Tačiau dauguma jų verčiau moka pašalpas, bet reikalauja atlikti viešuosius darbus: pjauti žolę, ravėti gėlynus, tvarkyti aplinką ir panašiai. Laikydamosi tokios taktikos savivaldybės neišleidžia savo biudžeto pinigų, bet naudoja centrinės valdžios skiriamas lėšas piniginei socialinei paramai. Kitai tariant, savivaldybės vienu šūviu nušauna du zuikius, o patys paramos gavėjai retai skundžiasi, nes arba pasižymi įgūdžių trūkumu, arba nežino, kad galėtų būti kitaip.
„Visi šaukia pašalpa, pašalpa. Bet tai kokia nafik pašalpa, jeigu tu atari? Jeigu aš pašalpą gaunu, tai rankos mano kišenėse, o jeigu aš atidirbu, tai, vadinas, man moka algą. Tai kokia čia tada pašalpa?“, – klausė Šilalės rajone gyvenantis Česlovas.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė sako, kad socialinės paramos gavėjai apskritai yra labai pažeidžiami asmenys, kuriuos politinės partijos prieš kiekvienus rinkimus gąsdina: jei nebalsuos, kaip reikia, jiems bus atimta piniginė socialinė parama arba žiemą negaus malkų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto planus apriboti paramos gavėjų išnaudojimą savivaldybių aplinkos tvarkymui, bet savivaldybės ir seniūnai su tuo, žinoma, nesutinka.
Su botagu nemuša, bet nedirbsi – negausi pašalpos
Piniginės socialinės paramos gavėjus visuomenei naudingai veiklai galima pasitelkti iki 40 valandų per savaitę. Dirbant visu etatu tai prilygtų vienai darbo savaitei. Skirtumas tik tas, kad pašalpą gaunantis žmogus nėra draudžiamas pensijų ar ligos draudimu, todėl atėjus senatvei gaus nusmurgusią šalpos pensiją, susirgęs negaus ligos išmokos, tuo metu dirbantis asmuo po truputį kaupia stažą ir yra labiau apsaugotas.
Pagrindinis paramos gavėjų įtraukimo į visuomenei naudingą veiklą tikslas – palaikyti žmogaus socialinius įgūdžius, tačiau savivaldybės verčiau linkusios tvarkyti savus reikalus, tai yra pasitelkia pašalpų gavėjus gėlynų priežiūrai, trinkelių klojimui ar gatvių šlavimui.
„Taip visiškai neugdomi žmonių įgūdžiai ir jų pasirengimas darbo rinkai, tiesiog jiems parenkami darbai, kurie tuo metu turi būti atlikti savivaldybėje, visai neatsižvelgiama į tai, ką žmogus galėtų, gebėtų daryti, kad jis galėtų įgyti kompetencijų, kažkur jas panaudoti ir įsidarbinti. Didžiausia problema, kad žmonės realiai dirba ir dirba tuos darbus, kurie neretai yra gana brangiai apmokami, tarkime, trinkelių klojimas. Bet jie negauna atlygio, vadinasi, už juos nemokamos jokios draudimo įmokos ir žmonės įsisuka į skurdo ratą – jie dabar dirba už nedidelę paramą, o ateityje, kai sulauks senatvės, gaus šalpos pensiją, nes nebus „užsidirbę“ darbo stažo. Taip užsukamas ratas, kai nesistengiama žmonių įdarbinti, teikti jiems paslaugas, kad jie išeitų iš paramos sistemos, bet kaip tik jie būdami paramos sistemoje atlieka tai, kas turėtų būti apmokamas darbas“, – pasakojo A. Adomavičienė.
Pavyzdžiui, Šilalės rajone gyvenantis 57 metų Česlovas gauna apie 130 eurų socialinę pašalpą. Už ją vyras turi atidirbti: pjauti žolę, tvarkyti aplinką, krauti akmenis ir panašiai. „Tai jo, jeigu neatidirbsi, negausi pašalpos. Mes jau atmintinai žinom“, – sako Česlovas.
Jo pensinio amžiaus žmona gauna šalpos senatvės pensiją, kurios dydis – 143 eurai. Šalpos senatvės pensiją gauna žmonės, kurie neturi net 15 metų pensijų socialinio draudimo stažo.
