Neveltui dievinu važinėjimąsi su dviračiu ir neveltui manęs daug kas nesupranta, kaip aš tiek galiu mynt ir mynt, ir va atsakymas, mano bendrapavardis Tomas:D

Nors labai mažai išmanau apie dviračių sportą,bet pritariu Tomui,papliurp lengviausia,o pabandyk ...,tuomet ir kalbėk. Sėkmės jam!

Gerai, kad ne visi vien apie krepsini raso.

Dar viena labai įdomi straipsnių ciklo dalis. Šaunuoliai Gediminai ir Jurgita!

Man smagu, kad yra šis interviu. Tuomet aš ir visi dviračių sporto mėgėjai gali išgirsti mūsų dviratininkų elito nuomone vos ne iš pirmų lūpų, o nesuprantantys ir neišmanantys bent kiek plačiau pažvelgti į dviračių sporto virtuvę. Smagu girdėti, kad komandos vadovybė pasitiki Tomu, jis savo pajėgumą įrodė iškovodamas pergalę Giro etape ir keliose kitose aukščiausio lygio varžybose, jo pasiaukojimą ir darbą komandoje matėme praėjusių metų Vueltoje. Pergyvenome dėl jo kritimo antrajame turo etape 2008 m., šių metų sezono nesėkmių. Dviračių sportas yra toks, kad gali būti aukščiausio lygio dviratininku, o pergalių nepasiekti eilę metų, nes profesionalų peletone tikrai ne Lietuviška konkurencija (tarp „pro cycling“ skelbiamų 50 geriausių 2009 m. dviratininkų nėra lietuviškų pavardžių, tačiau yra žmonių, kurie tikrai nėra itin geresni už mūsų vaikinus). Ten 200 aukščiausio lygio dviratininkų ir bent 12 tikrai rimtų lyderių – pretendentų nugalėti kiekvienose varžybose. Kiekvienas jų turi šansą. Mano nuomone Tomas puikus karys komandoje, bet būti lyderiu labai didelė psichologinė atsakomybė, pats esu tą patyręs tik nepalyginamai žemesniame lygyje – žinau, kai visi žiūri į tave, tu darai viską iš visų jėgų, o gaunasi kaip visada – geriau būti „pilkuoju kardinolu“, o čia dar prisidės visų fanų ir visos Europos ir JAV nebylus spaudimas – linkiu sėkmės. Iš seniau esu pastebėjęs, kad Tomui gerai sekasi finišas po trumpesnės distancijos, kita vertus dėl komandinių užduočių jis negalėdavo savęs parodyti didžiųjų klasikinių lenktynių finišuose, nes tiesiog jau būdavo atlikęs savo darbą. Manau, kad Milan – San Remo jam neįkandama, kol yra lengvi sprinteriai, tačiau legendinis Paris – Rube – kur reikia geros asmeninės eigos, atsparumo brukui ir, kartais sprinto iš mažos grupės – kodėl gi ne reikia tik užsitikrinti reikiamą ištvermę. Bėda, kad visos klasikinės lenktynės yra labai ilgos. Liege – Bastogen – Liege ilgos ir sunkios, yra keli statūs kalnai – irgi mažai šansų – ten Belgų teritorija, bet net ir be šių lieka mažesnių vienadienių, kuriose galima kažką laimėti. Būti vienadienių lenktynių lyderiu – nedėkinga užduotis, ypač kai komanda orientuota į daugiadienių lyderių palaikymą.
Dėl finansinio naudingumo, tai visiškai sutinku, tik girdėjau, kad absoliučiai finansiškai naudingiausios lenktynės vertinant prizų fondą yra Kataro turas (ankstyvos lenktynės, bet į jį reikia pakvietimo), o turint savo komandos gretose L. Armstrongą, pakvietimo galima tikėtis ir manau Tomas ten atskiruose etapuose gali būti galingas. Dar kartą sėkmės!

Šis sportas ne tik fiziškai bei taktiškai sudėtingas ir alinantis. Jis brangus, pavojingas ir gana intelektualus. Atsisėdęs "tik minti" greit pajus, kad vieta jam sėdėti yra ant puodo. Todėl kai kuriuos komentarus - graudu skaityti.

p.s. Tomui sėkmės

ir aš to sporto neįkertu

Bet tu ir durnas.... Pagal toki1 berazumio logiką - viskas lengva. Futbole tik spirk, krepšinyje tik mes, etc....

ner cia ka ismanyt - du ratai ant stipinu, sukasi? - sukasi. nu ir viskas. kas tau neaisku, mulki?

tiesa pasake, lengviausia kritikuoti tiems, kurie nieko apie dviraciu sporta ne neismano