Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras rašytojas Kazys Saja, prisiminęs 22-ejų metų senumo įvykius, sako, kad tuomet visi pasirašiusieji šį svarbų Lietuvai dokumentą siekė Lietuvos laisvės nežinodami, kas jiems gali nutikti rytoj. Būtent to dabar rašytojas ir pasigenda, žvelgdamas į politinę Lietuvos areną.
Sujungė drąsa ir ryžtas
„Noriu pabrėžti, kad tiek Kovo 11-oji, tiek Vasario 16-oji yra dienos, kurias galime lyginti su kūdikio krikštynomis. Po ilgų kančių, svarstymų ir abejonių galų gale pasirašomas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas“, – pasakoja rašytojas, kuris prisimena, kad kovo 11-ąją tebuvo likę formalumai po ilgos, daugiau nei iki vidurnakčio trukusios kovo 10-osios.
„Prisimenu, kaip Lietuvos Atkuriamojo Seimo posėdyje apsvarstėme kiekvieną teiginį, išklausėme argumentų už ir prieš. Akto pasirašymo priešininkai buvo pateikę taip pat logiškų argumentų, kodėl to neturėtume daryti, tačiau Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą pasirašėme suprasdami du dalykus: pirma, kovo 11-oji buvo sekmadienis, o pirmadienį Maskvoje turėjo įvykti Aukščiausiosios Tarybos posėdis, ir jau buvo aišku, kad per jį prezidentu taps Michailas Gorbačiovas. Tai reiškė, kad bus įvestas prezidentinis valdymas. O kas būtų uždraudęs prezidentui nutildyti maištaujančią Lietuvą? Antra, tame posėdyje Rusijos sostinėje turėjo dalyvauti ir nemažai atstovų iš Lietuvos, kurie buvo pasiryžę garsiai pranešti, kad mūsų šalis nebenori būti sąjungos dalimi. Puikiai supratome, kad prezidentu tapus M.Gorbačiovui būtų sukurtas toks išstojimo iš sąjungos mechanizmas, kuris norus išstoti paverstų bergždžiomis svajonėmis“, – apie Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašymo aplinkybes pasakojo rašytojas.
K.Saja pripažino, kad tarptautinėje arenoje Lietuva dar neturėjo jokio palaikymo ir tokio akto pasirašymas buvo susijęs su nežinia, nes, pasak signataro, niekas nežinojo, kas laukia, paskelbus šį aktą. „Galėjome būti išsiųsti į tremtį, sušaudyti, mums galėjo taikyti įvairias represijas, tačiau negalvojome apie save, nesitikėjome naudos, o dirbome Lietuvai. Tad Kovo 11-oji ir jos išvakarės man yra labai didelė šventė, kai vykstant vardiniam balsavimui pasirinkome nepriklausomybę. Aš puikiausiai atsimenu Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio žodžius, kad Latvija ir Estija taip pat bus laisvos ir pasakę tai viešai, padrąsinsime juos“, – savo prisiminimus pasakojo prozininkas. Pasak jo, Lietuva buvo tas detonatorius, kuris, neturėdamas Vakarų valstybių paramos, susprogdino blogio imperiją, ir tuo mes galime didžiuotis.
Nesiekė valdžios
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras prisiminė ir nelengvus pirmus nepriklausomos Lietuvos valdžios kūrimo žingsnius. „Atkūrę nepriklausomybę, ieškojome žmonių, kurie sutiktų ir ryžtųsi tapti ministrais. Prisimenu, kaip išsirinkome pirmą ministrę pirmininkę. Ji buvo aktyvi Sąjūdžio metais, baigusi ekonomikos studijas, tad, apsvarstę visus argumentus, ją ir pasirinkome. Vėliau, susirinkę visi, svarstėme, kas galėtų dirbti jos komandoje“, – apie valdžios kūrimą pasakojo pašnekovas. Anot jo, nutarus, kad vienas ar kitas žmogus tinkamas eiti ministro pareigas, tekdavo įdėti daug pastangų, kad pavyktų jį įtikinti tą daryti. „Buvo žmonių, kurie atsisakė. Ministro postas nebuvo itin viliojantis, nes rinkdamasis jį žmogus labai rizikavo. Kas bus, jei Maskva „kruvina letena“ viską užčiaups?“ – apie valstybės pamatų statybą pasakojo kūrėjas. Jo teigimu, gavę tokį pasiūlymą pasirinktieji ilgai galvodavo, ar galės, ar sugebės, ir tik tuomet apsispręsdavo. „Reikėdavo pasiaukoti Lietuvai“, – apibendrino rašytojas.
