieš akis, – sakė Bailey. – Ne visada į tai atsižvelgiama“.
Tėvų pagalba vaikams turi ir neigiamą pusę
Kai kurie nerimauja, kad teikdami tokią didelę paramą tėvai sudaro sąlygas savo vaikams atidėti svarbiausius gyvenimo etapus.
Miesto instituto 2019 m. ataskaitoje nustatyta, kad 1999–2005 m. 25–34 metų amžiaus jaunų suaugusiųjų imtyje tik apie 68 proc. tų, kurie tame amžiuje gyveno su tėvais, po dešimtmečio pasiekė savarankišką gyvenimą, palyginti su beveik visais, kurie nuomojosi arba turėjo nuosavą būstą.
Kita vertus, JP Krahelis, Lojolos universiteto Merilende apskaitos katedros vedėjas sakė, kad jauniems žmonėms geriau taupyti ir, jei įmanoma, apriboti savo išlaidas: „Techniškai, jei gyvenate savo automobilyje gatvės pakraštyje, ar esate finansiškai nepriklausomas? Galbūt, bet neturite puikios trajektorijos“.
Gali būti sunku išlaikyti pusiausvyrą. A. Lupo planuoja kai kurias išlaidas, pavyzdžiui, mokslą koledže, palikti dukrai, kai ji sulauks tinkamo amžiaus.
„Mums svarbiausia ją paruošti sėkmei, suteikti jai meilę ir palaikymą, suteikti jai galimybę priimti geriausius įmanomus sprendimus, bet ne sudaryti jai sąlygas“, – sakė ji.
Yra kas laikėsi kitokio požiūrio
Pora iš Teksaso (JAV) Cody ir Erika Archie iš savo dukters pradėjo imti 200 JAV dolerių (184 eurus) per mėnesį nuomos mokestį kitą mėnesį po to, kai ji baigė vidurinę mokyklą 2022 metais.
„Tai nėra tokia didelė nuoma, kad ji negalėtų sau jos leisti, tačiau ji taip pat buvo pakankama, kad savotiškai užgriūtų, kai ji turėjo ją mokėti, – sakė Cody Archie. – Jei ketini gyventi po mūsų stogu būdama suaugusi, gali susimokėti už ilgą buvimą duše, maistą, kurį valgai, ir padėti prisidėti prie namų ūkio“.
C. Archie sakė, kad jei jų dukra, gyvendama namuose, būtų mokėjusi už koledžą, jie nebūtų ėmę nuomos mokesčio ir būtų padėję sumokėti už mokslą. Tačiau ji nusprendė neiti į koledžą ir dabar dirba draudimo pardavimų atstove.
„Kai dirbi 40 valandų per savaitę, esi suaugęs žmogus, – sakė C. Archie. – Būtent tada tau reikia atsikratyti mamos ir tėčio banko sąskaitos“.
Tėvai, kuriems abiem yra per 40 metų, mano, kad suaugusių vaikų lepinimas daro jiems meškos paslaugą ir neišmoko svarbių finansinės atsakomybės pamokų.
„Jei neišvarysite jų iš lizdo ir nepriversite jų išeiti į pasaulį ir pradėti rūpintis savimi, jiems tai tikrai ne į naudą, – sakė C. Archie. – Jie turi eiti savarankiškai arba jūs turite priversti juos išeiti, kad jiems padėtumėte“.
Tokio staigaus išėjimo nelinkėtų
Kai Indiai Anderson sukako 20 metų ir ji nusprendė apsigyventi su savo vaikinu, motina nutraukė didžiąją dalį finansinės paramos. Būdama Orlando dieninio skyriaus studentė, I. Anderson turėjo rasti būdą, kaip apmokėti sąskaitas, todėl miestelio teritorijoje pradėjo plaukų kasyčių pynimo verslą. Dabar, būdama 22 metų, ji baigė mokslus ir išplėtė savo verslą. Ji vis dar gyvena su savo vaikinu Orlande (JAV), dalijasi nuomą ir sąskaitas. Vienintelė sąskaita, kurią vis dar apmoka jos motina, yra telefono sąskaita.
„Nebuvau auklėjama taip, kad turėčiau tinkamą finansinį išprusimą, kad galėčiau atsidurti realiame pasaulyje, – sakė ji. – Tas perėjimas, bent jau man, nebuvo toks sklandus“.
I. Anderson sunkiai taupė pinigus ir susidūrė su netikėtomis išlaidomis, kurias turėjo padengti kreditine kortele. Ji taip pat nerimavo, kad sulaukusi 26 metų gali būti išbraukta iš šeimos sveikatos draudimo plano. Kartu ji vertino finansinę nepriklausomybę.
„Tai brangi auka“, – sakė ji.
I. Anderson 20-metis brolis vis dar gyvena namuose su motina ir 9 metų seserimi, o tai, moters nuomone, kelia įtampą jų motinai.
„Jis turi darbą, bet kasdien leidžia pinigus kompiuteriniams žaidimams ir maistui į namus“, – sakė ji.
Vis dėlto ji nelinkėtų jam tokio staigaus išėjimo, kokį patyrė ji: „Tam tikra nepriklausomybė jam praverstų, bet kokia kaina?“
Atrodo, kad dauguma tėvų nori, kas geriausia jų vaikams, tačiau nelengva suprasti, kaip tai iš tikrųjų atrodo besikeičiančios ekonomikos sąlygomis. Kai D. Nunezas pasakė tėvams, kad nori persikelti gyventi pas savo merginą vėliau šiais metais, jie sunerimo.
„Jie ne tiek norėjo pasakyti: „Eik iš mano namų“, kiek: „Mes nenorime, kad tu išvažiuotum, jei tau teks grįžti“ – sakė jis.
Kitaip niekaip nesusutaupyciau. Be to, likom su mama jai padedu, iš vis palikt vieną žmogų, man nepriimtina. Kelciausi i nama pasiimciau ir mama.
O jus bedieviai ir be seimos eikit nch.