Už pašalpą dirbantis vyras nekaupia stažo, todėl labai tikėtina, kad sulaukęs senatvės irgi gaus tik šalpos pensiją.
Vyras sako dirbti pilnai nelabai galintis dėl sveikatos, nes serga cukriniu diabetu, astma, turi širdies ir stuburo problemų. Paklaustas, kaip sekasi su tokia ligų puokšte atlikti viešuosius darbus, Česlovas sakė, kad dirba, kiek gali: „Dirbi, kiek valioji, ir viskas. Visi pažįsta. Su botagu nemuša per sprandą“.
Pašnekovas sako, kad kartais savivaldybė persistengia su sumanymais, nes, pavyzdžiui šią vasarą buvo atvejis, kai esant 30 laipsnių karščiui žmonės turėjo krauti akmenis į priekabą.
„Žmonės pradėjo šaukti, sako, ką jūs darot, žmones kankinat, ant tokio karščio akmenis į priekabą krauna“, – prisiminė Česlovas.
Pasak pašnekovo, savivaldybė paprastai įdarbina jaunus stiprius vyrus, tuo metu vyresnius ir silpnesnius panaudoja viešiesiems darbams – už pašalpas. Česlovas sako visai norėtų dirbti puse etato ir tvarkyti aplinką: „Vis būčiau laimingesnis, kad kažkokį atlyginimą gaunu“.
Artimiausiu metu vyras ketina įsidarbinti viename ūkyje, kur padės skinti šaltalankius. Jis sako, kad viskas daroma oficialiai. Tačiau ateityje pensijos gauti jis nesitiki, nes nors ilgą laiką dirbo statybose, fermose, miškų ūkyje, linų fabrike, bet beveik visą laiką ne kaip nuolatinis darbuotojas, o kaip neformalus samdinys: „Jaunas kvailas buvau, dirbau laisvai samdomas. O, pasirodo, į stažą neina. Pramečiau jaunystėje. Dabar po laiko lieka nagus graužt“.
Trūksta laisvų darbo vietų, bet neapmokamo darbo pašalpų gavėjams yra
Šilalės rajono meras Algirdas Meiženis negalėjo tiksliai pakomentuoti situacijos apie paramos gavėjų panaudojimą viešiesiems darbams, bet pažymėjo, kad savivaldybei labai svarbu, jog esama sistema išliktų. Pasak jo, savivaldybės seniūnijose gausu smulkių darbelių, kuriuos esą gali atlikti nekvalifikuoti pašalpų gavėjai.
Meras nematė bėdų, kad dirbdami už pašalpas žmonės nėra drausti socialiniu draudimu, o įdarbinti galimybių esą nėra, nes darbo vietų tiesiog trūksta.
„Matote, ką reiškia įdarbinti. Jeigu mes turime tris darbo vietas neužimtas, tai be abejo už durų ten lauktų 10-20 žmonių“, – sako A. Meiženis.
Nedarbo lygis Šilalės rajone išties nemažas: sausio mėnesį siekė 18,2 proc., liepą – 14 proc., o rugpjūtį – 12,9 proc.
Vis tik į tris tuščias darbo vietas, kurios apmokamos minimaliai, priėmus 6 asmenis po pusę etato, „į rankas“ kiekvienas asmuo gautų apytiksliai po 234 eurus ir visi jie būtų drausti socialiniu draudimu dėl „Sodros“ grindų.
„Sodros“ grindys reiškia, kad darbdavys net ir įdarbinęs asmenį puse etato, socialinio draudimo įmokas moka nuo minimalios mėnesio algos, išimtys daromos tik už asmenis, kurie dirba keliose darbovietėse, gauna senatvės ar invalidumo pensijas, yra ne vyresni nei 24 metų amžiaus, turi 0-55 proc. darbingumo lygį ar gauna motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmoką, tai yra augina vaiką ir dirba nepilnu etatu.
Ministerija svarsto apriboti savivaldybių apetitą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siekia mažinti savivaldybių apetitą, kad pašalpų gavėjai būtų rečiau pasitelkiami darbams, už kuriuos faktiškai turėtų būti mokamas normalus atlyginimas.