„Ar dabar kas nors panašaus vyksta?“ – retoriškai paklausė prozininkas. „Pažvelkime, kad ir į visuomenės dėmesį prikausčiusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skandalą ir jį sukėlusį vidaus reikalų ministrą Raimondą Palaitį. Atleidęs iš pareigų porą dorų žmonių, jis šalyje sukėlė tokį nereikalingą sąmyšį“, – apie dabarties istoriją kalbėjo „Valstiečių laikraščio“ pokalbininkas, pataręs šioje situacijoje prisiminti ištrauką iš Evangelijos, kurioje sakoma: „Jūs juos pažinsite iš jų vaisių.“ „Šiuos žodžius turėtume prisiminti, kai kalbame apie Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą ir jų nuveiktus darbus. Šie vyrai – tai teisingumo ąžuolai, kurie daug kam nepatiko“, – šiandieninius įvykius vertino kūrėjas, pripažinęs, kad labai nusivylė ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesiu šioje situacijoje. „Aš gerbiau Prezidentę, kol ji nebuvo Prezidente, tačiau kai kurie jos pasakyti žodžiai yra labai abejotino turinio“, – kalbėjo K.Saja.
Trūksta savikritiškumo
„Prisimindamas devyniasdešimtuosius, nesuklysiu sakydamas, kad mums buvo svarbi meilė Lietuvai ir jos laisvės troškimas, o dabar, kai tą laisvę turime, jos taip nebevertiname, kyla įvairiausios rietenos. Politikai pradėjo kovoti tik dėl valdžios, o ne dėl Lietuvos. Kiekvienas bent kiek atidžiau panagrinėjęs daugumos politikų pasisakymus pamatys, kad pastangos dedamos ne dėl tautos ar šalies gerovės, o siekiant kuo ilgiau išlikti valdžioje“, – teigė K.Saja.
„Valstiečių laikraščio“ pašnekovas tvirtino, kad valdžia „gadina, pūdo žmogų“ ir taip yra nuo antikos laikų. „Tik labai aukštos moralės žmogus, kuris save vertina kritiškai, supranta, kad valdžia yra laikinas dalykas. To nesuprantantis žmogus pajunta valdžios svaigulį. Žinoma, tai žmogiška, tačiau valdžia yra šėtoniškas dalykas“, – mąstė rašytojas, prisiminęs, kad tie angelai, kurie troško per daug valdžios, pavirto velniais.
Pasak K.Sajos, dabar išsikreipė net ir valdžia. „Žmogus, užėmęs tam tikrą aukštą postą, susikuria jį supantį ratą. Atsiranda nežmoniškai didelis biurokratinis aparatas, kurį sugriauti labai sunku. Kartais man atrodo, kad ir nemokša, gavęs aukštą postą, jei sugeba gerai manipuliuoti žmonėmis, jame gali išsilaikyti labai ilgai, nes turi patarėjų, specialistų būrį, kurie viską sugalvoja, tad belieka pasinaudoti kitų išmintimi“, – šiandienos valdžios trūkumus vardijo prozininkas. Anot jo, biurokratija tikėjimo ir pasitikėjimo bei pasididžiavimo nei šalimi, nei jos valdžia nedidina.
