Pirmoji Ugniaus kelionė vyko į kaimyninę Baltarusiją, kai jam buvo 14 metų, dabar praėjus 32 metams, jis yra apsilankęs 223 pasaulio šalyse, iš kurių – 193 yra pripažintos valstybėmis.
„Pirmoji kelionė buvo labai seniai. Neprisimenu, koks buvo kelionės tikslas. Važiavome pas mano močiutės mamos giminaitę, kuri gyveno Baltarusijoje. Pas ją važiavome autobusu ir tai buvo labai didelis įvykis, nes niekada nebuvau išvažiavęs už Lietuvos ribų. Buvo labai įdomu, nes ten kalbėjo kita kalba. Atsimenu, kad ta giminaitė mums kepė blynus.
Pas ją tuo pat metu svečiavosi ir kita viešnia iš Rumunijos. Tuo metu rinkau pašto ženklus. Ta viešnia pasakė, kad ir jos pusbrolis renka juos, todėl man reikėtų jam parašyti ir galėsime apsikeisti pašto ženklais. Viešnia man pasakojo, koks buvo Rumunijos gyvenimas prie diktatoriaus. Man buvo labai įdomu, klausiau kiekvieno jos žodžio. Kai pats apsilankiau Bukarešte ir nuėjau į Ceaușescu rūmus, aš vis prisiminiau tą viešnią. Gaila, kad neturiu jokio kontakto su ja ar jos pusbroliu“, – sako Ugnius.
16-mečio kelionė iki Graikijos su doleriu kišenėje
Kelionė į Baltarusiją ir laiškai Rumunijoje gyvenančiam viešnios pusbroliui nebuvo vienintelės žiežirbėlės uždegančios Ugniaus norą keliauti. Prie to prisidėjo ir teta, ir kelionių almanachai:
„Turėjau tetą, kuri dirbo lietuviškų enciklopedijų redakcijoje, ir ji pasiimdavo mane kartais į darbą leidykloje. Kaip vaikui, tai buvo nepaprastai didelis nemokamas informacijos šaltinis. Aš buvau apstulbęs informacija, kurią galėjau ten rasti.
Kitas keliauti skatinęs dalykas – sovietų sąjungos išleistas almanachas. Jis buvo parašytas rusų kalba, man jį skaityti buvo sunku, bet jame visos šalys buvo aprašytos. Vis skaitydavau apie tas šalis. Tikriausiai ta kelionių sėkla taip ir pasisėjo, nes norėjosi įsitikinti pačiam, ar viskas taip ir bus, kaip aprašyta“.
Kai Ugniui buvo 16 metų, Lietuvoje įkūrė „Austėjos“ organizacija, kuri suteikė galimybę keliauti į vakarietiškas Europos šalis ir ten neatlygintinai dirbti. Ugnius nusprendė, kad nori vykti į Graikiją ir padėti statyti observatoriją paukščiams. Visgi, šiai kelionei buvo trūko ne tik pinigų – reikėjo, kad Maskvoje patvirtintų vizą kelionei į Graikiją.
„Aš nuvykau į Maskvą, nes labai norėjau važiuoti į Graikiją. Graikijos ambasadoje buvo labai daug žmonių, bet turėjau oficialų kvietimą ir mane praleido be eilės. Tačiau kabinete išgirdau, kad vizos kaina – 100 dolerių. Aišku, aš jų neturėjau, bet labai norėjau keliauti. Man buvo apie 16 metų, bet aš apsiverkiau. Jie davė man paskutinę viltį ir nuvedė mane pas konsulą pasikalbėti. Jis vartė mano pasą, paklausė, ar jis lietuviškas. Tai padarė jam didelį įspūdį. Jis pakartojo, kad dabar viza kainuoja 100 dolerių, o išimtis būtų tik tuo atveju, jeigu kada nors pagerėtų Graikijos ir Lietuvos santykiai.
