Prieš dvejus metus pats krepšininkas net artimiausiems savo žmonėms negalėjo pasakyti, kad vieną dieną jis bus tarp geriausių LKL žaidėjų.
Prieš porą metų G. Radzevičius dar išvis nežinojo, kad pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis ir darbas tikrai bus krepšinis.
Nereikia nustebti – jis ir dabar tvirtai sako, kad niekada net nebuvo perspektyvus krepšininkas. Kaip 24-erių vilnietis atliko tokį didelį šuolį, kad netrukus dėl jo parašo ir Lietuvos krepšinio grandams dar gali tekti stipriai pakovoti?
G. Radzevičiui vaikystėje nebuvo sakoma: „Pirmyn, tu būsi geras žaidėjas“. Paauglystėje jam niekas taip pat nesakė: „Dirbk ir tas darbas atsipirks“. Neturėjo jis nei ūgio, nei tvirto kūno, nei auksinės rankos. Bet jis pasirinko pabandyti.
Antroje klasėje į krepšinio treniruotes atėjęs berniukas vieną dieną užaugo – krepšinio mokykla baigta. Diplomas rankose. O kas toliau? Niekas jam taip ir nepasakė.
Lengva gyventi svajonėje – treniruojiesi krepšinį, baigi krepšinio mokyklą ir iškart tampi profesionalu, gyveni laimingą krepšininko gyvenimą. Bet taip nėra.
Baigęs mokyklą G. Radzevičius nebeturėjo kur žaisti krepšinio. Įgūdžių yra, noro yra, bet komandos – ne. Jis, kaip ir dar didelė dalis buvusių komandos draugų, nesulaukė jokių pasiūlymų.
Vieni įsirėmino krepšinio mokyklos diplomą ir patraukė link mokslų, kiti puolė ieškoti darbų kitose sferose ir tapo savo ofisų krepšinio komandų lyderiais.
Bet G. Radzevičius norėjo tikro krepšinio. Kartu su keliais jaunystės draugais jis nusprendė suburti komandą mėgėjų lygai. Improvizuota komplektacija, išsinuomota salė, užrišti sportbačiai ir pirmyn – debiutas Sostinės krepšinio lygoje (SKL).
Dabar SKL laikus krepšininkas prisimena sunkiai, bet faktas vienas – jis ten ir neužsibuvo. Tai buvo tik pirmasis tramplinas jo daug žadančioje karjeroje.
Jau po pirmojo sezono mėgėjų lygoje G. Radzevičius sulaukė kvietimo į aukštesnę Regionų krepšinio lygą (RKL). Kaip gi nesutiksi, juk tai – laiptelis į viršų. Ten bet kas nežaidžia.
Persikėlė jis rungtyniauti į krepšinio klubą „Kupiškis“. Bet ir jame neužsibuvo. Nepilnų metų RKL G. Radzevičiui pakako, kad būtų pastebėtas iš dar šiek tiek aukščiau – Nacionalinės krepšinio lygos (NKL).
Krepšininką į savo sudėtį 2015 metais įtraukė dukterinė Vilniaus „Ryto“ komanda „Perlas“. Ten jis pradėjo savo trejų metų žygį NKL. Kaip akivaizdu dabar, net ir NKL rėmai jam buvo per siauri.
Iš „Perlo“ G. Radzevičius persikėlė į Šakių „Vytį“, kur tapo komandos lyderiu. 40 naudingumo balų rungtynės pavertė jį žmogumi, apie kurį patyliukais ėmė kalbėti net LKL komandų skautai.
Kuklus vaikinas, kuris tenorėjo žaisti krepšinį, galiausiai žengė žingsnį į aukščiausią lygį Lietuvos krepšinyje – LKL.
2018 metais jis sukirto rankomis su Utenos „Juventus“ – maždaug penkta pagal pajėgumą komanda Lietuvoje.
Pirmas sezonas LKL neatrodė įspūdingai. G. Radzevičius atrodė kaip vidutinio lygio žaidėjas vidutinio lygio komandoje. Bet per vienerius metus jis LKL čempionate išaugo dvigubai.
