Ramutė kalbėdama apie save juokauja, kad vienišė ji yra tik mintyse ir širdyje, bet ne tikrame pasaulyje – ji laimingai ištekėjusi už kūrėjo, atlikėjo Virgio Stakėno, turi dukrą, anūkų ir tėvus.
„Mano kūryba, mano mintys – viskas labai gerai generuojasi, kai esu viena. Išjungiu radiją ir televiziją, būnu viena su savo kūrybinėmis mintimis. Kai man niekas netrukdo, rezultatai gaunasi geriausi. O kai trukdo – trikdo, kuriasi kebliai – ir klaidų padarai, ir ilgai užtrunki. Nusprendžiau, kad esu vienišė, nes man labai patinka būti vienai“, – vienišumo sąvoką savo gyvenime aiškina ji.
Kūrybinis genas – iš tėčio
Jos tėtis buvo jūrininkas, tačiau neplaukdavo į tolimuosius reisus (tremtinio vaikui keliai į okeanus buvo uždaryti) ir daugiausiai dirbdavo uoste. Mama buvo mokytoja.
„Tėvelis labai plačių pažiūrų, apdovanotas talentais, turi polinkį menui. Būtent tą norą kurti, tą pašaukimą aš ir gavau iš jo. Jis – tautodailininkas, darydavo gražius darbus iš metalo, gintaro. Taip pat nesvetima muzika – kurdavo dainas, romansus. Ir dabar tebekuria, groja gitara, elektriniais vargonėliais. Apdovanotas talentais, tik jo jaunystėje, turbūt, buvo sunku juos išvystyti iki profesionalumo.
Ko gero kūrybos geną ir gavau iš jo. Kartais jam padėdavau. Tas norėjimas save realizuoti kūryboje taip ir persidavė. Mama buvo mokytoja. Ji visada labai siekė, kad gaučiau gerus pažymius ir atsidėčiau mokymuisi“, – pasakoja ji.
Tuo metu mokyklose buvo penkiabalė vertinimo sistema ir Ramutės pažymių knygelėje buvo galima pamatyti tik ketvertus ir penketus, tai yra, aukščiausius įvertinimus. Tačiau širdyje vis virpėjo noras kurti.
„Nuo vaikystės buvo sunku suderinti mokymąsi ir kūrybinį pradą. Ta trintis tarp dviejų sričių mane lydėjo. Netgi savo kūrybos albumą pavadinau „Tarp dangaus ir žemės“ (2006 m). Dangus – tai kūryba, o žemė – tai, kur mes gyvename. Tas dangaus ir žemės konfliktas visada mane lydi“, – pasakoja ji.
Planas „B“
Baiginėjant vidurinę Ramutė klausėsi tėvų patarimų ir kūryba nebuvo tas kelias, kurį jai rekomendavo.
„Aš iš tikrųjų gyvenime pasirinkau planą „B“. Kūryba buvo mano atsarginis planas. Kadangi tėvelis dirbo prekybos uoste, matė kokios išvaizdžios yra vertėjos, kaip jos laisvai bendrauja su jūrininkais, kaip važinėja į užsienį. Gyvenome Sovietų Sąjungos laikais, kai tie užsieniai buvo tolima svajonė, todėl jis mane visada skatino gerai mokytis anglų kalbą ir tapti vertėja.
Mokiausi tą anglų kalbą tiek mokykloje, tiek savarankiškai. Paskutinėje klasėje atėjo mokytojauti anglų kalbos studentė. Mes išsikalbėjome. Ji, matydama mano žinių lygi perspėjo, kad nesu pakankamai gerai pasiruošusi ir galiu neįstoti. Dar sakė, kokia čia profesija – mokėti TIK kalbą… Žiūrėk į savo pašaukimą, koks tavo talentas. Tai mane taip stumtelėjo atgal į kūrybą ir nusprendžiau paklusti sielos šauksmui. Taip atsirado posūkis į planą „B“, – atvirai sako dizainerė.
„Buvo apčiuoptas genas, kad galiu kurti. Jį mačiau tiek aš, tiek mano tėvai… Bet greta kirbėjo ir mintis: „iš kūrybos duonos nevalgysi“. Todėl reikėjo kitos profesijos… Tiesa, savo anglų kalbą vėliau dar patobulinau“, – priduria Ramutė.
Penkiametė su adata ir siūlu
Sovietiniais laikais dažnai lėles parduodavo be drabužių. Tokioms lėlėms Ramutė ir siuvo pirmuosius savo mintyse sukurtus drabužėlius.
„Atsimenu, kad net darželyje auklėtojos išdalindavo vaikų mamoms tas lėles, kad prisiūtų joms drabužių – jas aprengtų. Man labai patiko ta veikla. Aš visai maža sėdėdavau su adata ir siūlu, karpydavau kažką ir galėdavau visą dieną tuo užsiimti. Mama labai stebėjosi ir net ne visada galėjo patarti.
Prisimenu, nežinojau kaip sujungti dvi klešnes, du cilindrus, kad lėlė turėtų kelnes. Niekaip neišėjo. Supratau jau tada, kad tai nėra taip paprasta ir ne bet kas gali aprengti lėlę“, – juokiasi ji.
