24 metų, 192 cm ūgio, 104 kg svorio Lietuvos sambo ir kovinio sambo čempionas vilnietis Denisas Sokolas – apie save, savo tikslus ir sportą, kurį pamėgo.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Lankyti dziudo treniruotes klube „Lokys“ Denisas pradėjo būdamas vienuolikos. Pirmasis treneris – Stasys Bazys, kuris iki šiol Denisui padeda šlifuoti dziudo veiksmus.
SENSACIJA. 2010 m. Lietuvos suaugusiųjų sambo čempionu Denisas tapo pirmąkart. Tai nutiko praėjusį savaitgalį. Sportininkas pripažino, kad iškovoti titulą nebuvo pernelyg sudėtinga. Kur kas didesniu netikėtumu tapo Deniso pergalė kartu vykusiose kovinio sambo pirmenybėse. Tam, kad taptų čempionu Denisas turėjo įveikti tokius mišrių kovų (MMA) gerbėjams puikiai žinomus sportininkus, kaip Deividas Banaitis ir Tadas Lokys Rimkevičius.
Pergalė prieš pastarąjį vadinta sensacija, tačiau pats Denisas aiškina, kad jam tiesiog pavyko išnaudoti savo stipriąsias puses.
„Jis geresnis smūgiuotojas, aš geresnis imtynininkas. Rimkevičius – mišrių kovų meistras, taisyklės, pagal kurias kovojama koviniame samdo, jam nėra parankios, o man – parankios, todėl ir laimėjau“, – kuklinosi Denisas, įveikęs per 130 kg sveriantį sportininką, su kuriuo varžybose susirėmė pirmąkart. Vis dėlto labiausiai stebina faktas, kad iki šio Lietuvos čempionato, D. Sokolas nebuvo dalyvavęs nė viename kovinio samdo turnyre. Nusprendė ir sudalyvavo. Sudalyvavo ir laimėjo.
PASIEKIMAI. Kol kas svarbiausiu pasiekimu tarptautinėje arenoje Denisas laiko praėjusiais metais iškovotą Europos „grappling“ imtynių čempiono titulą bei 2008 m. pasaulio studentų sambo čempionato medalį.
TIKSLAS. „Sportuoju dėl savęs“, – teigia Denisas. Varžybos – tiesiog įdomu. Tai nėra laiptelis tam tikro užsibrėžto tikslo link. Jis nesuka sau galvos dėl to, ką galėtų ir ką norėtų laimėti. „Sportuoju, nes negaliu be to. Kažkokių tikslų nesiekiu.
Sportuoju dėl savęs ir tik tuomet, kai ateina varžybos, atsiranda noras laimėti. Esu Europos „grappling“ čempionas, bet kas iš to? Tai neolimpinė sporto šaka ir už tai pinigo niekas neduoda. Todėl atsiriboji nuo įsipareigojimų kažką laimėti ir sportuoji tik dėl savęs“, – teigė šalies čempionas.
SPORTO ŠAKOS. Dziudo, sambo, kovinis sambo, brazilų džiu-džitsu, „grappling“ imtynės... Sąrašas kovinių sporto šakų, kurias išbandė Denisas, ganėtinai ilgas. Sambo ir džiu-džitsu – arčiausiai širdies. Dziudo, sporto šaka, nuo kurios pradėjo savo sportinį kelią, Denisui kuo toliau, tuo mažiau patinka.
„Pasipylę taisyklių pakeitimą dziudo sportą padarė nebeįdomų. Pakeitė daug niuansų. Pavyzdžiui, visiškai uždraudė pagriebimus už kojų. Padaugėjo įspėjimų, kovos tapo labai priklausomos nuo teisėjavimo. Šiek tiek pasyvesnis – įspėjimas, nepavyksta kažko padaryti – įspėjimas.
Viskas turi vykti žaibiškai. Sutinku, kad pastarieji pakeitimai susiję su tuo, kad kovos taptų patrauklesnės žiūrovams, tačiau uždrausti paėmimus už kojų buvo absurdiška.