Ministerija svarsto keisti poįstatyminius aktus taip, kad tarp visuomenei naudingos veiklos nebeliktų tokios, kurioms būdingi darbo santykių požymiai, taip pat ketina išplėsti asmenų ratą, kurių negalima pasitelkti viešiesiems darbams, ir nori nustatyti, kad tokia veikla negalėtų būti organizuojama karantino metu – iki šiol tai buvo rekomendacija. Kartu mąstoma, kad reiktų atsisakyti pasitelkti žmones viešiesiems darbams, jeigu savivaldybė negali užtikrinti nemokamo jų pavėžėjimo arba patogaus susisiekimo viešuoju transportu.
Nacionalinis skurdo organizacijų mažinimo tinklas ministerijos siūlymams pritaria, bet pavyzdžiui savivaldybės ir seniūnai stoja piestu.
Ministerijos pozicija labai aiški – jeigu savivaldybei reikia atlikti kažkokius nuolatinius darbus, tai tegul samdo darbo neturinčius žmones ir moka jiems darbo užmokestį. Taip sumažėtų bedarbių gretos, o patys žmonės būtų apdrausti.
O jeigu norima padėti žmonėms įgyti darbinius įgūdžius, tai reikia atsižvelgti į konkrečius žmones: ką jie geba, kokių gebėjimų trūksta, galbūt konkrečiam asmeniui reikia ne gėles ravėti, o gauti socialines paslaugas. Tarkime, jeigu žmogus piktnaudžiauja alkoholiu, galbūt jis turi motyvacijos sveikti, bet jam būtina padėti gydytis ir viešieji darbai tam tikrai nepasitarnaus.
2020 metais socialines pašalpas vidutiniškai per mėnesį gavo apie 56 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje, iš jų vidutiniškai 12,8 tūkst. buvo pasitelkiama visuomenei naudingai veiklai, o iš tiesų – savivaldybių funkcijoms priskiriamiems darbams atlikti.
Pernai pašalpų gavėjai buvo rečiau pasitelkiami viešiesiems darbams nei užpernai, nes per pandemiją ir karantiną Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rekomendavo to atsisakyti. 2019 metais socialines pašalpas per mėnesį vidutiniškai gavo 64,6 tūkst. asmenų, o darbams pasitelkta vidutiniškai 18,4 tūkst.
Pernai daugiausia paramos gavėjų viešiesiems darbams pasitelkta Rokiškio rajone, Elektrėnuose, Molėtų ir Prienų rajonuose, mažiausia – Vilniuje, Palangoje ir Panevėžyje.
Žmonės gąsdinami, kad neteks paramos
Pagrindinė pašalpų gavėjų darbo už pašalpas, o ne darbo už atlyginimą problema, kad asmuo taip tiesiog užkonservuojamas likti paramos sistemoje: gaudamas pašalpas jis nėra draustas socialiniu draudimu ir tai reiškia, kad sulaukęs pensinio amžiaus vėl bus pasmerktas gauti paramą, nes negaus niek kito kaip šalpos senatvės pensiją.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė A. Adomavičienė pabrėžia, kad paramos gavėjai Lietuvoje apskritai yra labai stigmatizuojami, todėl kai šeimas ar vienišus asmenis prispaudžia didelės bėdos, kai kuriais atvejais jie gėdijasi kreiptis pagalbos, nes galvoja, kad savo miestelyje ar seniūnijoje turės šluoti gatves ar krauti akmenis.
Pasak pašnekovės, paramos gavėjais gali tapti ir išsilavinę asmenys, kurių kvalifikacijos šiuolaikinėje darbo rinkoje nebereikia arba kurie kurį laiką nedirbo dėl šeiminių aplinkybių ir prarado gebėjimus. Pavyzdžiui, taip gali nutikti neįgalius artimuosius slaugančioms moterims, kadangi mūsų valstybėje daugelis slaugos darbų namuose vis dar stereotipiškai priskiriama moteriškajai lyčiai.
