Artėjant lapkričio 15 d. Palangoje numatytai Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) ataskaitinei–rinkiminei konferencijai, kurioje 2025–2028 metų laikotarpiui bus renkamas lengvosios atletikos federacijos prezidentas, naujienų portalas tv3.lt susisiekė su vieninteliu savo kandidatūrą iškėlusiu ir konkurencijos rinkimuose nesulauksiančiu E. Skrabuliu.
59-erių E. Skrabulis ne tik atviravo apie tai, kodėl tokį ilgą laiko tarpą dirba lengvosios atletikos federacijos prezidentu, bet ir pasidalijo pastebėjimais, kaip per 24-erius metus apskritai pasikeitė pats federacijos darbas bei lengvoji atletika šalyje.
Ilgametis lengvosios atletikos federacijos vadovas atvirai papasakojo ne tik apie malonius pasiekimus bet ir apie tai, ko lengvajai atletikai mūsų šalyje trūksta.
Taip pat, nors jį potencialiai pakeisti galinčio kandidato į federacijos prezidentus nėra, nevyniodamas žodžių į vatą pasakė, kokių savybių reikėtų turėti žmogui, kuris ryžtųsi tokiai federacijai vadovauti.
„Per daugiau nei dvidešimt metų esame pasiekę labai daug. Tik, deja, reikia konstatuoti faktą, kad infrastruktūra lengvajai atletikai šalyje vis dar išlieka labai prasta. Štai, pavyzdžiui, Kaunas kitais metais turės pirmąjį lengvosios atletikos maniežą per visus nepriklausomybės metus. Na, o Vilniuje mums reikėtų jau net trijų maniežų, nes vaikai nori sportuoti, bet fiziškai nebėra, kur treniruotis. Tačiau Vilnius apskritai pamiršo pažadus apie maniežo statybas. Turi tik vieną mistinę idėją apie nacionalinį stadioną.
Jeigu plaukikai turi Lietuvoje šešiasdešimt baseinų iš kurių net keli olimpinių išmatavimų ir ten vaikai laisvai gali eiti plaukti, treniruotis, tai nežinau, ką mums daryti. Keista matyti, kad turime tik vieną suvargusį maniežą viename didžiausių Baltijos miestų – Vilniuje. Tai puikus įrodymas, kad galime turėti finansus, trenerius, norinčius sportuoti, bet nieko nebus, kol neturėsime infrastruktūros. Ties tokiais dalykais ir reikia be galo daug dirbti ateityje“, – tv3.lt portalui atviravo E. Skrabulis.
Apie lengvosios atletiko padėtį šalyje, ilgametį vadovavimą ir ateities planus bei šalies sporto susiskaldymą – išsamiame tv3.lt portalo su E. Skrabuliu interviu.
Lengvoji atletika nesulaukia tinkamo dėmesio
Lengvosios atletikos federacijai vadovaujate jau 24 metus. Kaip keitėsi pati federacija per tiek metų, ką pavyko pasiekti?
Per mano vadovavimo metus iš esmės galima sakyti, kad net trys kartos aukščiausio lygio sportininkų pasikeitė. Tie, kur anksčiau varžėsi, dabar jau patys ugdo kitus kaip treneriai. Manau, kad visumoje mūsų bendruomenė, kuri augo kartu su federacija, gerokai sustiprėjo.
Jeigu žiūrėti, kas buvo prieš 24 m., daug ko net neatsimeni, bet vienas esminių dalykų, tai jeigu pažvelgtume vien finansiškai, kaip federacija atrodė prieš gerą dvidešimtmetį ir atrodo dabar, jau yra didelis skirtumas.
Šiuo metu biudžetas 6-7 kartus didesnis. Ir svarbu akcentuoti tai, kad jeigu skaičiuoti, kiek per tuos metus federacija yra uždirbusi pati – iš rėmėjų, reklamos ir kitų dalykų, tai yra labai pagirtina. Jeigu įvertintume tai, kad lengvoji atletika vertinama Lietuvoje, kaip nekomercinė sporto šaka, turėtume tuo labai džiaugtis.
