Fotografas ir vaizdo įrašų kūrėjas Andrius Budrikas kartu su drauge Karolina į Aziją išvyko dar 2019 metų gruodį. Kelionė nebuvo labai planuota, nes į Vietnamą jiedu vyko darbo reikalais, todėl aiškiai, kiek laiko keliaus, kur trauks vėliau, nežinojo.
„Planai keitėsi eigoje, pagal tai kaip klostėsi įvairios situacijos. Keliaudami Vietname, laisvalaikiu dėliojome planus ir vietas, kurias norime aplankyti ir taip gimė dar kelios judėjimo kryptys: Kambodža-Indonezija-Nepalas. Bendrai kelionė turėjo trukti apie pusmetį.
Į Kambodžą atvykome šių metų kovo 8 dieną, sieną kirtome motociklu iš pietinės Vietnamo dalies“, – pasakoja jie.
Uždaromi keliautojai
Apie viruso plitimą Andrius ir Karolina sužinojo dar Vietname, kai apie naujo viruso bangą jiems pasakė draugai. Tuomet jie dar nė neįtarė, kad per porą mėnesių viskas apsivers aukštyn kojomis.
„Keliaujant Vietname neturėjome jokių bėdų, kas liečia pandemiją. Dėvėti kaukes čia įprasta dėl oro taršos, kavinės prie įėjimo pradėjo naudoti dezinfekcinį skystį rankoms, o vietose, kur apsistodavome, šeimininkai išlydėdami palinkėję gero kelio dar pasakydavo ir būti atsargiems dėl viruso, kas leido suprasti, kad žmonės apie situaciją yra informuojami“, – pasakoja Andrius.
Pirmąjį mėnesį pradėjus plisti virusui, viskas buvo ramu, daugiau bėdų nekilo ir kovo pradžioje, kertant Vietnamo-Kambodžos pasienį. Tačiau kertant sieną nustebino tai, kad niekas netikrino net keliaujančių temperatūros, nors kitos šalys jau buvo ėmusios tokios praktikos.
„Tik mums palikus Vietnamą, kitą dieną pasipylė panika socialiniuose tinkluose. Vietnamo backpacker‘ių grupėse keliautojai pradėjo pasakoti, kad yra uždaromi uostuose be galimybės išeiti arba negalintys juose apsistoti, uždaromos kavinės, žmonės negalėjo net pavalgyti ar įlipti į autobusą. Tai atrodė neįtikima“, – sako jie.
Padėtis prilygsta SARS ir rugsėjo 11 tragedijai
Tuo metu jie suprato, kaip jiems pasisekė. Iš pradžių Kambodžoje apsistojo mažame kaimelyje prie Mekongo upės. Vietiniai juos sutiko draugiškai ir viskas atrodė tikrai ramu, kol nepajudėjo Sime Repo miesto link aplankyti Angkor Wat šventyklų.
„Ten jau pastebėjome išsigandusius žmones ir keistus jų gestus, atrodė jie nori nuo tavęs pabėgti, apeina ratu, bėga užsidėti kaukės, vengia kalbėtis arba išvis nesikalba, vaikai besijuokdami užsidengia veidus marškinėliais“, – apie koronavirusinės infekcijos išsigandusius Kambodžos gyventojus pasakoja Karolina.
Andrius priduria, kad tai buvo tikrai keista, nes Kambodžoje jam teko lankytis ir anksčiau, o tada vietiniai buvo labai draugiški ir malonūs.
„Situacijos padariniai labai pasijautė įžengus į Angkor Wat šventyklas. Tai vieta, kuri įprastai kasdien būna perpildyta tūkstančiais turistų, per metus jas aplanko beveik 2 milijonai. O tą dieną ji buvo tuščia, vos kelios dešimtys žmonių“, – pasakoja Karolina.
Jai antrina ir Andrius. Jis pasakoja, kad praėjusį kartą, kai teko joje lankytis atrodė, kad kiekvieną dieną čia vyksta festivaliai, o dabar prasilenkdavo tik su drąsiausiais turistais ir šventyklos darbuotojais.
„Buvome sutikę vienuolį-gidą, kuris gyvena Angkor vienuolyne nuo 1979 metų. Jis sakė, jog per tiek laiko, tai yra 3 kartas kai yra taip tuščia: pirmas kartas buvo po rugsėjo 11-osios įvykių, tada po SARS epidemijos 2003 metais, ir dabar“, – pasakoja Andrius.
Pasitraukė į pietus
Angkor apylinkėse juodu praleido savaitę ir matė, kaip akivaizdžiai mažėjo turistų srautai, o visos viešos vietos užsidarė karantinui. Andrius juokauja, kad jiems labai pasisekė, jog vietos, kurioje apsistojo, šeimininkai ne tik jų neišvarė, bet ir skaniai maitino.
„Likome vieninteliai keliautojai gyventi su jais svečių namuose. Taip prasidėjo mūsų dvi savaites trunkantis saviizoliacijos laikotarpis. Ir tik jam prasidėjus, gavome laišką, kad mūsų skrydžiai į Indoneziją yra atšaukti. Tai ir buvo tas taškas, kai pradėjome nerimauti ir mes.
Pradėjome sukti galvas, galvoti visus į manomus variantus, kaip elgtis, ką toliau daryti. Paskutinis mūsų šiaudas, norint vykti į kitą šalį , buvo jau kitą dieną išvažiuoti į Tailandą autobusu, nes tai buvo vienintelė šalis, kurios siena dar buvo atvira iki kitos dienos vidurnakčio, bet šis planas nepavyko, nes vis dar turėjome savo motociklą, kurio tiesiog būtume nespėję parduoti. Taigi sprendėme ar likti Kambodžoje ar skristi namo“, – pasakoja Andrius.
