Istorijos herojė – ta pati moteris, kuri praėjusių metų rudenį „Facebooke“ paprašė darbo, o tai visuomenėje sulaukė didelio atgarsio, pasipylė darbo pasiūlymai, žmonės norėjo padėti ir finansiškai. Tačiau moteriai finansinės paramos nereikėjo – Viktorija norėjo ir tebenori darbo. Po skelbimo pasipylę užsakymai dabar nuslūgo, ir moteris šiuo metu gyvena daugiausiai iš alimentų už vaikus.
„Už visus alimentus gaunu apie 400 eurų, pridėjus dar smulkias pajamas už siuvimą ir kita, mėnesiui turime apie 500 eurų. Lietuvoje skaitosi, kad žmogui mažiausiai pragyvenimui reikia 100 eurų. Tačiau aš manau, kad keturių asmenų šeimai pragyventi už 500 eurų, kai reikia mokėti ir už buto nuomą, komunalinius mokesčius, yra sunku“,– teigia V. Gedminienė.
Ji sako neprašanti iš valstybės paramos – net tuo laiku, kai moters pajamos siekdavo 200 eurų, dėl socialinės paramos vis tiek nesikreipė.
Gyvenimas nesusiklostė
Moteris pasakoja, kad ją daug kas „tarkuoja“ dėl to, kad ji turinti tris vaikus nuo skirtingų vyrų, tačiau Viktorija sako, kad ne visiems gyvenimas susiklosto taip, kaip norėtųsi.
„Visą laiką iš šono atrodo lengviau, man nuolat kalbėdavo, kodėl aš aštuonių valandų per dieną nedirbu, tačiau mano vidurinysis sūnus Vilius (8 m.) gimė su didele gimdymo trauma, tai jam sunkiai einasi su mokslais, jis lėčiau gaudosi, todėl psichologinė ir pedagoginė tarnyba derina reikalus dėl palengvintos programos. Jam reikia priežiūros.
Vyriausias sūnus Mantas (17 m.) visą gyvenimą turėjo elgesio problemų –vaikystę prabendravome su psichologais, specialiaisiais pedagogais. Andrius (3 m.) šiaip labai judrus vaikas su stipriu charakteriu – jo tik kalba atsilieka, tad su juo vaikštom į Vaiko raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybą“, – pasakoja Viktorija.
Moteris sako nežinanti, kodėl jos vaikai turi tiek problemų – tiesiog taip, teigia ji, turėjo būti. Ji pati augo sveika, elgesio ar raidos sutrikimų neturėjo, alkoholio nevartodavo. Tačiau jauniausio vaiko tėtis, pripažįsta moteris, ne tik gerdavo, bet ir smurtaudavo.
„Aš situacijai dažniausiai neleisdavau pakrypti iki smurto, nuo to bėgdavau visada. Tačiau buvo taip, kad ir stiklai duždavo, smurtavo jis ir prieš mano vaiką...Dėl to Andriaus tėtis ir kalėjime atsidūrė, bet nebenoriu prisiminti šios istorijos. Dabar jis jau išėjo iš kalėjimo ir pasirašė įsipareigojimą nevartoti alkoholio. Aš pati iš viso alkoholio negeriu“, – sakė ji.
Depresija ir sunkumai
Viktorija atvirai sako, kad jos gyvenime buvo ne vienas sunkus periodas, o sunkiausias – po Andriaus tėvo istorijos, kuomet jis smurtavo prieš savo vaiką, o tai matė ir vidurinysis sūnus, ir tai jį labai paveikė.
„Tuomet viskas sukrito, įkritau į gilią depresiją, mane vaikai du kartus iš kilpos traukė. Tikrai buvo labai sunku, bendravimas su Andriaus tėvu nebuvo lengvas, o dabar daviau jam šansą – jis lankosi anoniminių alkoholikų susitikimuose. Nesakau, kad aš jau visiškai pasitikiu juo – bijau, kad vėl duš langai, tačiau reikia žmogui duoti šansą“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė sako, kad nei Manto, nei Viliaus tėvai su jais nebendrauja, o Andriaus tėtis nori bendrauti su vaiku ir jį myli.
Viktorija pripažįsta, kad kaltės jausmas ypač dėl vyriausiojo sūnaus problemų jos niekaip neapleidžia.