Žinoma, mes bet kokiu atveju dirbsime ir toliau daug darysime nematomo darbo. Niekada nebėgiojame, nešaukiame, nedaužome į krūtinę, o tiesiog dirbame. Ar idealiai, nežinau. Gal ir geriau galime. Tačiau svarbiausia, kad organizacija stabili, nukreipusi darbą ten kur reikia. Manau, kad turime pagarbą išsikovoję ne tik lengvaatlečių bendruomenėje, bet ir visoje sporto bendruomenėje. Tai yra rezultatas to, kas buvo statoma metai po metų, diena po dienos.
O kaip per daugiau nei du dešimtmečius pasikeitė situacija lengvojoje atletikoje Lietuvoje? Kokie artimiausi tikslai būtų, kuriuos norėtumėte pasiekti?
Iš tikrųjų, tai gaila, kad lengvoji atletika iki šiol yra labiausiai diskriminuojama iš rimtų, olimpinių sporto šakų. Nors yra labai gausi sportuojančių skaičiumi ir ne tik profesionalų, bet apskirtai tų, kurie nori judėti.
Per tą laikotarpį, kai aš vadovauju federacijai, esame delegavę daugiau nei šimtą olimpiečių. Anksčiau patekti į olimpiadą buvo lengviau. Dabar ten sudalyvauti yra žymiai sunkiau. Tačiau nežiūrint to, mes vis tiek visada turime skaitlingiausią skaičių atletų olimpiadose, laimime ten medalius.
Daug kas sakė, kad lengvojoje atletikoje Lietuva yra tik disko metikų šalis, tačiau juk Paryžiuje turėjome vienuolika lengvaatlečių iš aštuonių skirtingų rungčių. Tad spektras platus ir jokiu būdu negalima sakyti, kad yra tik viena rungtis, vieno trenerio nuopelnas. Mes per metų metus augome visapusiškai.
Deja, reikia konstatuoti faktą, kad infrastruktūra lengvajai atletikai šalyje išlieka labai prasta. Štai, pavyzdžiui, Kaunas kitais metais turės pirmąjį lengvosios atletikos maniežą per visus nepriklausomybės metus. Na, o Vilniuje sakyčiau mums reikėtų jau net trijų maniežų, nes vaikai netelpa, bet nori sportuoti. Fiziškai nėra kur treniruotis.
Kita vertus, Vilnius apskritai pamiršo pažadus apie maniežo statybas. Turi tik vieną mistinę idėją apie nacionalinį stadioną. Pamiršta, kad Žirmūnų mikrorajone žadėta statyti lengvosios atletikos maniežą. Ar kas nors ten vyksta? Deja, ne.
Jeigu plaukikai turi Lietuvoje šešiasdešimt baseinų iš kurių net keli olimpinių išmatavimų ir vaikai laisvai gali eiti plaukti, treniruotis, tai nežinau, ką mums daryti. Keista matyti, kad turime vieną suvargusį maniežą viename didžiausių Baltijos miestų – Vilniuje.
Tai puikus įrodymas, kad galime turėti finansus, trenerius, norinčius sportuoti, bet nieko nebus, kol neturėsime infrastruktūros. Tad ties tokiais dalykais ir reikia be galo daug dirbti ateityje.
Jeigu dabar manęs paklaustumėte, ar reikia mums Nacionalinio stadiono Šeškinėje? Aš taip pat paklausčiau – o kaip gali būt nacionaliniu vadinama stadionas, kuris realiai tik futbolui skirtas? Keista, nes net ir futbolo šalys dažnai statosi multifunkcinius stadionus, o mes kažkaip kitaip mąstome.
Užsiminė apie situaciją, kai postą paliktų
24 metai yra ilgas laiko tarpas. Kita vertus, to, ko gero nebūtų be lengvosios atletikos bendruomenės pasitikėjimo. Kaip tą pasitikėjimą kurti?
Kai mane išrenka vadovauti federacijai, tai, galbūt, ir yra pasitikėjimo išraiška. Tačiau aš pats nieko specialiai dėl to nedarau.
Manau, kad kai tampi vadovu turi suprasti vieną svarbų dalyką – dirbi ne sau, o dirbi visiems. Ne kiekvienas tokią savybę turi. Be to yra ir kritikos, kuri irgi nėra blogai. Ypač jeigu prie to yra ir diskusija.