Paėmimai už kojų – silpnoji japonų sportininkų pusė. Japonai, dziudo pradininkai, staiga nusprendė, kad šie veiksmai yra kilę ne iš dziudo, o iš įvairiausių alyš, kuraš ir kitų nacionalinių gruzinų ar armėnų imtynių, todėl paėmimus už kojų uždraudė. Man tai nepatinka“, – kalbėjo D.Sokolas.
Denisas nesikremta, kad sambo nėra olimpinė sporto šaka, o karjera dziudo kovose, vien dėl to, kad turėtų galimybę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, jo niekada neviliojo. Tuo tarpu graikų-romėnų ar laisvosiomis imtynėmis nors kiek rimčiau apskritai nesidomėjo. „Man reikalingas kimono, paėmimas, didesnis kovos artumas. Graikų-romėnų imtynės - graži sporto šaka, bet man įspūdžio nedarė“, – teigė sportininkas.
O mišrios kovos, bušido? „Noras pabandyti galbūt yra, bet pagalvoji – pinigai, dėl kurių jie kovoja, nėra tokie jau dideli, o traumų tikimybė – labai didelė. Galbūt ateityje, pagerinęs smūginę techniką, sudalyvaučiau“.
„Sambo nėra olimpinė sporto šaka, bet varžybų čia yra labai daug ir konkurencija išties didelė. Ypač sunku varžytis su Rusijos ir Ukrainos sportininkais. Sambo varžybose nėra lengva laimėti, kas mano kitaip – klysta. Kita vertus, jei golfas tapo olimpine sporto šaka, kodėl vieną dieną negalėtų tapti sambo? Mano nuomone, tai tik laiko klausimas“.
SVORIO KATEGORIJA. „Esu laisvas agentas, – juokauja Denisas. – Galiu kovoti tiek svorio kategorijoje iki 100 kg, tiek kategorijoje virš 100 kg. Sveriu 104 kg, todėl galiu laviruoti. Nuo pirmo kurso, tai yra, nuo 18 metų iki užpernai varžiausi iki 100 kg kategorijoje. Paskutinius pusantrų metų – virš 100 kg. Didelio skirtumo neįžvelgiu, nes ir ten, ir ten yra stiprių priešininkų”.
EUROPA IR PASAULIS. Tapęs šalies čempionu D.Sokolas iškovojo teisę atstovauti Lietuvai gegužės 13-17 dienomis Minske (Baltarusija) vyksiančiame Europos sambo čempionate, o lapkritį Taškente (Uzbekistanas) – pasaulio čempionate. Nors tokio rango varžybose sportininkas dar nėra dalyvavęs, važiuoti tik tam, kad pasirodytų, jis neketina. „Tai ne olimpinės žaidynės, kur, kaip sakoma, svarbu dalyvauti, o ne laimėti. Jei dalyvauti, tai tik kabintis į medalius“, – tikino Denisas.
SILPNOSIOS IR STIPRIOSIOS PUSĖS. „Silpnoji mano pusė – greičio stoka, stiprioji – imtynės parteryje. Kovoje su Rimkevičium greičio užteko sočiai, tačiau koviniame sambo trūksta smūginės technikos. Sportiniame sambo norėtųsi būti greitesniam, staigesniam, nes technika nėra skurdi. Sprogimo trūksta“.
TRENERIS. Kalbėdamas apie trenerius, su kuriais dirba, Denisas pirmiausia išskiria S.Bazį. Po to – Ričardą Piepolį, žinomą pravarde Smauglys, bene didžiausią autoritetą Lietuvos kovinio sporto padangėje. „Jo indėlis į psichologinį pasiruošimą ir kovą parteryje – labai didelis. Mes, jo auklėtiniai, mėgstame juokauti, kad esame jo „smaugliukai“. „Grappling“ čempionate dalyvavau kaip Piepolio auklėtinis. Lietuvos menų kovose Piepolis – jau savotiškas „brandas“. Tiek karatė, tiek sambo, tiek bušido pasaulyje šis žmogus turi milžinišką autoritetą“, – teigė Denisas.
STUDIJOS. D. Sokolas Vilniaus universiteto pirmame magistrantūros kurse studijuoja chemiją.
Julius Bliūdžius