Kai kiti vaikai lakstydavo po kiemą su kamuoliu žaisdami kvadratą, Ramutė sėdėdavo su tomis medžiagėlėmis ir bandydavo kuo gražesnį rūbą iš jų sukurpti. O apsilankymai pas tetą buvo tarsi mažos mergaitės svajonių išsipildymas.
„Mamos sesuo dirbo aukščiausios klasės siuvimo ateljė. Mes kartais nueidavome pas ją į svečius. Kaip man ten patikdavo! Ją stebėdavau, kaip ji viską daro ir jai gražiai gaunasi…
Atsimenu, kartą ji paprašė pažiūrėti jos anūkėlį, nes reikėjo kažkur išeiti. Anais laikais vaikai vaikus prižiūrėdavo. Kol kūdikėlis miegojo, nuėjau prie tetos mašinos bandydama siūti ir kažką sugadinau. Atsimenu, kad teta labai mane barė. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie siuvimo mašinos“, – braidydama po prisiminimus šypsosi Ramutė.
Pirmoji sukurta suknelė pateko į parodą
„Pirmas mano pasiūtas drabužis buvo mokykloje, kai mokėmės siuvimo. 7 klasėje – suknelė iš kartūno. Pasiuvau ir gavau geriausią balą. Kai buvo moksleivių darbų paroda, tą mano suknelę paėmė į parodą. Tai buvo pirmasis rūbų kūrybos paskatinimas“, – pasakoja dizainerė.
Šios pamokos tapo tolesniu postūmiu į dizainą ir Ramutė ėmė kurti sau vis daugiau drabužių. Juk tais laikais tiesiog nueiti į prekybos centrą ir rinktis iš šimtų drabužių variantų dar nebuvo galima.
„10-oje klasėje pasisiuvau sau jau puošnesnę suknelę. Mokyklą baigusi įstojau mokytis į VU Šiaulių Akademiją – buvusį Šiaulių Pedagoginio Instituto Dailės fakultetą. Ir jau pirmame instituto kurse prasidėjo siuvimai sau. Mamos supratimas apie madą buvo vienoks, o mano kitoks. Kaip visada, suaugusių ir vaikų požiūriai konfliktuoja. Susitaupiusi sau pinigų iš dienpinigių ir siūdavausi drabužius.
Dar buvau pakankamai išradinga. Vaikų rūbų parduotuvėje – ten pigiau – buvo skyrius paaugliams berniukams, tai ten sau nusipirkau kostiumėlį – švarką ir kelnes. Man jis tiko, nes buvau aukšta ir liekna. Dar studentės ardydavome pirktas vilnones kojines ir megzdavome megztinius, nes negaudavom nusipirkti siūlų mezgimui. Įvairiausius dalykus darydavome iš nepritekliaus. Mokėdavome apsirengti gražiau nei kiti, kadangi pačios susikurdavome drabužius“, – šypsosi ji.
Padaryti moterį gražią
Bėgant laikui augo ir Ramutės kolekcijos. Jų gerokai virš 20. Kiekviena iš jų skyrėsi savo spalvomis, formomis, siluetais ir nuotaikomis. Tačiau jas vienija grožis, estetika, kūrybiškumas, išmonė, originalumas, profesionalumas.
„Sportinis, klasikinis, romantinis, folk – tai mano stilių bandymai. Norėjosi „paragauti“ visko, išbandyti save. Vėliau šie stiliai mados visumoje praplėtė ribas, ėmė persipinti, tarp savęs maišytis, tapo nebe tokie griežti ar atsainūs ir tolerantiški. Mada vystosi spirale. Ir mano gyvenime tos spiralės jau atsikartoja. Matau ir atpažįstu jau matytas ir išgyventas tendencijas. Tačiau ne viskas kartojasi taip pat identiškai.
Naujumas – tai stilių difuzijos, rūbų komplektavimo, dėvėjimo maniera. Kurdama tiesiog atsižvelgiu į tų metų mados tendencijas, siluetus, formas, koloritą. Tai mados vystymosi padiktuoti įrankiai. Sudedu savo patirtį, įspūdžius, nuotaikas, profesionaliai sugeneruoju meninę ir techninę pusę. Siekiu harmoningo rezultato nepriklausomai nuo to, ar kuriu parodai, ar konkrečiam užsakovui. Mano kūryboje galbūt yra gėrio, grožio, tolerancijos, geros nuotaikos. O devizas nuolat tas pats – padaryti moterį gražią“, – šypsosi ji.
Žinoma, visos moterys ir nori būti tokios, nepaisant jų išvaizdos, amžiaus, ūgio ar sudėjimo skirtumų. Ramutė sako, kad dizaineriai tam ir skirti, kad papuoštų žmogų, kuris savo norų negali įgyvendinti tiesiog nuėjęs į parduotuvę.
„Taip manyje susiformavo romantinių drabužių kryptis. Kūrybos stilius ugdėsi iš poreikio, nes kuri drabužius ne spintai, o žmonėms. Ir be abejo rūbas turi būti nešiojamas ir praktiškas“, – sako ji.
