Pozityviosios psichoterapijos pradininkas Nossrat Peseschkian nustatė, kad visi žmonės vartoja žodžius, kurie stabdo pasveikimą nuo įvairiausių ligų. Ir net gi daro įtaką ligoms.
Tad pradėkite gyventi gerai!
Mes programuojame save patys
Kaip dažnai susimąstome, kad be Dievo valios yra dar mūsų laisva valia. Ir ja mes kuriame gyvenimo variacijas. Ar jos mums patinka? Norėtumėme geresnės variacijos? Atkreipkime dėmesį, kaip kalbame. Žodis – tai paprasčiausias instrumentas programuoti save. Ir kitus. Tik pirma – apie mus pačius. Instrumentas paprastas. Ir labai galingas.
Galioja paprastas dėsnis: kaip kalbame, taip ir gyvename; ką pasakome, tą ir turime. Ne vienas mokslininkas įrodė, kad žodis materializuojasi, t.y. pildosi. Pozityviosios psichoterapijos pradininkas Nossrat Peseschkian nustatė, kad visi žmonės vartoja žodžius, kurie stabdo pasveikimą nuo įvairiausių ligų. Ir net gi daro įtaką ligoms. Jis mokė, kad žodžiai turi ryšį su atskirais organais.
Štai tik keli pavyzdžiai, kuriuos mes įgarsiname patys, nė nesusimąstydami, kokią galią turi griaunantys žodžiai: mirtinai įgriso, plyšo mano kantrybė, čia galima ir galvą nusisukti, nevirškinu aš (ko nors), visas jėgas iščiulpė, atsibodo, net pykina, kaip peiliu per širdį, užlipo man ant galvos. Tai nėra vaizdžios metaforos. Tai yra tikros komandos kūnui, kurias jis vykdo. Mūsų palieptas.
Gydytojas N. Peseschkian įrodė, kad ligos atsiranda tuomet, kai žmogus pradeda vartoti atitinkamus žodžius – griovėjus. Kai žmogus suserga, tie žodžiai palaiko ligą, t.y. tai, kas sukurta. Kai norime pasveikti, atkreipkime dėmesį, ką kalbame, ir nuginkluokime šią savarankišką ligos programą, tiksliau – liaukimės vartoti ligas keliančius žodžius.
Norėdami pastebėti sakomus ir girdimus žodžius, pradėkime nuo kitų – taip bus lengviau. Vėliau ir savistaba bus lengvesnė. Žodžius – griovėjus galime pakeisti neutraliais ar, dar geriau, – pozityviais žodžiais.
Žodžiai – pančiai
Yra žodžių, kurie žmonių gyvenimus griauna kiek kitaip nei pirmieji aprašytieji. Tai žodžiai – pančiai, kurie riboja individą visomis prasmėmis ir trukdo kiekvienam gauti iš gyvenimo tai, kas geriausia. Galima išskirti 4 žodžių – pančių „klanus“. Pirmasis – „man nepavyks“. Tokie žodžiai apibūdina žmogaus pasitikėjimo savimi stoką ir tikėjimą savo vidutinėmis, neypatingomis galiomis.
Atkreipiu dėmesį, kad tokie žodžiai būdingi ir suaugusiems, ir vaikams. Jie pančioja žmogų ir vietoj aktyvios veiklos skatina pasyvų delsimą. Abejojimas savimi – tai tik kita puikybės forma, stabdanti individo gyvenimo misijos įgyvendinimą. Kokie tai žodžiai? Aš negaliu, nemoku, aš abejoju, man nepavyks, tai tikrai ne mano jėgoms, tai nuo manęs nepriklauso, negaliu žadėti, aš tokios atsakomybės neprisiimsiu ir pan.
Vienas pavojingiausių šio „klano“ žodžių – pasistengsiu. Ir būtent šis žodis taip dažnai sakomas suaugusiųjų vaikams: tiek mokyklose, tiek namuose. Realybėje šis žodis transliuoja stingdančią individą informaciją – aš savimi netikiu. Ar atpažinote save bei artimuosius?
Ar esame verti geriausio?
Antrasis pančių „klanas“ vadinasi „aš nesu vertas“. Šio „klano“ atstovai, priešingai nei pirmojo, yra veiklūs individai, prisiima daug atsakomybės, daug daro, kelia daug tikslų ir galvoja, kad „aš“ ir darbinis arklys yra sinonimai.
O kritika ir pretenzijos, išsakomos jiems kitų žmonių, yra norma. Išskirtinis šių individų bruožas - jie bijo gauti adekvačią padėką, adekvatų užmokestį už savo nuopelnus, darbą ar kitokią veiklą. Tokie žmonės nors ir turi visas galimybes gyventi gerai, tačiau dėl jausmo „aš nesu vertas“, neprisileidžia deramo atlygio. Šioje frazėje slypi galinga programa: dar ne dabar; norėčiau, bet...; maža, ko aš noriu; kas aš tokia, kad... ir t.t.
Tokioje iliuzijoje gyvena labai daug moterų. Jos tarsi susimažina ir ne tik kad nesimoko paprašyti kitų, ko pačios yra vertos, bet ir atsisako gauti tai, kas joms duodama, nes yra vertos. „Klano“ mėgiama frazė – nieko sau. Ar atpažįstate save? O artimuosius? Juk taip dažnai stebimės kuo nors ir sakome: nieko sau. O gal išmokime sakyti: va tai tau?