Paaiškinau jam, kad aš Lietuvos vardu vykstu dirbti Graikijos labui ir galiausiai gavau vizą nemokamai. Mano pase dar atsirado ir graikiškas užrašas – „šis asmuo vyksta dirbti Graikijos gerovei“. Labai gaila, kad man nepavyko išsaugoti to paso. Buvau labai laimingas, o už savo paskutinius pinigus konsului nupirkau šampano“, – juokiasi Ugnius.
Grįžęs į Lietuvą jis turėjo spręsti naują problemą – iš kur gauti pinigų kelionei į Graikiją. Iš pradžių galvojo paprašyti tėvų, tačiau lyg tyčia su jais susipyko ir užsispyręs nusprendė, kad iki Graikijos nusigaus ir be jų pagalbos.
„Nusipirkau traukinio bilietą iš Vilniaus į Sofiją, Bulgarijos sostinę. Ir viskas. Iš Bulgarijos turėjau nusigauti iki Graikijos. Turėjau tik 1 dolerį kišenėje. Tame traukinyje susipažinau su tautiečiais keliautojais, kurie važiavo į Bulgariją ilsėtis. Jiems pasirodė, kad aš labai drąsus ir davė man 10 Vakarų Vokietijos markių gerai kelionei.
Vėliau susiradau traukinį į Salonikus, Graikiją. Atvykus į šį miestą turėjau persėsti į kitą traukinį, į kurį bilieto neturėjau. Atsimenu, kad vis kontrolė vaikščiodavo ir tikrindavo bilietus, bet man vis pavykdavo jų išvengti ir pasiekiau Larisos miestą. O iš ten nusprendžiau tranzuoti iki Artos, bet niekas nestojo.
Po to susipažinau su vokiečiais, kurie važiavo ta pačia kryptimi. Jie pasiūlė man važiuoti kartu su jais autobusu. Sutikau, bet nesakiau jiems, kad neturiu nei pinigų, nei bilieto. Įlipome į autobusą, aš buvau be bilieto. Konduktorius jau buvo patikrinęs tų vokiečių bilietus, o aš buvau susimalęs su jais, tad manęs ir nepatikrino. Taip aš nuvykau iki Artos ir iki galutinės vietos buvo likę apie 50 kilometrų. Tie vokiečiai man irgi padovanojo 10 vakarų Vokietijos markių, tad dabar paskutinę stotelę galėjau pasiekti be problemų“, – pasakoja jis ir priduria, kad kelionė į Lietuvą iš Graikijos buvo kur kas ramesnė – traukinio bilietui į Lietuvą jam pinigų davė kiti prie to projekto dirbę nariai.
Dabar Ugnius juokiasi, kad tuomet jam kelionė neatrodė nei pavojinga, nei nutrūktgalviška, tiesiog noras keliauti buvo nesutalpinamas į jokius rėmus.
Kelionė už milijoną
Paskatintas kelionių, Ugnius vis pamąstydavo, kad norėtų pagyventi kažkur kitur. Prie to dar labiau prisidėjo darbo kruize metu aplankytos šalys. Viena iš jų itin sužavėjo vyrą.
„Tais laikais situacija buvo gan žiauri LGBT atžvilgiu, tad manau, kad mane ir paskatino būtent tai. Vėlgi, man buvo gal 18 ar 20 metų, o pirmoji kelionė tapo žiežirba uždegusia ugnį pažinti ir pamatyti, kuo daugiau. Kai apkeliavau vis daugiau kraštų, pagalvojau, kad būtų įdomu persikelti į Islandiją, man patiko jų lėtas ir ramus gyvenimas. Norėjau nusėsti, kuriam laikui. Bet jis tęsiasi iki dabar – gyvenu čia jau 23 metus“, – sako vyras.
Rankų sudėjęs jis čia nesėdėjo – įstojo į universitetą ir įsidarbino kaimelio, kuriame apsigyveno, savivaldybėje. Vyras mokėsi ištisus 10 metų ir visus juos dirbo. Vienintelė problema – kelionėms nebuvo daug laiko. Vyras nusprendė įsidarbinti į viešbutį, kur darbo grafikas bus daug laisvesnis ir keliauti galės net 3 ar 4 mėnesius per metus.