Jei lygintume pirmą ir antrą jo sezonus LKL, tai į viską turbūt geriausiai atsako skaičiai: 17 minučių aikštelėje virto 28 minutėmis, 6 taškų vidurkis virto 11,7 taško vidurkiu, naudingumas aikštelėje iš 7,2 transformavosi į 15,3. Per vienerius metus!
Dar įspūdingiau dabar atrodo G. Radzevičiaus skaičiai išrikiuoti greta viso LKL čempionato vidurkių.
Pagal pelnytus taškus, atkovotus kamuolius, rezultatyvius perdavimus ir naudingumą jis stipriai lenkia visus LKL vidurkius.
Kalbėdamas su naujienų portalu tv3.lt krepšininkas šyptelėjo – kartais jam ir pačiam sunku suprasti, kur tas sėkmės receptas.
Vis dėlto, G. Radzevičius yra įsitikinęs, kad visus šiuos žingsnius leido žengti tikėjimas, jog savęs paskyrimas vienai krypčiai kažkada duos vaisių.
Jis gerai nepažįsta Vilniaus naktinio gyvenimo ir turbūt jau pamiršo nemažai paauglystės draugų. Neatpažintų užsimerkęs jis ir konkrečių svaigiųjų gėrimų. Bet dabar jis kuo puikiausiai gali apibūdinti tobulėjimo skonį.
Plačiau – interviu.
Gyti, tai buvo įspūdingas sezonas. Kokį jį tu pats prisiminsi?
Sezonas baigėsi keistai, neeilinė situacija visiems mums. Asmeniškai, labai geras sezonas. Tiek man, tiek komandai. Tikrai gerai atrodėme kaip komanda, o ir pats dėjau nemažą žingsnį savo karjeroje. Atsiminsiu kaip gerą sezoną. Visgi žodžio „labai“ gal privengsiu.
Debiutavai LKL tik pernai, o jau dabar esi vienas didžiausių proveržių. Gal pats bandei atsakyti, kaip pavyko?
Debiutiniame sezone nesijaučiau aikštelėje toks užtikrintas, rolė irgi buvo kita. O šis sezonas jau nuo pat pradžių atrodė kitaip – nuo pirmų kelių rungtynių supratau, kad galiu tapti svarbiu žmogumi komandoje. Gavau trenerio pasitikėjimą, tas minutes tikrai irgi reikia išsikovoti.
Ką tau davė pirmieji metai LKL?
Svarbiausias dalykas yra užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi. Kai atėjau, tai buvo nauja komanda, naujas treneris, naujas lygis. Reikėjo laiko, kad įgauti patirties. Su laiku viskas eina geryn, o antras sezonas tapo jau tikrai neblogu.
Statistika rodo, kad esi ir vienas geriausių LKL žaidėjų. Kai tau buvo 16, bent mintyse galvojai, jog vieną dieną taip bus?
Tuo metu tikrai nebūčiau pasakęs. Mano tas kelias gavosi toks, kad baigiau krepšinio mokyklą ir nebuvo kur žaisti. Pradėjau mėgėjų lygoje, po to RKL, NKL ir po truputį kilau į viršų. Iš tikrųjų, gal net prieš du ar tris metus nebūčiau pasakęs, kad galiu tokius rezultatus rodyti. Po truputį augi, tobulėji, sieki tikslų ir pavyksta. Automatiškai po kiekvieno įgyvendinto tikslo nori naujų iššūkių, tai svarbu jų visada turėti.
Tai niekas tau iš šono nesakydavo, kad esi geras žaidėjas?
Didelių paskatinimų nebuvo, aš nebuvau labai perspektyvus žaidėjas. To dėmesio iš kitų tikrai daug nebūdavo – šeima palaikydavo ir pats labai norėjau. Motyvuodavau save ir pavyko.
Žaidimas mėgėjų lygoje. Galbūt dabar įvertini, ką tai suteikė?
Tuo metu žaidžiau, nes nebuvo kitų pasirinkimų. Tiesiog norėjosi krepšinio, nes niekur manęs nekvietė. Ten irgi žmonės stengiasi, kovoja, tai patirties savotiškos irgi suteikė.
