NSA direktoriaus pareigas M. Špokas eina nuo 2022 m. rugpjūčio. Sutapimas ar ne, tačiau ja vadovaujant Lietuvos sportininkai sėkmingai pasirodė 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kuriam mūsiškiai iškovojo net 4 medalius. Palyginimui, 2020 m. Tokijo žaidynėse buvo iškovotas tik vienas medalis.
Paryžiaus žaidynės – vienos sėkmingiausių Lietuvos istorijoje
M. Špokas turi įvairios ir svarios patirties sporto vadyboje – specialistas buvo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ir Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) generalinis sekretorius. Sporto vadybininkas taip pat turi unikalios patirties prisidedant prie Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato, kuomet buvo ,,EuroBasket2011“ organizacinio komiteto vykdantysis direktorius.
Pašnekovas sutiko pasidalinti savo mintimis su naujienų portalo tv3.lt skilties „Ekspertai prie parketo“ skaitytojais.
Šioje rubrikoje žinomi Lietuvos sporto vadybininkai, treneriai ir sportininkai apžvelgia įvairius šalyje vykstančius sporto reiškinius ir procesus.
Paryžiaus žaidynės buvo jau devintosios vasaros olimpinės žaidynės po nepriklausomybės atgavimo.
Kol kas daugiausiai medalių buvo iškovota 2000, 2008 ir 2012 m. kai didžiausioje pasaulio sporto šventėje lietuviai pasiekė net po 5 medalius. Vertinant iškovotų medalių kiekį, Paryžiaus olimpinės žaidynės Lietuvai buvo ketvirtos sėkmingiausios žaidynės visoje istorijoje.
Keturiais medaliais lietuviai džiaugėsi ir 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse.Tiesa, Brazilijoje buvo pasiekti trys bronzos ir vienas sidabro medaliai, o 2024 m. Paryžiaus žaidynėse Lietuvos atletai iškovojo du sidabro ir du bronzos medalius, todėl šias žaidynes galima laikyti dar sėkmingesnėmis.
Anot M. Špoko, Lietuvai būtina didinti sporto prieinamumą vaikams, nes tik tokiu būdu galėsime ir toliau konkuruoti olimpinėse žaidynės ir varžytis su pasaulio elitu.
Naujienų portalo tv3.lt rubrikoje ekspertai prie parketo – Nacionalinės sporto agentūros vadovo Mindaugo Špoko mintys.
Esame savo regiono lyderiai
Liūdna, kad mes nekalbame apie gerus dalykus. Prisiminkime 2021 m. Tokijo olimpinius metus. Grįžome su vienu medaliu, buvo didelė depresija. Tada buvo lūžio taškas ir mąstėme, ką turėtumėme daryti toliau.
Aš pats buvau LKF prezidentą Arvydą Sabonį ir sėdėdamas prie apskrito stalo pasakiau, kad yra dalykai, kuriuos turi valdyti pačios federacijos. Būtent nuo jų priklauso, kaip vystysis ateities sportas.
Praėjus 3 metams mes turime 4 medalius (žaidynės dėl pandemijos buvo perkeltos į 2021 m, tačiau oficialiai tai vadinamos 2020 Tokijo žaidynėmis, – autoriaus pastaba).Turime 21 sportininką užėmusį 1–8 vietas, o Tokijuje tokių buvo 11.
Dabar galime pasilyginti su savo regiono šalimis – estais, latviais ir suomiais. Jie Tokijuje turėjo didesnes delegacijas nei mes. Tokijuje mūsų buvo 42 deleguoti sportininkai, o Paryžiuje – 51. Pas latvius ir estus Paryžiuje sportininkų sumažėjo, suomiai pridėjo kelis, bet medalių tai jiems medalių neatnešė.
Apibendrinkime – Estija, Latvija ir Suomija Paryžiaus žaidynėse neiškovojo nė vieno medalio, o mes – keturis.
Dažnai kaip sektiną pavyzdį įvardiname Slovėnija, kuri turi vos kiek daugiau nei 2 milijonus gyventojų, bet Tokijuje iškovojo net 5 medalius. Tiesa, nors Paryžiuje jie turėjo savo rekordinę delegaciją (51 sportininką), tačiau slovėnai 2024 m. žaidynėse iškovojo 3 medalius. Noriu pasakyti, kad didesnė delegacija negarantuoja geresnio rezultato.