Dar kartą pasikartosiu – niekada nieko nedariau, kad kažkam patikti ar įtikti. Jeigu bendruomenė manimi pasitiki, turbūt tam tikru momentu nėra ir geresnio žmogaus, kuris galėtų federacijai vadovauti.
Tačiau esate minėjęs, jog tikitės per artimiausius metus lengvąją atletiką mylinčio ir suprantančio asmens, galinčio perimti vadovavimą iš Jūsų. Ar tokių savybių ir reikėtų turėti naujam vadovui?
Jeigu atsiras kitas asmuo, kuris tikrai galės vadovauti federacijai, aš labai džiaugsiuosi. Svarbiausia, kad jis būtų sąžiningas, doras, mylintis lengvąją atletiką, ją suprantantis. Na ir svarbiausia, kaip jau minėjau, dirbantis ne sau, o lengvajai atletikai.
Reikia žinoti, kad darbas lengvosios atletikos federacijoje nėra lengvas. Jis čia įvairiapusis, nes yra labai daug skirtingų rungčių. Čia yra be galo daug galimybių, tačiau ir iššūkių.
Jeigu žmogus tik turės daug noro ir dės dideles pastangas, aš pilnai tikiu, kad atėjęs ir tapęs šios federacijos prezidentu, padarys labai daug ir, galbūt, dar daugiau nei man pavyko.
Na, o šiai dienai tiesiog esu dėkingas savo bendruomenei. Noriu, kad ir toliau dirbtume ir augtume. Juk auga ne tik sportininkai, taip pačiai auga ir užauga ir vadovai
Prakalbo ir apie LTOK
O jei būsite išrinktas federacijos prezidentu 2025–2028 metų laikotarpiui, o per šį laikotarpį vėl neatsiras žmogus, kuris galėtų Jus pakeisti, būsite pasiryžęs ir dar kitą kadenciją vadovauti?
Nevyniodamas žodžių į vatą, pasakysiu, kad tikrai nenorėčiau, jog taip nutiktų. Mano vienas iš nuoširdžiai deklaruojamų tikslų yra tas, kad žmogus, kuris galėtų imtis darbo vietoje manes – atsirastų.
Jeigu nutiktų tokia situacija, kad kaip ir dabar, vėl nebūtų kito tinkamo kandidato užimti federacijos prezidento posto, tada sakyčiau, kad labai blogai. Tai reikštų, kad nesugebėjome su situacija susitvarkyti.
Viena iš užduočių man asmeniškai – kad užaugtų asmuo, kuris ateitų, norėtų dirbti, galėtų tą daryti ir perimtų sėkmingai darbus iš manęs.
Kokioje padėtyje, Jūsų nuomone, dabar apskirtai yra Lietuvos sportas yra? Vis tik Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento rinkimai parodė, kad sporto visuomenė yra susiskaldžiusi.
Galbūt sporto bendruomenė ir yra susiskaldžiusi, bet nemanau, kad dabar sporto bendruomenę reikia vienyti. Tiesiog reikia identifikuoti tuos žmones, kurie dirba sportui ir kurie gyvena iš sporto. Manau, kad kol kas skaitlingumas, deja, yra toje pusėje, kurie gyvena iš sporto.
Jeigu kalbėti apie LTOK ir šios organizacijos vykdomajį komitetą, tai per daug nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad man liūdna, jog toks yra jis dabar. Ne tokį norėtųsi matyti, kadangi ten nėra pagrindinių sporto šakų atstovų. Tų, kurios metai po metų formuoja olimpinės rinktinės pagrindą ir t.t.
Susiskaldymas, ko gero, ir toliau bus, nes neįsivaizduoju, kad žmonės kurie dirba sportui galėtų nuoširdžiai, nuolatos bendrauti su tais, kurie gyvena iš sporto.
Visumoje, galime turėti labai stiprų sportą šalyje, nes turime daug talentingų žmonių, bet kol neturėsime greitesnių ir tinkamų sprendimų, apie kuriuos ne tik diskutuotume, o darytume čia ir dabar, tai ir efektyvumo nebus.