Darome tai, ką reikia
Vieni populiariausių žodžių – pančių – tai žodžiai, kuriais žmogus ką nors liepia sau daryti, lyg neturėtų kito pasirinkimo. Nuo pat vaikystės mes girdime: reikia, tu privalai, neturi kitos išeities, tavo pareigos ir pan. O kai užaugame, mes patys tai sau sakome. Šie visi žodžiai išstumia sveiką ir gerą frazę „aš noriu“. Ir dar labai dažnai kartojame žodį „problema“. Atkreipkime dėmesį: dažniausiai kalbame ne apie realias problemas, o apie tas, kurių dar nėra, bet visų šių žodžių pagalba mes jas sukuriame. Ir jos atsiranda.
Atidžiai įsiklausykime, kaip kalba žmonės ir suprasime, kad jie į šią Žemę atėjo ne savo misijos vykdyti, o spręsti nesibaigiančių problemų. Jei tik būtume atidesni, pastebėtume, kad frazes „man reikia padaryti“ ir „aš privalau padaryti“ naudojame ir tada, kai reikia, ir tada, kai nereikia. Labai dažnai mes įpareigojame save prieš kitus žmones ir aplinkybes, tarsi būtume skolingi kažkam arba visai neturėtumėme laisvės ir savo laisvos valios.
Pro šiuos pančius negali prasibrauti nei gyvenimo džiaugsmas, nei laimė, kurios visi esame verti. Labai daug žmonių vaikšto su ištįsusiais veidais, pamiršę, jog gimė mėgautis gyvenimu, o ne kankintis.
Misija neįmanoma?
Ketvirtajam „klanui“ priklauso žodžiai – pančiai, kuriais mes sakome, jog kažkas yra neįmanoma. Pats paprasčiausias šių žodžių poveikis – svajonėms nukarpomi sparnai. Kad jos negalėtų skristi ir pildytis. Kaip dažnai girdėjome vaikystėje iš didelių žmonių, kad mūsų norai ir svajonės yra nerealios ir jų neįmanoma išpildyti?
O idėjų, kurios gimė mūsų galvoje, neįmanoma įgyvendinti? Laimei, svajotojų masinis naikinimas baigėsi ir dabar jau niekieno nestebina faktas, jog už visas naujoves žmonija gali dėkoti būtent svajotojams. Be jų mes neturėtumėme nei elektros, nei mašinų, nei televizorių, nei interneto ir dar lig šiol gyventume olose.
Kaip sako psichoterapeutas Michailas Litvakas, jei vaikai klausytų savo tėvų, mes dar lig šiol gyventume olose. Tad ypatingą dėmesį vertėtų skirti kalbėjimo įpročiams su vaikais. Jei jau iš savęs atėmėme svajones, supančiojome save pančiais ir esame įtikėję, jog nesame verti geriausio, gal palikime vaikams gyventi jiems skirtus gyvenimus ir netrukdykime?
Viskas, apie ką pagalvojame, yra įmanoma. Visi mūsų norai kyla ne šiaip sau, o tik todėl, kad jie gali būti įgyvendinti. Įsisąmoninkime tai ir atsisveikinkime su žodžiais, kurie karpo sparnus: neįmanoma, mažai tikėtina, niekada, negali būti, o jeigu..., ne duok Dieve, nėra pasirinkimo, visko gali nutikti...
Šie žodžiai – pančiai mažina individo potencialą, todėl atsikratykime jais kuo greičiau. Kaip? Išrašykime visus žodžius – pančius iš šio teksto ir tuos, kuriuos sakome ir pakabinkime juos matomoje vietoje 7-10 dienų, pvz. ant šaldytuvo. Didelė tikimybė, kad 7-10 dienų užteks, kad visi nereikalingi žodžiai pateks į šį juodą sąrašą, kurį vėliau verta nukabinti.
Žodžiai – sparnai
Jei jau norite dėl savęs padaryti labai prasmingą darbą, ne tik kad atsikratykite žodžių pančių, bet ir suformuokite įprotį tarti žodžius – sparnus. Ir visai nesvarbu, kam juos tarsite: sau ar kitiems. Jie turi tą patį poveikį. Didelį dėmesį skirkime ir kalbėjimui su vaikais.
Pastebėkime, kaip mes reaguojame į juos, kaip komentuojame ir pan. Net neabejoju, kad būtent vaikai pirmieji pajaus mūsų pokyčius kalboje, o vėliau – ir sąmonėje. Kviečiu atrasti šias paprastas ir labai galingas, keičiančias gyvenimus, frazes: „aš galiu“, „man viskas pavyksta“ ir, bene galingiausia, „aš ketinu“. Ištarkite jau dabar „aš noriu“ ir „aš ketinu“ garsiai.
Mokslininkai ištyrė, kad šios frazės turi didžiulį poveikį žmogaus organizmui. O mes galime pajusti ir be prietaisų galingą frazių poveikį, kurios mus skatina veikti. Jos mus nukreipia produktyvumui. Pabandykime nepančioti nei savęs, nei savo vaikų, nei kitų artimųjų. Nes mes verti gyventi tik gerai!
