Kas gi paskatina žmones tapti kraujo donorais? Priežasčių yra įvairių: nuoširdus noras padėti kitiems, padaryti kažką tikrai prasmingo, dėkingumas už kažkada jiems ar jų artimiesiems išgelbėtą gyvybę, kilni šeimos tradicija. O kodėl kiti niekada nėra davę kraujo, nors galėtų, bet tikisi, kad jo gaus, jei tik prireiks jam ar artimiesiems?
Kalbiname kraujo donorę Miglę Grybinienę, kokia jos istorija?
Kas paskatino pirmą kartą duoti kraujo?
Iš tiesų dar iki pirmosios donacijos dažnai pagalvodavau, kad norėčiau atlikti šį gerą darbą, tačiau nerasdavau pakankamai ryžto, vis atidėliodavau. Ir vieną dieną prasitariau apie šį norą naujai pažįstamai. Ji papasakojo, kad yra ne vienus metus dirbusi kraujo centre ir yra nuolatinė donorė. Pasiūlė pirmą kartą nueiti kartu ir iš karto užrašė mus donacijai. Dviese buvo drąsiau ir linksmiau, tad jau po poros dienų sėdėjau donoro kėdėje.
Apytiksliai kiek kartų esate davę kraujo, kaip dažnai jo duodate?
Šiuo metu jau esu davusi kraujo septynis ar aštuonis kartus. Iš tiesų būtų daugiau, tačiau keletą kartų iš manęs atsisakė imti kraujo dėl žemo hemoglobino. Nuo vaikystės esu gana smulkaus sudėjimo ir nesu mėgėja gausiai valgyti, tad dabar reikiamą geležies lygį palaikau periodiškai vartodama geležies preparatus.
Kaip jaučiatės po donacijos, tiek fiziškai, tiek emociškai?
Jaučiuosi tikrai puikiai – tiek fiziškai, tiek emociškai! Emocinė savijauta manau visiems donorams būna panaši – pakylėjimas ir prasmingumo jausmas išlieka visą dieną! O fizinė sveikata yra gana individualu. Paprastai kraują imančios seselės rekomenduoja po donacijos bent 10 min. pasėdėti, išgerti vandens ir tik tada keltis. Taip pat perspėja donacjos dieną vengti fizinio krūvio. Tačiau man priešingai – būna toks energijos antplūdis, kad išgėrusi vandenį keliuosi ir bėgu toliau! Ne kartą po donacijos tą pačią dieną ir tenisą esu žaidusi. Matyt emocinis pakylėjimas prisideda ir prie fizinės energijos antplūdžio.
Gal yra buvusi kokia nors įsimintina patirtis, susijusi su donacija?
Išties įsiminė vienas paskutiniųjų kartų, kai lankiausi Santaros klinikų Kraujo centre. Kaip visada atvažiavau nusiteikusi geram darbui ir labai nusiminiau, kai išgirdau, kad trūksta vos kelių hemoglobino lygmens dalelių, kad galėčiau pasidalinti krauju. Savo nusivylimą išreiškiau tyrimus atliekančiai darbuotojai ir ji labai geranoriškai pasiūlė paimti kraują iš venos. Sakė kartais sušalusios rankos lemia žemesnius rezultatus. Davė išgerti karštos arbatos ir paėmė kraują iš venos. Rezultatai
labai nudžiugino – pasirodo hemoglobino lygis buvo ne tik pakankamas donacijai, tačiau ir gerokai virš žemutinės ribos!
Ar buvimas kraujo donoru ką nors pakeitė jūsų gyvenime?
Tai tęstinis procesas. Tapusi donore, jaučiuosi atliekanti svarbų darbą, matau tame didelę prasmę ir galvoju, kad tai net skatina pasitikėjimo ir pasitenkinimo savimi jausmo stiprėjimą. O labiausiai donorystė pakeičia žmonių, kuriems prireikia kraujo, bei jų artimųjų gyvenimą. Darbas nesunkus ir greitas – o nauda milžiniška ir neišmatuojama.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie abejoja, ar verta duoti kraujo?
Pirmiausiai turėčiau ką pasakyti donorams – kvieskite savo draugus, kolegas ir šeimos narius prisidėti ir pasidalinti krauju. Dažniausiai baugina tai, ko nežinai. Sunku ryžtis daryti kažką pirmą kartą, tačiau jei yra, kas padrąsina – tampa daug lengviau. Aš po kiekvienos donacijos keliu nuotrauką į savo facebook ir instagram paskyras, džiaugiuosi ir raginu kitus dalintis krauju ir gelbėti gyvybes. Ne vieną draugą esu įkalbėjusi tapti donoru. Tokiu būdu ir karmos taškai dauginasi.
O abejojantiems, bijantiems žmonėms siūlau bent pabandyti. Manau adatos dūrį galime ištverti kiekvienas.
