Pasak A. Jurgaičio, visiškai gali būti, kad V. Putino kalboje kartoti naratyvai apie Rusiją, Vakarus ir Ukrainą bei kai kurios kliedesį primenančios idėjos jam pačiam yra norma. Kartais taip nutinka dėl asmenybės patirties aspektų, kai neišmokstama gauti dėmesio ir pripažinimo kitais būdais nei pasitelkus agresiją.
„Iš tų šykščių duomenų paanalizavus jo asmenybę, tai yra ne vien tik šių dienų kontekstas, tai ir jo patirtis. Yra žinomi faktai apie jo neįgalų tėvą, apie dviejų brolių netektį, apie mamos lepinimą ir besąlyginę meilę. Visa tai ir veda prie to, kad savotiškai logiški tokie jo veiksmai. O kaip būti mylimu, kaip kitaip tapti tautos tėvu? Tokie kartojami naratyvai, ta ideologija, kuri, švelniai tariant, yra kliedesinio lygio, tikriausiai jam yra norma. Net ir melas kartojamas daug kartų ir pačiam kartotojui tampa tiesa. Tai savotiškai galima ir suprasti“, – portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ sakė A. Jurgaitis.
Prieš patvirtindamas separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų „nepriklausomybę“ V. Putinas pasakė ilgiausią kalbą, kuria bandė pagrįsti savo veiksmus. Šių regionų „nepriklausomybės“ patvirtinimas buvo reikalingas Rusijai pagrindžiant jos teisę dislokuoti karines pajėgas jau ne savo teritorijoje, bet separatistinėse Ukrainos srityse. Tai didina spaudimą oficialiajam Kijevui.
Savo kalboje V. Putinas aiškino, kad Ukraina rusams nėra paprasta kaimynė, o veikiau neatskiriama rusų istorijos, kultūros ir dvasinės erdvės dalis. Autoritarinis Rusijos lyderis bandė įrodyti, jog Ukrainą iš tiesų sukūrė bolševiko Vladimiro Lenino bei vėlesnių sovietų lyderių klaidingi sprendimai. Ukrainą jis vadino „Vladimiro Lenino Ukraina“ ir netiesiogiai pagrasino atimti viską, kas neva buvo prijungta prie Ukrainos klaidingais sovietų lyderių sprendimais: „Norite dekomunizacijos? Puiku, tai mums puikiai tinka. Bet kam sustoti pusiaukelėje? Mes esame pasirengę parodyti, ką tikra dekomunizacija reikštų Ukrainai“.
V. Putinas kalboje nuolat menkino Ukrainos valstybingumą kai kuriais atvejais pasitelkdamas ypatingai juokingus kaltinimus. Pavyzdžiui, neseniai Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis Miuncheno saugumo konferencijoje apgailestavo, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina mainais į saugumo garantijas atsisakė trečio pagal dydį branduolinio ginklo arsenalo, bet, deja, saugumo jai niekas negarantuoja. V. Putinas savo kalboje iškart pareiškė, jog Ukrana siekia įgyti branduolinį ginklą ir tai yra ypatingai pavojinga Rusijai.
Arba V. Putinas pareiškė, kad Ukrainoje nėra nepriklausomos teismų sistemos, nors apie Rusijos teismų nepriklausomybę nėra ką ir kalbėti. Šioje šalyje visi opozicionieriai arba negyvi, arba kalėjimuose, arba emigracijoje. Rusijos prezidentas taip pat aiškino, kad Ukrainoje praktiškai neįmanoma gyventi, todėl piliečiai esą priversti vykti dirbti į kitas šalis, beveik piktdžiugiškai apgailestavo dėl energijos išteklių kainų gyventojams.
Komunikacijos specialistas Linas Kontrimas sako, kad V. Putinas savo kalba norėjo užsitikrinti visų Rusijos gyventojų lojalumą, pasiėmė medžioklinį šautuvą ir kiekvienu šratu taikė į skirtingas auditorijas.
Lietuvos kariuomenės psichologas A. Jurgaitis teigia, kad autoritariniai lyderiai dažnai turi psichopatinės arba antisocialios asmenybės bruožų. Tokiems lyderiams dažnai trūksta empatijos, jiems neįdomus kitų žmonių skausmas arba iš tokio skausmo netgi pasikraunama, bet jie gali būti ypatingai patrauklūs masėms.
