Laurynai nuo pat gimimo gyvenimas atsiuntė išbandymą – ji gimė su šlaunikaulio hipoplazija – tai reiškia, kad jos šlaunikaulis nebuvo išsivystęs. Pirmosios kelionės į užsienį vaikystėje reikšdavo tai, kad reikės apsilankyti dar vienoje ligoninėje, išbandyti dar vieną gydymą. Vis dėlto tai nesutrukdė Laurynai pradėti naują gyvenimo etapą kartu su savo bendraamžiais vaikais.
„Mokyklą pradėjau lankyti kaip ir visi, 7 metų. Nelankiau darželio, todėl mane, kai tėveliai buvo darbuose, augino seneliai. Mokykla ir atėjimas į mokyklą gal buvo keistesnis, nes aš nemokėjau rašyti ir skaityti.
Prisimenu, kad per pirmąjį pusmetį padariau didžiausią pažangą ir pasivijau visus, išmokau skaityti, rašyti. Iškart ir mokytojai pastebėjo, kad esu gabi ir galiu pasiekti daug“, – šypsosi moteris.
Mokėsi paštu
Tačiau antraisiais mokslo metais Lauryna su mama išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas – išbandyti dar vieną gydymą, kuris truko pusantrų metų.
„Antroje, trečioje klasėje teko išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir mokytis nuotoliniu būdu, bet tuomet dar nebuvo „Teams“ ar „Zoom“, aš ligoninėje net ir kompiuterio neturėjau, todėl Lietuvoje likęs tėtis bei pradinių klasių mokytoja pratybas ar užduotis siųsdavo paštu.
Aišku, kol iš Lietuvos į JAV ateidavo tie laiškeliai, užtrukdavo, bet bandydavau turimas pratybas bei užduotis stropiai atlikti. Su manimi taip pat buvo mano mama, kuri yra biologijos ir chemijos mokytoja, todėl ji suprato mokslo svarbą. Kai grįžau į Lietuvą, buvo prabėgę daug laiko, tačiau didžiulės atskirties kažkokios nebuvo, nors man pačiai dabar tai atrodo keista.
Nereikėjo man kartoti kurso, grįžau į tą pačią klasę, kurią ir buvau palikusi. Ne tik neatsilikau daug, bet ir mano klasiokai 2 klasėje buvo pradėję mokytis anglų kalbą, o aš grįžusi tiek kalbėjau, tiek rašiau angliškai. Ironiška, tačiau grįžau dar su papildomais įgūdžiais“, – šypsosi ji.
Ne tik Laurynos mama, bet ir tėtis yra mokytojas, todėl, pasak jos, ji su sese turėjo natūralų suvokimą, kad mokslas yra svarbus ir reikalingas, atveriantis daugybę galimybių.
„Natūralu, jog galimai ir pati jaučiau, kad galiu daugiau pasiekti mokslinėje srityje nei fizinėje ir žinojau, kad tolimesnį darbinį kelią galbūt naudingiau rinktis susijusį su kognityvine veikla, o ne su fizine. Labai natūraliai tas kelias susidėjo ir tikrai žinau, kad nepriklausomai nuo to, jeigu neturėčiau negalios, irgi būčiau pasukusi į mokslo kelią“, – dabar sako ji.
Norėjo gydyti sielos žaizdas
Nors moteris ir kuklinasi, tačiau atskleidžia, kad jos pažymių knygelėje buvo galima rasti tik aukščiausius įvertinimus. Laurynai mokykloje buvo įdomi kiekviena pamoka, kiekvienoje ir sekėsi.
„Mokykloje man sekėsi viskas ir labai skirtingi dalykai, todėl buvo nelabai aišku, kurią kryptį rinktis ir kas man geriausia. Psichologija yra mokslas apie žmogaus psichiką, kuri irgi yra apie viską. Joje reikia įvairių gebėjimų ir daug domėtis – tiek apie žmogaus fiziologiją, tiek apie psichiką, tiek apie kitus gyvenimo aspektus. Man patiko psichologijos, kaip mokslo, įvairiapusiškumas.
Turėjo įtaką ir mano pačios patirtis ligoninėje. Aš labai mėgau stebėti kitus pacientus. Mačiau, kad medicinoje galime tikrai daug pasiekti, turime puikių medikamentų, galime atlikti puikias operacijas ar procedūras.
Tačiau matydavau, kad su mano palatos draugų kūnais viskas gerai, bet tikrai buvo palikta labai daug žaizdų jų psichikoje, juos aplankydavo depresyvios mintys. Jau labai anksti supratau, kad būtina pasirūpinti ne tik žmogaus kūnu, tačiau ir didelį dėmesį skirti jo psichinei būklei“, – sako moteris.
Egzaminus išlaikiusi itin aukštais balais ji nusprendė mokytis psichologiją. Visgi dar bakalauro studijų metais Lauryna suprato, kad nenori būti klinikine psichologe, o nori imtis daryti pokyčius nuo pat pamatų – kurti naujas diagnostikos priemones, gydymo metodus.
„Ėmiau ieškoti galimybių kaip galėčiau prisidėti prie mokslinių tyrimų. Aišku, Lietuvoje nebuvo daug galimybių tapti asistente tokiuose tyrimuose, tačiau aš stengiausi. Labai natūraliai atsirado ir magistro studijos, nes norėjosi reikšmingai prisidėti prie mokslo raidos. Nyderlanduose, Utrechto universitete aš pamačiau daugiau galimybių savo svajonei įgyvendinti“, – savo pasirinkimą aiškina ji.