Vizitinė kortelė
Dabar Ramutės vizitine kortele galima laikyti tapybą ant šilko. Niekas nedrįstų ginčytis, kad jai ši technika paklūsta tobulai. O tobulumas kūryboje ar tapyboje yra tikrai sunkiai apibrėžiama sąvoka.
„Mūsų šalies nepriklausomybės pradžios sunkmečiu turėjau draugę, kuri gaudavo iš Vokietijos šilko dažų. Jais tapydavo šalikėlius. Man taip patiko tie šalikėliai, kad gimė svajonė kada nors pačiai nutapyti suknelę. Atsivėrė tapybos priemonių galimybės ir Lietuvoje – atsirado ne tik reikmenų tapymui ant šilko, bet ir paties šilko. Nėriau į naujus vandenis. Man taip patiko, kad nesustoju iki dabar.
Buvo žmonių, kurie prašė mokyti tapyti, bet pedagoginė sritis – ne man. O norinčių užsisakyti tokį tapytą drabužį buvo ir yra. Tai vienetiniai, išskirtiniai darbai ir kitur jų nerasite. Turbūt neįmanoma nukopijuoti, nes čia yra labai daug improvizacijos. Be to, šilkas tai ne popierius, ant kurio dirbti kur kas lengviau. Dabar gėles ant šilko tapo daug kas. Mano gal kiek kitokios“, – šypsosi Ramutė.
Tačiau net ir tobulai įvaldžiusi vieną sritį ji nesustoja ir bando prisijaukinti naujoves:
„Pastaruoju metu mene vyraujanti abstrakcionizmo srovė neaplenkė ir manęs. Esu pasinėrusi į japonišką audinių marginimo techniką Šibori (shibori). Dar pridedu savo improvizacijos ir gaunasi jau kitokie – abstraktūs kūriniai. Taip pat pamėgau ir audinio strukūrą pakeisti kelių šimtmečių senumo rankinio gofravimo būdu. Brandinu mintį kūriniams, kur įsipintų visos šios mano naujovės. Pirmieji darbai jau gyvena“.
Pati sau ir modelis, ir fotografė
Visose Ramutės sukurtų drabužių kolekcijų nuotraukose pamatysite tą patį veidą ir jis yra pačios Ramutės. Moteris sako, kad kai ji pasinėrė į dizainą, modelių „po ranka“ tiesiog nebūdavo, todėl reikėjo verstis, kaip pats išmanai.
„Kūno sudėjimas leido sukurtą drabužį apsivilkti pačiai, ir kažkuris paprašytas fotografas mano kūrinį nufotografuodavo. Atsimenu, kartą vežiau savo kolekciją į tarptautinį mados festivalį Taline, ten vyko kolekcijų demonstravimas. Netikėtai vienas dizaineris paprašė manęs pabūti modeliu, vėliau kitas – ko gero jiems pasirodė, kad aš tam tinku. Atsisakinėjau, kad esu ne manekenė, kad iš kitos srities. Bet jiems noras nedingo. Padėjau tada kolegoms.
O dar buvo ir fotosesijos. Kai pats kuri rūbą, žinai, kaip pozuoti fotokamerai, kad jis geriausiai atrodytų. Na ir visiškai paprasta susitarti su savimi... Ir nereikia ieškoti modelio“, – sako ji.
O dabar Ramutei nebereikia net fotografo, nes ir nuotraukas ji pasidaro pati.
„Lankiau fotografijos kursus, išmokau dirbti „Photoshop“ programa, priklausau „Fotografijos namų“ bendruomenei Šiauliuose. Fotografija ir skaitmeninis menas užėmė vietą mano širdyje. Netgi esu įsirengusi ir studiją su su visa reikalinga įranga. Tereikia pasistatyti fotoaparatą ant stovo, paspausti nuotolinį fotoaparato pultelį ir nusifotografuoju“, – šypsosi dizainerė.
Išskirtinė vieta kūrybai
Ramutė sako, kad kaip ir visiems, taip ir jai pasitaiko juodų dienų. Nors žino, kad tos juodos dienos žmonėms kartais užsitęsia ir po keletą metų, ji dizaino į šalį nebuvo padėjusi nė karto.
„…nebent tada, kai su šeima kėlėmės į naują būstą, reikėjo jį įsirengti – turėjau save tam atiduoti 100 procentų. Ištisus metus skyriau savo išmonę namų ir jų aplinkos įrengimui. Po to gal dešimtmetį kiekvieną pavasarį po mėnesį “atimdavo” namų tobulinimas ir rekonstrukcija.
Mano smegenyse tas failas „Kūryba“ aktyvus nuolatos. Ir jame yra visas papkių rikinys – „Rūbų dizainas“, „Tapyba ant šilko“, „Šibori“, „Fotografija“, „Skaitmeninis menas“, „Bižuterija“, „Namų dizainas“ ir dar daug įvairių kitų kūrybinių dalykų“, – sako Ramutė.