„Dirbdamas viešbutyje susipažinau su mergina, kurios vardas berods buvo Katla ir ji mokėjo kalbėti rusiškai. Man tai paliko didelį įspūdį. Mes su ja susidraugavome. Prie mūsų prisidėjo ir vienas švedas. Mes nuolat kalbėdavomės apie keliones, žiūrėdavome kelionių brošiūras. Vis planuodavome, kad sutaupysime daug pinigų ir keliausime, kur nors toli – pavyzdžiui, į Australiją, kur galėsime savaitę nieko neveikti, tik gulėti paplūdimyje ir gerti alų. Susitarėme, kad mes visi važiuosime į kelionę – mes trys, dar vienas rusas ir mano vaikinas.
Kaip būna tokiais atvejais, tokie susitarimai, sudaryti vakarėlio metu, kitą dieną nebegalioja. Iš visų žmonių tik aš su vaikinu išvažiavau į kelionę. Man buvo tas planas buvo toks nerealus, kad aš tiesiog sėdėjau prie žemėlapio ir planavau kelionę. Žinojau, kad man pirmiausiai reikės skirsti į Londono, o iš jo – bet kur kitur. Po metų ar dviejų aš turėjau 1 milijoną kronų ir galėjau nusipirkti išsvajotą kelionę“, – pasakoja jis.
Kelionė prasidėjo Londone, iš jo skrido į Los Andželą, o tada į San Franciską, kurį Ugnius labai norėjo pamatyti. Po to skrido į Australiją ir Samoa salą, kuri paliko neišdildomą prisiminimą:
„Išsipildė ta svajonė, kuri buvo sukurta geriant su tais draugais. Kelionė tęsėsi toliau ir nuvykome į Vietnamą. Jį pamatyti labai norėjau, nes vaikystėje daug skaičiau apie šitą karą. 2006 metais tai buvo visiškai nerealu. Kai mes važiavome į tą kelionę, atrodė, kad išgyvenome pasaką. Niekada to nepamiršiu“, – šypsosi keliautojas.
Palapinėmis po Afriką
Svajonių kelionė atvėrė Ugniui akis ir vyras suprato, kad viskas yra įmanoma, todėl nusprendė pabandyti nuvykti ten, kur atrodė neįmanoma.
„Į galvą atėjo Šiaurės Korėja. Pradėjau ieškoti būdų, kaip ten nuvykti. Radau dvi kelionių agentūras, kurios vežė turistus į Šiaurės Korėją 2006 metais. Aišku, tai buvo labai brangu, bet žinojau, kad kelionė yra verta visų tų pinigų. Išleidau visus pinigus šiai kelionei. Šiaurės Korėja buvo lyg sugrįžimas į vaikystę – atrodė, kad grįžau laiku atgal į 1979 metus. Tai paliko labai didelį įspūdį“, – sako jis.
Visgi, nors kelionės ir praplėtė vyro akiratį, tačiau buvo likusios nuostatos, kad į Afriką tikrai neverta keliauti, o ir pamatyti ten turbūt nėra ko.
„Čia Islandijoje turime kaimyną, kuris yra keliautojas. Jis papasakojo man apie savo keliones į Afriką ir paminėjo jaunimo agentūrą, su kuria galima nuvykti į Afriką. Pradėjęs ieškoti informacijos apie juos, pamačiau, kad ji yra vieninteliai visame pasaulyje, kurie siūlo keliones palapinėje per visą Afrikos žemyną. Aš turėjau nusistatymus prieš Afriką, kad tikrai nėra ko ten važiuoti ir žiūrėti.
Vėliau pasikalbėjau su viena drauge, kuri pasakė, kad Afrikoje tikrai yra ką pamatyti ir ten derėtų apsilankyti kiekvienam europiečiui, kad suprastų, kaip gali atrodyti gyvenimas. Pagalvojau, kad gal iš tiesų reikia pabandyti. Pirmoji pažintis su Afrika buvo Gambijoje ir niekada neužmiršiu šios kelionės. Tai buvo tik stotelė tarp Kanarų salų. Kai iš Gambijos nuvykome į salas, išlipęs iš lėktuvo aš pabučiavau elektros stulpą, nes tada supratau, kaip pasisekė, kad gyvename Europoje.
