Pati portretų autorė Lena pasakoja, kad piešimas nuo pat mažumės buvo neatskiriama jos gyvenimo dalis, o jau nuo pirmųjų bandymų Lenos talentą girdavo ir aplinkiniai.
Paauglystėje susidomėjusi tapyba, ji ilgą laiką tapė paveikslus ant drobių, vėliau sekė mokslai Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, o dar vėliau – drabužių dizaino studijos Sankt Peterburgo dailės ir pramonės akademijoje.
Po studijų Lena piešimą į šalį atidėjo net penkeriems metams, tačiau praeitais metais ji vėl nutarė prisiminti šį savo pamėgtą užsiėmimą.
Lena, jūsų kurti portretai sulaukia dėmesio ir internete, žmonės giria jūsų talentą ir techniką. Tokius portretus jūs kuriate, pasitelkusi vieną programėlę, kodėl pasirinkote būtent tokį kūrimo būdą?
Taip, aš dirbu su „iPad pro procreate“ programa. Pasirinkau būtent šiuos įrankius, nes man buvo itin svarbu būti mobiliai, piešti bet kur, nebūti prisirišus prie vienos vietos. Tuo pačiu metu norėjosi turėti įrankį, per kurį būtų galima bendrauti su klientais, planuotis darbus.
Jūsų „Instagramo“ paskyroje puikuojasi tikrai ne viena dešimtis kurtų portretų. Kaip pasirenkate, kokių žmonių portretus sukursite?
Tiesa pasakius, kadangi esu ganėtinai užimta, mažai piešiu sau, nes dažniausiai visą laisvą laiką skiriu užsakymų piešimui. O užsakymams klientai mane patys susiranda. (šypteli)
Piešimas programėle skamba taip paprastai... Atrodo, kas gi čia jau taip sunku! Koks yra jūsų kūrybinis procesas?
Viską piešiu ranka, tam, kad pagreitinčiau procesą, pagrindines linijas piešiu ant nuotraukos, o vėliau nuotrauką naudoju kaip pavyzdį: pažiūrėti, kur krenta šviesa, kur yra šešėlis.
Sukurti vieną tokį portretą, užtrunka nuo keturių iki dvylikos valandų. Kartais pavyksta nupiešti labai greitai, kartais darbas užima daugiau laiko. Viskas priklauso nuo nuotraukos kokybės, asmeninių kliento pageidavimų, tokių kaip, pavyzdžiui, pakeisti šukuoseną.
Visas kūrybinis procesas neretai persikelia į naktį, kai jau esu po darbų, užmigdžiusi dukrelę. Tada pasidarau sau arbatos, įsijungiu ramią muziką, patogiai įsitaisau ir pradedu. (šypteli)
Ar prisimenate, koks buvo jūsų sukurtas pirmasis portretas?
Pirmasis portretas buvo mano pačios. Prieš tai turėjau mažai patirties, piešiant tokiu būdu, todėl iš pradžių jaučiausi gana keistai ir neįprastai, tačiau po savaitės pastovios praktikos jau „įsivažiavau“.
Kalbant apie žinomus Lietuvos žmones, nesu daug jų nupiešusi, vos kelis: Naglį Bierancą, Agnę Jagelavičiūtę bei Juliją Žižę.
... o ar jau spėjote sulaukti dėmesio dėl savo kūrinių?
Taip, dėmesio sulaukiu iš tiesų nemažai, gaunu žinučių, jog mano darbai labai traukia dėmesį, yra gražūs. Mano klientai taip pat lieka patenkinti rezultatu, jeigu ir turiu kažkokių korekcijų, jos būna labai retai.
Yra ir tokių klientų, kurie kreipiasi ne pirmą kartą, mane tokie dalykai labai džiugina, nes aš neinvestuoju daug į reklamą, o darau tai, ką darau ir žmonės pastebi tai bei įvertinta. (šypteli)
Ar jūsų ateities vizijos taip pat susijusios su piešimu?
Kol kas daugiau nieko neplanuoju, nes esu patenkinta, kad piešimas man yra daugiau kaip hobis. Kol kas nenoriu to paversti pagrindine veikla, dirbu nuostabioje kompanijoje tarp nuostabių žmonių, esu tuo labai patenkinta.
Tikrai žinau, kad noriu daugiau laiko skirti savo stiliaus paieškai, neapsiriboti vien tik portretų piešimu.