„Dabar nesirūpiname savo Tėvyne, nes viską susiejame su vartojimu. Dažnas tautietis, susiradęs gražią ežero pakrantę, joje prišnerkščia, primėto vadinamųjų bambalių... „Suvartoja“ tą vietą, kad daugiau jau niekas jos „nebesuvartotų“. Kad taip nebūtų, pajuskime, jog esame šeimininkai, jog esame atsakingi“, – ragino rašytojas
Problemų bus visuomet
„Nepaisant tų pastebėtų blogybių, manau, kad jeigu reikėtų, lietuviai galėtų būti vieningi. Esame panašūs į suspaustą garą. Jį suspaudus, gali sprogti bet koks imperijos katilas, o kai išeiname į laisvę, tampame tik migla virš pievos. Tačiau jeigu lietuvius kas nors vėl suspaustų, sprogtume iš naujo“, – nepraradęs tikėjimo Lietuvos žmonėmis kalbėjo Kovo 11-osios akto signataras.
„Štai atsikėlę ryte nusiprausiame po dušu ir esame švarūs, tačiau neišvengiamai per dieną vėl apsinešame dulkėmis ir vėl turime praustis, taip yra ir su valstybe“, – mąstė pokalbininkas. Pasak jo, Lietuva, peržengusi vadinamąjį „skersąjį“ vargą, dar turi nugalėti ir „išilgą“ – tai kiekvienos dienos rūpesčiai, vargai, nesutarimai, problemos – pasaulinės ir vietinės, mūsų pačių ydos. „Nerasite valstybės, kuri neturėtų problemų“, – pabrėžė signataras. „Kol žmogus nėra tobulas, neįmanoma ir tobula valdžia. Aš nematau, kad Lietuva būtų nebemylima ar nebevertinama jos laisvė. Yra kitokių bėdų, bet eidami savo gyvenimo keliu, nugalėdami sunkumus, įprasminame ir savo gyvenimą, neturime kada nuobodžiauti, nes nuobodulys, daugumos filosofų manymu, virstų pačiu blogiausiu dalyku – dvasios tuštuma, todėl kiekvienas galime rasti, kur save realizuoti ir kaip kovoti su tomis blogybėmis, o ne nuo jų bėgti“, – pabrėžė rašytojas, pripažinęs, kad dabar pastebi norą pabėgti nuo lietuviškos laisvės. „Lietuviui nusibosta lietuviška laivė ir jis bėga nuo jos. Kažkur toli, kur sunkiai dirba, tačiau daugiau uždirba, bet pardavęs savo laisvę. Suvokim, kad norėdami pabėgti nuo laisvės, pirmiausia turime būti laisvi“, – tvirtino pašnekovas.
Vertybė – ne tik laisvė
„Be abejo, laisvė yra viena kertinių vertybių, kuri leidžia parodyti tautos individualybę, tačiau yra ir kitos amžinos ir svarbios tautai vertybės, pavyzdžiui, kalba“, – tvirtino pašnekovas. „Bet mane labai erzina, kaip dabar, džiaugdamiesi laisve, nesaugome savo kalbos. Susibūrusios jaunimo muzikinės grupės stengiasi vis išmąstyti kokį nors nelietuvišką pavadinimą. Puikiai atsimenu, kai buvome Sovietų Sąjungoje, mums rusiškai sakydavo, kad „kalbėtume žmoniška kalba“ arba kad „mūsų šuniška kalba yra nesuprantama“, tai mus siutindavo ir mes siekdavome kalbą išsaugoti kuo grynesnę, o dabar patys ją naikiname“, – teigė K.Saja.