„Nuolat save kaltinu, kad vaikas užaugo su tokiomis problemomis. Negaliu sakyti, kad jis blogas vaikas, tai eitų prieš mamos jausmus, tačiau jis turi tikrai labai rimtų problemų. Visą laiką kaltinu save dėl nevykusio gyvenimo, kad nemokėjau pasirinkti antrų pusių. Tačiau juk kai renkamės vyrus, visi būna geri – aš ir dabar žmonėse matau tik gerąsias savybes“, – nurodo moteris.
Kai galvoja, kodėl jos gyvenimas susiklostė būtent taip, Viktorija sako, kad taip tiesiog turėjo atsitikti. „Nesu padariusi jokio nusikaltimo, nieko nepavogiau, neužmušiau, niekam nelindau į kišenę, turėjau pasiūlymą įdėti sąskaitos numerį į skelbimą, kad žmonės aukotų pinigų, bet tai yra ne mano dalykas. Turiu nuostabią globėją, į kurią kreipiuosi, kai jau išvis nebėra kur, ir ji paremia mane nedidelėmis sumomis – 30-čia, 50-čia eurų. Tačiau pas ją einu, kai jau viską būnu išbandžiusi“, – dalinasi Viktorija.
Išmoko siūti
Moteris sako, kad anksčiau ji dirbusi pardavėja, kitus įvairius darbus, o po to pati išmokusi siūti – tiksliau, išmoko dar ne viską, tačiau taisyti drabužius, palenkti kelnes, išmoko siūti vaikiškus sijonus, sukneles.
„Po mano skelbimo „Facebooke“ tikrai daug užsakymų turėjau, tačiau dabar jau jie nuslūgę. Dabar pati dedu skelbimus, tačiau šiuo metu neturiu užsakymų. Tą laiką išnaudoju tobulinimuisi, mokausi siūti toliau. Aš ir taip jau daug išmokau – prieš metus tik kelnes mokėjau palenkti“, – kalba Viktorija.
Ji dalinasi, kad taip pat dirbo keletą mėnesių vienoje įmonėje, kur siuvo užuolaidas. Ten ji planuoja grįžti dirbti nuo rudens, kada baigsis įmonės reorganizacija.
„Aš toje įmonėje dirbsiu maždaug keturias valandas per dieną. Jei turėčiau galimybę darbe būti 8 val. ramiai, žinant, kad niekas namie neatsitiks, taip jau seniai būčiau padariusi, bet negaliu palikti vaikų vienų, jie turi problemų. Todėl man geriausia siūti namie – ir tai, kai dažnai būni prie siuvimo mašinos, negali padėti tiek daug vaikams“, – pasakoja Viktorija.
Moteris sako, kad ji sunkiai gyvenančioms šeimoms siuva nemokamai, taip pat ir draugėms. Už tokius poelgius gyvenimas jai atsilygina: klientai, sako ji, retai ateina neatnešdami ko ir vaikams, žmonės dažnai dovanoja medžiagas, iš vienos žiniasklaidos priemonės ji gavusi dovanų knygų. Lietuvoje, sako Viktorija, yra labai daug gerų žmonių.
Moteris sako, kad jos gyvenimo sąlygos nėra tokios prastos – maisto vaikams ir sau užtenka, tačiau labiausiai ji norėtų didesnio būsto. Bendrabutyje, kur ji su dviem vaikais glaudžiasi dviejuose kambarėliuose (visas plotas – 16 kv. m.), tikrai trūksta vietos.
„Jau aštuonerius metus stoviu eilėje socialinio būsto, tačiau Vilniaus savivaldybėje be eilės socialinį būstą gali gauti neįgalūs asmenys ir penkis bei daugiau vaikų auginančios šeimos. Aš svajoju apie didesnį būstą, kad vaikai turėtų savo kampus, kad aš turėčiau atskirą vietą: dabar vyriausias sūnus miega atskirame kambarėlyje, du mažesnieji kitame, lovoje, o aš šalia ant čiužinio.
Turiu didelę svajonę – reguliuojamą manekeną, ant kurio gali žiūrėti, kaip krenta drabužių klostė, tačiau dabar neturiu net, kur to manekeno pastatyti“, – kalba Viktorija.
Moteris sako besigailinti dėl savo gyvenimo klaidų, kad kažką pražiūrėjusi, kažkur patingėjusi, tačiau nieko dėl to nekaltina, nes supranta, kad problemų šaknys yra žmoguje. Visgi Viktorija džiaugiasi, kad ji išlipo iš duobės, stengiasi, siuva ir nepasiduoda.
„Aš jau pavargau visiems įrodinėti, kad aš tikrai stengiuosi. Aš labai stengiuosi ir gyvenu niekam nelipdama per galvą“, – sako moteris.