Artimieji moters norui tapti mokslininke neprieštaravo – tėvai suprato mokslo svarbą ir būtinybę, matė, kad ne tik mokslas gali būti naudingas Laurynai, bet ir ji mokslui.
Neskaičiuodavo darbo valandų
Pirmieji Laurynos magistro studijų metai prabėgo Nyderlanduose, Utrechto universitete.
„Studijas Utrechto universitete, Nyderlanduose pasirinkau ne tik dėl neuromokslų programos aukštos studijų kokybės, bet ir dėl to, kad gaunama daug praktikos. Po 3 mėnesių paskaitų, mes jau turėjome galimybę apsilankyti laboratorijose, ligoninėse. Galėjome jau bendrauti su pacientais ir matyti savo darbo naudą ir svarbą“, – džiaugiasi moteris.
Po pirmo pusmečio pradėjo dirbti Utrechto universiteto vaikų ligoninėje, klinikine neuromokslininke. Ji dirbo su pačiais trapiausiais pacientais – neišnešiotukais.
„Šioje srityje galima dar daug padaryti, nes gimus 25-26 savaičių ankstukui, jų nervų sistema nėra išsivysčiusi, todėl reikia naujų tyrimų, naujų diagnostinių priemonių, kurios padėtų mums sužinoti, kūdikio nervų sistemos raidą, galimus pažeidimus ir padėtų planuoti intervencijas. Bakalauro metais viskas buvo galbūt daugiau teoriškai, o magistro studijų metais jau buvau įtraukta į reikšmingus mokslinius tyrimus ir pacientų priežiūrą“, – pasakoja ji.
Po metų studijų Utrechto universitete Laurynai dėstytojai rekomendavo siekti dar daugiau – atlikti stažuotę viename iš garsiausių pasaulio universitetų. Jai pasisekė ir toliau savo darbus moteris tęsė Jungtinėje Karalystėje, Kembridžo universitete.
Lauryna šypsosi, kad turbūt kiekvienas uolus mokinys slapta svajoja apie mokslus geriausiuose mokslo centruose.
„Galbūt mokyklos laikais ir buvo tas pagalvojimas, kad gal pavyks aplankyti ar paskaitą paklausyti. Slapta svajonė ir buvo, bet nebuvo konkrečios siekiamybės. Mano didžiausias tikslas buvo padėti žmonėms. Kembridže yra labai daug multidisciplininių komandų, kuriose gali padaryti daug, todėl tai ir yra svajonė.
Kembridže dirbau vienoje garsiausių pasaulyje vaikų raidos laboratorijų, taip pat lankiau paskaitas. Kembridže tikrai vyko darbas iš širdies, neskaičiuojant nei valandų, nei bemiegių naktų, kai supranti jo tikrąją nauda.
Kadangi dirbau vaikų raidos laboratorijoje, kasdien pas mus atvykdavo vaikai su Dauno ar Viljamso sindromu bei jų tėveliai. Tėvai vis klausdavo, kokios naujovės, kaip dar bus galima padėti jų vaikams, nuostabus jausmas, kai gali jiems paaiškinti arba pasakyti, kad būtent dabar tai ir aiškinamės, matyti džiaugsmą jų veiduose, nes tada matai savo tikrąją darbo prasmę. Darbas intensyvus, kai apie Kalėdas ar Velykas per daug negalėjai galvoti, bet išties prasmingas“, – šiltai šypsosi Lauryna.
Nusprendė grįžti
Tačiau praėjusiais metais Lauryna priėmė sprendimą grįžti į Lietuvą, o tai reiškė, kad bent kol kas teks atidėti daug žadančią neuromokslininkės karjerą.
„Kembridže baigėsi mano kontraktas ir man buvo pasiūlyta doktorantės pozicija. Tada savęs paklausiau, ar noriu pasilikti Jungtinėje Karalystėje, ar noriu grįžti į Lietuvą. Klausiau savęs tokių tiesių ir iš dalies jautrių klausimų. Jaučiau, kad turiu vienintelę galimybę grįžti į Lietuvą, nes kitu atveju aš užsienyje pasiliksiu 10-15 metų arba visam gyvenimui. Nusprendžiau pabandyti.
Dar gavau ir puikų pasiūlymą dirbti Lietuvoje, „Kurk Lietuvai“ programoje. Bakalauro studijų metais man buvo įdomi tiek socialinės, tiek sveikatos apsaugos politika ir viešasis valdymas, esu baigusi Pietų Karolinos universiteto tarptautinių santykių ir politikos vasaros mokyklą, kuriai stipendiją gavau iš Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje inicijuojamos „Study for the U.S. Institutes for Student Leaders“ programos, todėl supratau, kad metas grįžti.
Šiuo metu veiklą tęsiu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Ministerija yra ta vieta, kuri gali ir turi inicijuoti pokyčius. Žinoma, pokyčiai negreitai įsigyvendina, reikia laiko, nes sprendimai paveikia gausybę žmonių, todėl reikia labai gerai juos pamatuoti. Nesigailiu, kad grįžau“, – su šypsena tvirtina ji.
Moteris atskleidžia, kad per televiziją pamačius pažįstamus vaizdus iš Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų sukirba mintis, kaip jos gyvenimas atrodytų dabar, jeigu nebūtų grįžusi į gimtinę.
„Man gyvenimas užsienyje parodė, kad savo laimę galime susikurti visur – nesvarbi šalis ar miestas, svarbiausia daryti tai, kas patinka. Kas galėjo būti pamąstau, bet tikrai nekeisčiau savo sprendimo“, – tvirtai sako Lauryna.