Po to prasidėjo kelionė po Afriką su palapinėmis. Iš pradžių buvo viena 4 mėnesių kelionė, po to – antra ir trečia. Iš viso 12 mėnesių keliavau su palapinėmis po Afriką. Tai labai pakeitė mano požiūrį į materialius dalykus – supratau, kad nesvarbu, kokį didelį namą ar kokius baldus turi, nes jų vieną dieną tiesiog gali nelikti. Supratau ir tai, kad mano nusistatymai buvo labai kvaili. Esu labai dėkingas gyvenimui už tą galimybę, kad jis atvėrė man akis. Dabar gyvenimas yra kitoks ir esu už tai labai dėkingas“, – šypsosi jis.
Ugnius sako, kad daug mėnesių keliaujant su palapine, kuomet kas vakarą turi pasistatyti sau prieglobstį nuo vėjo sąlygų, pats pasirūpinti maistu, imi vertinti viską kitaip.
„Kai atvykdavome į kokį nors didesnį miestą, aš visada labai tuo džiaugdavausi. Kadangi esu iš šiaurės šalies ir turėjau galbūt daugiau pinigų nei kiti keliautojai, eidavau nakvoti į paprasčiausią viešbutį, bet buvo labai smagu, kad turėsiu lovą, dušą ir net kondicionierių. Tai dažnai būdavo visiškai paprastas, pigiausias viešbutis, bet būdavo tarsi atradimas“, – juokiasi Ugnius.
Rojus ir pragaras žemėje
Kuo daugiau Ugnius keliavo ir kuo daugiau visko pamatė, suprato, kad galbūt tas „rojus žemėje“ jam ir neegzistuoja:
„Kai buvau vaikas, Prancūzų Polinezija atrodė kaip rojus – ten yra palmės, pajūris, kokosai ir bananai, atrodė, kad niekas ten nedirba ir ištisai ilsisi. Gal prieš 3 metus nuvykau į Prancūzų Polinezija ir pagalvojau, kad čia turėtų būti rojus, bet visi vis tiek kažkur skuba ir bėga. Vėliau nuvykau į Borą Borą, kur vyksta daugybė medaus mėnesio kopinėtojų, bet man viskas pasirodė taip netikra – pagalvojau, kad ir čia negali būti rojus“.
Tačiau ne kartą teko pagalvoti, kad pateko į pragarą žemėje, iš kurio galbūt ir neištrūks:
„Pietų Sudanas, Haitis ir Centrinės Afrikos respublika buvo tos šalys, kur atvykus tikėjausi, kad man pavyks išvykti. Bet pats baisiausias atvejis buvo Somalio Respublikoje, kuri nualinta vietinių karų, grobimų. Ten važiavau su žurnalistikos klubo asociacija, kuri organizuoja keliones į tokius sunkius regionus. Mus lydėjo 6 apsauginiai – 2 priekyje, 2 gale ir po 1 iš kairės bei dešinės. Tą viešbutį, kuriame mes gyvenome, po mėnesio susprogdino.
Mes atvykome į Somalio oro uostą, pasakėme, kad skrendame į Ugandą ir mus suėmė, nes palaikė teroristais. Ugandos oro linijos tuo metu buvo bankrutavusios, o mes turėjome skrydį būtent šiomis oro linijomis, tačiau negavome jokio įspėjimo. Vėliau mums pavyko gauti skrydį per Nairobį su Kenijos oro linijomis, bet mūsų apsauga jau buvo pasibaigusi, o mums buvo labai pavojinga keliauti be jos. Mus apgyvendino viešbutyje, kurio kambaryje nebuvo elektros lempučių.