Viename interviu minėjai darbą vasaromis. Manai, kad tai ir buvo svarbiausia?
Darbas vasaromis davė daug vaisių – tikrai nebūčiau ten, kur esu, jei nebūčiau dirbęs. Šią vasarą su fizinio rengimo treneriu irgi stipriai dirbsime – nuo kitos savaitės jau pradėsiu ruoštis kitam sezonui.
O kaip anksčiau atrodė Gyčio vasaros su krepšiniu?
Nebūdavau tas metikas, kuris kiekvieną dieną po tūkstantį metimų išmesdavo. Žymiai dažniau žaisdavome kieme su draugais, rungtynių formatu.
Turbūt būdavo pasiūlymų pasirinkti vakarėlį vietoje krepšinio?
Tenka aukoti. Dabar jau žaidžiame savaitgaliais, tai tikrai net kalbos negali būti. Turi pasirinkti, ar vakarėliai, ar krepšinis ir tobulėjimas. Gal kažkam ir pavyksta suderinti, bet manau, kad pilnai atsiduoti gali tik vienam iš šių dalykų.
Matėme ne vieną tavo įsimintiną dėjimą. Šou mėgsti kurti aikštelėje?
Labai mėgstu dėjimus. Kai tik būna proga, visada stengiuosi įdėti. Čia stiprus emocinis užtaisas tiek man pačiam, tiek komandai, tiek sirgaliams. Turbūt vienas didesnių. Gal net geriausias užtaisas visai arenai.
„Juventus“ dvikovos su „Rytu“ tapo savotišku derbiu. Žaidi už Uteną, nors esi vilnietis. Koks tai jausmas?
Pirmos rungtynės su „Rytu“ buvo kitokios – savas miestas, sava arena, tai truputį buvo keistas jausmas. Po to pradedi žiūrėti ne taip, supranti, kad atstovauji Utenai ir žaidi geriausiai, kaip gali. Nesureikšminu varžovų niekada, stengiuosi vienodai prieš visus. Tiesa, „Rytas“ jau tapo principiniu varžovu, visada norisi įveikti stipresnę komandą.
Juk anksčiau „Ryto“ arena buvo tarsi antri tavo namai?
Taip, tai mes ten ir sportuodavome. Kažkiek yra tų sentimentų, visada ir bus turbūt.
Utena turbūt nėra visiškas svajonės išsipildymas. Ar jau žinai, kur žaisi kitą sezoną?
Pasiūlymų dar nesulaukiau, dar labai anksti. Dėl kito sezono – jei atsiras koks pasiūlymas Europoje, tai tikrai norėčiau išbandyti jėgas. Aišku, visur reikia ieškoti ir pliusų, ir minusų. Svarbu, kad gautum laiko aikštelėje. Bendrai tai norisi kilti kiek įmanoma. Turiu sutartį su Utena, mano išpirka nėra didelė. Jei atsiras koks pasiūlymas, tada spręsime.
Gal jau laikas svajoti ir apie rinktinę?
Manau kiekvienas krepšininkas nori atstovauti savo šaliai, ginti savo tėvynę aikštelėje. Tai vienas iš didžiausių tikslų krepšinyje, tai aš tikrai nesu išimtis, labai norėčiau.
Kas iš žmonių tavo karjerai turėjo didžiausią įtaką?
Turbūt šeima, nes ji visada palaikė. Būna įvairiausių momentų, bet šeima matė, kad krepšinis man tikrai įdomus. Tai tas palaikymas jautėsi.
O kas tavo krepšinio dievukai?
Turėjau NBA nemažai plakatų, kabėdavo ant sienų kambaryje. Būdavo toks žurnalas apie krepšinį, tai iš jo visuomet išsiimdavau plakatus. Bet čia vaikystėje, vėliau išaugau. Dievukai tai buvo Michaelas Jordanas ir Kobe Bryantas, iš lietuvių Ramūnas Šiškauskas.
Tavo paties palinkėjimas sau po penkerių metų...?
Žaisti Eurolygoje.