Sėkmę lemė decentralizuotas valdymo modelis
Aš galvoju per trumpą laiką pavyko pasiekti gerus rezultatus. Pažiūrėkite – krepšinis plaukimas ir kitos sporto šakos, kur mūsų atstovai Paryžiaus žaidynėse užėmė 1– 8 vietas. Šiuo metu nėra klausimų, kad kiekviena federacija geriausiai žino savo sporto problemas.
Man atrodo, kad centralizuotas sporto valdymo modelis yra žalingas.
Kaip manote, kas būtų jeigu vienas žmogus, žiūrėdamas iš vieno taško, pasakotų visoms sporto šakoms, kaip joms reikia dirbti?
Tai yra sovietinis metodas, kuris kažkada buvo taikomas, nes sąjunga buvo didelė. Geriausius sąjungos sportininkus surinkdavo į vieną tašką, o iš tų geriausių atrinkdavo dar geresnius.
Mes esame maža šalis ir turime suteikti geriausius sprendimus savo sportininkams. Manau, kad turi būti atlikti politiniai sprendimai dėl vaikų užimtumo. Taip pat svarbus aspektas yra tas, kad neturime imituoti aukšto meistriškumo finansavimo modelio. Turime 64 sporto federacijas, o olimpinėse žaidynėse yra vos kiek daugiau nei 30 rungčių. Lenkai, vokiečiai, italai finansuoja iki 35 sporto federacijų. Ar mes tokie turtingi, kad galėtume finansuoti 64 federacijas?
Kalbėjausi su Portugalijos sporto žmonėmis. Tokia didelė šalis, turinti 10,4 mln. gyventojų, iškovojo tik 4 olimpinius medalius. Jiems didelė tragedija. Mums dabartinę kartelę išlaikyti taip pat pakankamai sudėtinga, nes visos šalys analizuoja savo klaidas ir mąsto, kaip pakilti medalių lentelėje į viršų.
Prarandame potencialias žvaigždes: sporto prieinamumas turi didėti
Mūsų sportas ir fizinis parengtumas nėra prieinamas visiems. Jei vaiko tėvai turtingi – tada jis pasirinkimą ir neturi problemų patekti į bet kokį sporto būrelį. Didžiausia problema, kad vaikai neišbando bent kelių skirtingų sporto šakų.
Pavyzdžiui, galbūt mes galėtume turėti pasaulinio garso teniso žvaigždę, bet jos nėra, nes tas žmogus net raketės rankoje nelaikė.
Įdomus ir sektinas yra Danijos sporto modelis. Jie paskaičiavo, kad olimpinis čempionas, pasaulio čempionas ir Europos čempionas prieš pasirenkant savo auksinę sporto šaką, išbandė dar 5 disciplinas.
Kita vertus, mes turime išskirtines sporto šakas ir esame stiprūs labiau intelektualinių gebėjimų reikalaujančiose sporto šakose. Pavyzdžiui, Azijoje dominuoja sporto šakos, kurios pasižymi reakcija ir greičiu. Galima pastebėti ir Sakartvelą, kuriame dominuoja kovinės sporto šakos.Mes taip pat turime aukštų pasiekimų kovinėse sporto šakose, tačiau lygiai taip pat esame labai stiprūs krepšinyje, tinklinyje, lengvojoje atletikoje, plaukime ir dar daugelyje sporto šakų, kurios yra itin populiarios ir tuo pačiu konkurencingos visame pasaulyje.
Sakyčiau, komandinės sporto šakos yra pagrindinis šalių elitas ir pasididžiavimas. Būtent čia dominuoja fenomenas „valstybė prieš valstybę“.
Čia skamba himnai ne tik tiems, kas laimi aukso medalius, o kiekvienam dalyviui dar prieš rungtynes. Tai sukuria išskirtinę atmosferą ir pasididžiavimo savo šalimi momentą, o tokie momentai labai svarbūs bendrai tautos savimonei ir tapatybei.
Apibendrinant, mes nebūsime stiprūs, jeigu neauginsime jaunimo, kuris jau artimoje ateityje galėtų pakeisti šių dienų mūsų herojus. Esu įsitikinęs, kad federacijos ir jų vadovai geriausiai žino, kaip joms panaudoti turimus valstybės resursus. Tikiu, kad jie bus panaudoti taip, kad ir Los Andželo žaidynėse ir vėl galėsime pasidžiaugti Lietuvos medaliais.
Mindaugas Špokas, specialiai naujienų portalui tv3.lt.