Paklausėme, kodėl neįsuka naujų ir mums atsakė, kad per Kalėdas čia buvo susišaudymas ir lemputes visas iššaudė, todėl dabar naujų nesuks, nes bijo, kad gali kilti naujas susišaudymas. Kai mes įlipome į lėktuvą, galvojau, kad iki Kenijos nenuskrisime ir mus susprogdins. Turėjome priverstinį nusileidimą, kad patikrintų dėl sprogmenų ir papildytų degalų. Mus visus išlaipino ir iškratė visus mūsų daiktus. Nieko nerado ir galėjome tęsti skrydį“, – kraupius išgyvenimus prisimena jis.
Netikėjo, kad pavyks apkeliauti visą pasaulį
Net ir nukeliavęs į 150 šalių Ugnius netikėjo, kad pavyks aplankyti kiekvieną žemėlapyje pažymėtą kraštą.
„Man buvo likusios tokios šalys kaip Libija, Sirija, Sudanas, Nigeris, Čadas, kur neįmanoma gauti vizų. Aš vis stabdydavau save, galvojau, kad tai tikrai neįmanoma. Tačiau turiu nuostabią mokytoją, pas kurią mokiausi islandų kalbos, ji man visada sakydavo, kad mąstau neteisingai. Ji pasakė, kad aš tikrai galiu apkeliauti visą pasaulį. Man labai įstrigo jos žodžiai ir nusprendžiau, kad tikrai galiu.
Pradėjau ieškoti, kaip galiu tai padaryti. Pamažu taip tų šalių ir ėmė mažėti. Dubajuje pavyko gauti vizą į Afganistaną ir aš negalėjau tuo patikėti. Žiūrėjau į tą vizą ir galvojau, kad tai neįmanoma, nes juk vizų čia neišduoda. Norvegijoje turistinės vizos gauti neįmanoma. Buvo vienintelė galimybė nueiti į Afganistano ambasada Dubajuje ir apsimesti durniumi, kad nežinau, kad neduoda vizų.
Kai gavome Turkmėnistano vizą, buvo liepta neišsiduoti, kad moku ar suprantu rusiškai. Nuotrauka vizai turėjo būti labai rimta, su kaklaraiščiu, jokiu būdu nebuvo galima šypsotis. Buvo tik 50 proc. tikimybė, kad galėsime gauti vizas. Kai pamačiau, kad turiu Čado, Afganistano ir Turkmėnistano vizas, tada iš tiesų savimi patikėjau. Paskutinis lašas buvo Libijos viza, kuri kainavo 800 eurų ir Sirijos viza, kurią mums išdavė pasienyje su Libanu. Likusias šalis aplankyti nebuvo jokių problemų po šių patirčių“, – juokauja jis.
Ugnius stengiasi keliauti kaip antropologas, nes tokia yra viena iš jo universitete įgytų specialybių –nori jas paliesti, paragauti, pauostyti ar pajausti.
„Niekada negalvoju, kaip reikia aplankyti visas vietos įžymybes, nes ir Lietuvoje ne visas jas esu aplankęs. Kai keliauji po kai kurias valstybes, kuriose gali būti nušautas už vieną nuotrauką, negali važiuoti, kur panorėjęs ir pažiūrėti kažkokios įžymybės už 200 km, nes ten yra sukilėliai, kurie gali tave nužudyti ir reikalauti milijono išpirkos vien už tai, kad grąžintų tavo galvą ir galėtų artimieji ją palaidoti“, – sako jis.
Vyras šypsosi, kad ši kelionė jam parodė, kad mūsų pasaulis galbūt ir nėra toks didelis, koks galėjo pasirodyti ir išmokė, kad žemiški turtai nedaug ką ir tereiškia.
„Šios kelionės mane labai praturtino ir išaugino. Neiškeisčiau jų į jokius žemiškus turtus, nes tai neįkainojama. Ta kasdienė patirtis privertė mane suaugti. Dabar aš esu patenkintas savo gyvenimu, nes pažinau tiek, kiek niekada neplanavau. Esu gyvenimui labai dėkingas už šią patirtį“, – šypsosi keliautojas Ugnius.