„Kaip pavyzdys, tai gali būti ir psichopatinės asmenybės bruožai. Bet aš sakau bendrąja prasme. Antisocialios asmenybės. Kai aš neturiu empatijos, man svetimas kito žmogaus skausmas, aš gal netgi nesuvokiu, kad sukeliu tą skausmą, o jeigu ir suvokiu, tai kaip kažkoks vampyras iš to gaunu kažką, pasikraunu energijos. Taigi iš esmės tai psichopatinės, antisocialios asmenybės bruožai“, – pažymi psichologas.
„Ta kalba yra geriausias sukurtos realybės pavyzdys. Susikuri realybę, pradedi apie ją kalbėti (nesvarbu, tu tuo tiki ar netiki, šiuo atveju aš į V. Putino galvą neįlįsiu), bet kiek mačiau tų, kurie jam keliaklupsčiauja, tai jie visi tiki šita paraleline sukurta realybe, paraleliniu pasauliu. Įsivaizduokime, buvo sovietinė propagandos mašina. Bet juk ji niekur nedingo. Aš kelis kartus šiomis dienomis paklausiau rusiškų kanalų, tai jeigu nebūčiau susirišęs plaukų, tai jie visi pasišiauštų, kokias ten nesąmones jie kalba. Ir kaip jie užtikrintai artikuliuoja tą visą melą. Be Ukrainos Rusija nebūtų niekaip įveikusi priešų Antrajame pasauliniame kare. Daugybė karo vadų buvo iš Ukrainos. Ir dabar jis juos pradeda vadinti naciais. V. Putinui naciai ir Ukraina yra tas pats. Tai jūs galite įsivaizduoti, kokią šizofreniją jis kuria daugeliui milijonų Rusijoje gyvenančių ukrainietiškos kilmės žmonių?“, – pastebėjo komunikacijos specialistas L. Kontrimas.
V. Putinas savo kalboje iš pradžių neigiamai minėjo nacionalistines jėgas Sovietų Sąjungos kontekste, o vėliau perėjo prie su tiesa nieko bendra neturinčių pasakojimų apie kraštutinių dešiniųjų ir neonacių siautėjimą Ukrainoje. Iš jo kalbos buvo galima susidaryti įspūdį, kad Ukraina yra tarsi apkrėsta nacistiniu ir korupcijos virusu, o tai esą prasidėjo 2014 metais, kai Ukrainos visuomenė pasipriešino prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimui nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga ir jį nuvertė. V. Putinui atrodo, kad tai kraštutinių dešiniųjų valstybės perversmas, inspiruotas Vakarų, nors žvelgiant iš Vakarų pusės būtent Rusija spaudė Ukrainą nesirinkti europinės perspektyvos, bet tam pasipriešino visuomenė.
L. Kontrimas pažymėjo, kad Vakarai iki šiol per švelniai žvelgė į Rusijos veiksmus ir paliko ją nenubaustą. Pavyzdžiui, 2008 metais Rusija užpuolė Gruziją, 2014 metais nuo Ukrainos atplėšė Krymą ir pradėjo ginkluotą konfliktą Donecke bei Luhanske, o šiemet sutelkė šimtatūkstantines karines pajėgas prie Ukrainos ir grasina atplėšti dar daugiau teritorijų. Pašnekovo nuomone, iki šiol buvusios sankcijos Rusijai buvo per švelnios. Psichologas A. Jurgaitis pritarė, kad nebaudžiamumas didina troškimą elgtis agresyviai ir žaisti galios žaidimus.
„Galiu atsakyti Edmundo Berko citata, kad blogiui išvešėti užtenka to, kad geri žmonės nieko nedarytų. Jeigu aš jaučiuosi nebaudžiamas, jeigu žinau, kad man už mano veiksmus neteks atsakyti arba teks atsakyti kojelės treptelėjimu, tai aš iš esmės tampu visagalis, galiu daryti, ką noriu. Kiekvieną kartą vis skaudžiau žaisti žmonių gyvybėmis, žaisti tuos savo purvinus galios žaidimus man leidžia tas mano nebaudžiamumas. Jeigu aš negaliu kitomis priemonėmis tapti mylimu gerbiamu, tai tada einu per tas agresyvias priemones, o tai traumuoja, žaloja, žudo, tai kainuoja gyvybes“, – pastebėjo pašnekovas.