Jiedu su Karolina nusprendė negrįžti į namus, o pasilikti Kambodžoje ir sukurti sau saugias sąlygas.
„Nusprendėme, kad tikriausiai nelabai protinga būtų pamesti galvą ir lėkti kartu su bendra pasauline panika, kai tuo metu visur buvo sumaištis ir be proto daug žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų plūsta į oro uostus, skuba grįžti namo. Gal dalis jų nė patys nežinodami galėjo būti viruso nešiotojais.
Taipogi pagalvojome ir apie artimuosius, nes gal tokiu būdu pasaulyje buvo dar labiau pabloginta situacija, kai visi perėję per aktyvias pandemijos vietas grįžo namo su „lauktuvėmis“ artimiesiems“, – svarsto Karolina.
Todėl jie prasitęsė vizas, nusileido į šalies pietus ir šiuo metu laiką leidžia saloje, iš kurios negalima nei išvykti, nei atvykti. Jų artimieji į tokį poros sprendimą reagavo gana ramiai, tik kartais tenka raminti Karolinos mamą, kad jie saugūs ir viskas gerai.
Vieta be automobilių
Tai, kad vietiniai baiminasi viruso, parodo ir jų elgesys. Pavyzdžiui, kartą jiems sustojus nusipirkti vandens, pardavėja greitai nubėgo užsidėti kaukės ir iš tolo grūmojo Andriui ir Karolinai ranka. Tad jie suprasdami moters baimę ilgai neužsibuvo ir keliavo toliau.
„Tiesą pasakius, sunku nusakyti kokia čia situacija – iš pažiūros atrodo viskas gerai, žmonės nepanikuoja, gyvena savo gyvenimus. Saloje ypatingai baimės nejaučiame, bet čia ir nebuvo nei vieno atvejo.
Tikslios informacijos apie tai, kiek buvo atvejų visoje Kambodžoje, nežinome ir nelabai tų skaičių sekame. Pastebime, kad šalyje žmonės saugosi, visur yra dezinfekciniai skysčiai, nešiojamos kaukės. Be to, nesuprantame Khmer kalbos ir kokią informaciją jie diegia per televizijos programas savo žmonėms mes nežinome“, – pasakoja jie.
Pačioje saloje, kur šiuo metu yra Andrius ir Karolina, žmonių populiacija nėra didelė. Yra vos pora „vienos gatvės“ kaimelių. Taip pat ten nėra automobilių, vietiniai turi tik kelis motorolerius. Nepaisant to, yra pagrindinis kelias, kuriuo galima apvažiuoti salą.
„Poilsio kompleksai čia uždaryti. Žmonių paplūdimiuose vos vienas kitas arba visai nėra. Oras labai švarus: nėra nei Kambodžai įprastų dulkių ar Aziją gaubiančių išmetamųjų dujų. Šiuo metu dirba tik kelios maitinimo įstaigos, kelios mini parduotuvės su tokiais gyvybiškai svarbiais produktais, kaip užpilami makaronai, cigaretės ir alkoholis“, – juokiasi Andrius ir priduria, kad, laimei, liko dar dvi moterys, kurios parduoda vaisius ir daržoves.
Džiaugiasi gyvenimo suteiktomis galimybėmis
Andrius ir Karolina šiuo sunkiu metu pasauliui stengiasi išlikti ramūs, nes jie įsitikinę, kad didelę įtaką kūnui turi ir mintys, todėl neleidžia stresui silpninti imuniteto. Atvirkščiai – stengiasi sutvirtėti ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Tai, kokią informaciją įsileidžiame, ką matome, girdime, kas mus supa, labai smarkiai veikia, taigi šiuo metu laikomės visapusiškos „dietos“ ir atsirenkame tik mums reikalingą informaciją, kad netyčia sau patiems nepakenktume. Na, kartais būna, kad prieskoniai patys įkrenta į dubenį, bet juos kažkaip lengvai suvirškiname.
Maitinamės šviežiu maistu, džiaugiamės geru miegu ir grynu oru. Higiena be abejo nediskutuotinas dalykas“, – šypteli Andrius.
Jiedu džiaugiasi galimybe būti gamtoje. Galima sakyti, kad jiedu netgi miega gryname ore.
„Mūsų supratimu kūnas yra gyvas organizmas, kuriam gyvybiškai reikia gryno oro ir ta situacija, kad žmonės uždaryti namuose tikrai yra labai liūdinanti, taip tik dar labiau silpninamas imunitetas“, – sako jis.
Jie taip pat stengiasi nekontaktuoti su žmonių grupėmis, to neišvengia tik tuomet, kai reikia nusipirkti maisto.
„Tai kad esame čia, laikome sėkme, nes ši vieta, ir ką reikėjo pereiti, kad galėtume ją pasiekti ir jaustis saugūs, tikrai yra stipru ir reikalavo nemažai energijos. Čia, kur esame pandemijos pavojus yra labai žemas, galime jaustis saugūs ir ramūs, užsiimti sveikatos stiprinimu ir kol kas džiaugtis judėjimo laisve. Prisijungti prie ryšio su gamta, pasiimti organinės informacijos ir žengti į šviesesnį rytojų“, – šyptelėjęs pokalbį užbaigia Andrius.