Bolševikinė valdžia itin gerai suprato kalbos ir apskritai kultūros vaidmenį, todėl ir panaudojo ją propagandai. „Menas, kultūra buvo paimti į tvirtas rankas ir suveržti varžtais, tačiau gerai finansuojami. Kitaip tariant, buvo vykdoma „riestainio ir botago politika“, tačiau vėliau menininkai išmoko darbuotis taip, kad, atidavę duoklę cenzūrai, išreikšdavo ir labai daug savo tiesos, o dabar yra laisvė kurti prekę“, – kalbėjo K.Saja, valstybę palyginęs su medžiu. „Medžio šaknys – istorija, kamienas ir šakos – valstybės ekonomika, lapai – piliečiai, o žiedai ir vaisiai – kultūra. Šalies istorija ir žmonės padeda valstybei egzistuoti, tačiau jeigu medis nežydi ir neduoda vaisių, jis yra nevertingas. Man atrodo, kad šiuo metu laikas žydėti yra nepalankus“, – apibendrino rašytojas, pabrėždamas, kad kalba apie tą meną, kuris skatina galvoti. „Tikrajam menui sunku, bet to nepasakyčiau apie komercinį. Paklauskime savęs, kokiomis vertybėmis ir kriterijais remiantis dabar kuriamas populiarusis menas? Juo nesistengiama piliečio šviesti, lavinti jo proto. Paprasčiausiai siekiama gerų reitingų, kad būtų galima susižerti kuo daugiau pinigų už reklamą.“
„Tokių laidų autorių tiesoms paklūsta minios nemąstančių žmonių, kuriuos palyginčiau su musėmis, sulekiančiomis prie kiekvienos šviežio ir gerai smirdinčio mėšlo krūvos, tačiau yra dalis visuomenės, panašios į bites, kuri yra pilietiška, vertinanti ir mąstanti“, – griežtai dabartinę kultūrą vertina rašytojas. „Dauguma rimtų leidinių vos gyvuoja, o autoriai, rašantys juose, jau seniai nebegalvoja apie honorarus. Aš pats dabar už išleistas knygas nebegaunu pinigų. Meną dabar lygina su dešra, sūriu, batais... Gal tuomet išleidžiant knygą ant viršelio reikėtų rašyti sudėtį? Kad čia rasite kažkiek procentų pornografijos, žmogžudysčių, manipuliacijos? Ir pasiūlykime visuomenei apsispręsti: rinktis tokią prekę ar ne“, – svarstė pašnekovas.
Atraskime lyderius
„Pasirinkimas tautai yra labai svarbus dalykas. Ji turi galimybę rinktis ir rinkti, tačiau kiek buvo rinkimų, o mes nepasimokėme. Tauta turi savyje rasti lyderių, dirbančių jos labui. Tuomet galėtume pasakyti, kad jis dirba sunkiai, klysta, tačiau mes jį pasirinkome ir palaikome“, – teigė K.Saja.
„Su savo lyderiais elgiamės labai keistai. Juos juodiname, apspjaudome. Pažvelkime, kad ir į Vytautą Landsbergį, kuris atvėrė Lietuvai duris į nepriklausomybę. Jis reitingų lentelės apačioje, kritikavome premjerą Andrių Kubilių, kad jis bestuburis ir daro viską, ką liepia Prezidentė. Jis tikėjo tuo, ką ji sako, tuo, kad ji dirba Lietuvai. Tačiau dabar, FNTT istorijoje, A.Kubilius ja suabejojo ir, pasvėręs visus argumentus, pareikalavo, kad R.Palaitis būtų atleistas. Kaip dabar reaguosime?“ – svarstė signataras.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškodami lyderių nesirinktume tų, kuriuos jau „čiupinėjo“ teismas, nes tai veikia tautą. „Kaip galima iš piliečių reikalauti sąžiningumo, kai jie regi, kad valdžioje viskas vyksta nesiklausant sąžinės balso“, – tikino prozininkas, pabrėždamas, kad, matyt, todėl mums ir trūksta patriotizmo, kurio pakankamai turi mūsų artimiausi kaimynai lenkai, ir tai įrodė jau ne kartą.
„Mums reikia savyje atrasti daugiau orumo, kad rinkimuose vėl neišrinktume įvairiausių pasturlakų. Tuomet valdžioje bus žmonės, kuriems bus sunku, bet mes norėsime jiems padėti“, – teigė K.Saja, kuris baigdamas pokalbį prisiminė visiems gerai žinomą priežodį „kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats“, ir ragino: „Tad pakelkime savo lietuviškumą, nes už mus pačius to niekas nepadarys.“
Marius Eidukonis