„Ar tikrai oru visus siųsti šluoti gatvių? Tikrai ne, reikia galvoti, kaip panaudoti žmonių turimas žinias ir kompetencijas. Man atrodo, kad mes turėtume kelti klausimą, ko mes siekiame šia visuomenei naudinga veikla? Ar mes siekiame padėti tam žmogui, kad jis grįžtų į darbo rinką? Pagal tai, kas vyksta, atrodo, kad nelabai. Ar mes siekiame padėti visuomenei? Tai, pavyzdžiui, gal „Maisto bankui“ trūksta savanorių išrūšiuoti maistą miestelyje X, todėl pakvieskime pasavanoriauti. O šito vyksta labai mažai. Ar čia yra naudinga savivaldybėms ir seniūnijoms, kurios tokiu būdu nemoka darbo užmokesčio, kurį turėtų mokėti? Panašu, kad tai yra trečias variantas“, – sako A. Adomavičienė.
Pasak jos, pašalpas gaunantys asmenys ganėtinai dažnai yra išnaudojami ir kituose frontuose. Pavyzdžiui, prieš kiekvienus rinkimus galima išgirsti grasinimų, kad jeigu nebalsuos už tam tikrą partiją, negaus piniginės socialinės paramos arba malkų žiemai.
„Yra to žmonių gąsdinimo, kurio būti neturėtų. Pagrindinis sistemos tikslas turėtų būti padėti žmogui, kai jam yra sunku ir padėti jam išsikapstyti iš paramos sistemos. O tokiais gąsdinimais, kad mes atimsim, jeigu tu kažko nedarysi, mes niekur to žmogaus savaime nenuvesime, nepadėsime sukurti gyvenimo aprašymo, nusiųsti jį darbdaviui, susirasti darbdavį ir taip toliau. Tokie gąsdinimai iš tikro niekur neveda, tik dar labiau baugina, atgraso dalį žmonių“, – teigia A. Adomavičienė.
Pašnekovė sako, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pernai yra atlikusi tyrimą, kuris rodo, jog apie 20 proc. asmenų, kurie turėtų gauti socialinę paramą, jos negauna.
„Tie visuomenei naudingi darbai greičiausiai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės neina į šią sistemą. Nes yra didelė stigma bei spaudimas“, – mano Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė.
Paklausta, kodėl dauguma žmonių nesiskundžia, A. Adomavičienė teigia, kad, visų pirma, žmones riboja baimė, be to, nelabai kur yra skųstis: „Gudresni, drąsesni pasiskambina į ministeriją, kiti išsisako nevyriausybinėms organizacijoms, bet klausimas, kiek toliau nueina tos žinios ir informacija. Mes apie bauginimus sužinojome iš pačių žmonių ir iš mūsų tinklo narių. Bet sistemos, kur kreiptis, kur išsakyti, nėra“.
Sistema išsigimė?
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė irgi mano, kad šiuo metu egzistuojanti visuomenei naudingos veiklos koncepcija yra išsigimusi, mat didžioji dalis šios veiklos realiai reiškia aplinkos tvarkymą, lapų grėbimą ir gėlynų ravėjimą.
„Realiai tai taupo savivaldybių finansinius kaštus. Jiems nereikia įdarbinti darbuotojų, o tie žmonės padaro tai, kas priklauso padaryti savivaldai, kas ir taip yra jų funkcija“, – sako M. Lingė.
„Savivaldybės gauna pigią darbo jėgą“, – pridūrė komiteto pirmininkas.
Pagal savo prigimtį visuomenei naudinga veikla buvo sumąstyta kaip galimybė integruotis į visuomenę, pakilti socialiniais laipteliais aukštyn, nes žmonės vienaip ar kitaip stengiasi prisitaikyti prie aplinkos, kurioje atsiduria.
„Kai asmuo mato tik grėblius arba žmones iš to paties kontingento, kaip ir pats, tai jo situacija nuo to įtraukimo niekaip nepagerėja, bet pasitarnauja savivaldybei“, – teigia M. Lingė.
Pasak Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko, pati visuomenei naudingų darbų idėja tikrai turėtų išlikti, tačiau lapų grėbimas, želdynų tvarkymas turėtų būti apmokamas pagal darbo sutartis.
