Ligoninėje dirbantys gydytojai kasdien susiduria su iššūkiais priimti skubius sprendimus, susitvarkyti emociškai sunkiose situacijose, dirbi su įvairiomis komandomis ir sparčiai kintančiais darbo procesais. Gydytojas-rezidentas Paulius Povilonis sako, kad ši nuolatinė dinamika ugdo gebėjimą greitai prisitaikyti ir veikti nežinomybėje – savybes, kurios itin svarbios ne tik kasdienėje medicinoje, bet ir krizinėse situacijose.
„Gydytojo rezidento praktika yra dinamiška: kas kelis mėnesius keičiami skyriai, komandos, protokolai ir aplinka. Tokiomis sąlygomis būtina greitai įsilieti į kolektyvą, perprasti darbo eigą ir iš karto prisitaikyti prie naujo ritmo“, – komentuoja Jaunųjų gydytojų asociacijos aktyvo narys, šeimos medicinos gydytojas rezidentas P. Povilonis.
Karas – ne sprintas, o maratonas
Medikų misijų Ukrainoje savanoris Rokas Tamošauskas pastebi, kad gydytojas tokiomis sąlygomis turi ne tik teikti medicininę pagalbą, bet ir išlikti žmogumi – būti empatišku: „Stebino ir vis dar stebina Ukrainos medikų profesionalumas, noras mokytis ir perimti geriausią patirtį. Tačiau labiausiai žavi, netgi graudina, jų atjauta sužeistiesiems, tikras rūpinimasis savo gynėjais.“
„Psichologinis tvirtumas, gebėjimas veikti streso sąlygomis bei supratimas, kaip elgtis ekstremaliomis aplinkybėmis, turėtų būti kiekvieno sveikatos specialisto kompetencijos dalis“, – pabrėžia P. Povilonis.
Karo mediko leitenanto laipsnį įgijęs gydytojas sako, kad svarbiausia pamoka iš karinės tarnybos, pritaikoma ir kasdienėje rezidentūros praktikoje, yra gebėjimas išlaikyti struktūrą chaotiškoje aplinkoje: „Grįžtamasis ryšys, aiški komunikacija ir disciplina padeda ligoninės kasdienybėje sukurti daugiau tvarkos ir efektyvumo.“
Ekstremalios situacijos reikalauja kompleksinio pasirengimo: nuo fizinės ištvermės, emocinio atsparumo iki strateginio mąstymo ir gebėjimo dirbti komandoje.
„Karas – tai ne sprintas, o maratonas. Reikia nuolat mokytis ir prisiminti, kaip tinkamai taikyti karo traumų gydymo įgūdžius: centrinės ir periferinių venų kateterizavimą, kraujavimo stabdymą ir kraujo perpylimą, paviršinių žaizdų siuvimą. Taip pat labai svarbu išmokti saugiai evakuoti ir transportuoti sužeistuosius“, – pasakoja R. Tamošauskas.
Pasak jo, kiekvienas medikas turi apgalvoti ne tik savo profesinį vaidmenį, bet ir asmeninį saugumo planą – nuo šeimos evakuacijos iki psichologinio pasirengimo ilgam netikrumo laikotarpiui.
(Ne)išmoktos pamokos
R. Tamošauskas atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje dirbantys traumų, neurotraumų ir nudegimų specialistai didžiąją pastarųjų trejų metų dalį nepasinaudojo galimybe perimti iš Ukrainos kolegų patirties apie karo politraumų gydymą. Per tą laiką buvo galima pritaikyti pažangius algoritmus, sukaupti reikiamų priemonių rezervus, sustiprinti logistiką ir evakuacijos grandines bei pradėti vietinę specifinėms karo traumoms skirtų priemonių gamybą. Pasak gydytojo, šios spragos tik dabar pradedamos pamažu taisyti.
P. Povilonis ir R. Tamošauskas vieningai pabrėžia, kad pasiruošimas – ne vien valdžios institucijų rūpestis. Tai kiekvieno sveikatos priežiūros specialisto asmeninė pareiga.
„Būtina stiprinti bendruomeniškumą, pasitikėjimą ir ugdyti civilinę saugą nuo mokyklos suolo. Edukacija turi vykti visais lygmenimis – asmeniniu, bendruomenės ir valstybės“, – įsitikinęs P. Povilonis.
Pasirengęs medikas – tai ne tik pasitikintis savimi gydytojas kritiniu momentu. Tai stiprus bendruomenės narys, galintis tapti lyderiu, kai kiti pasimeta: žmogus, kuris žino, ką daryti. Tas žinojimas dažnai gelbsti gyvybes.
Jaunųjų gydytojų asociacija gegužės 10–11 d. suburs įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistus į renginį „TransForm 8.0: misija – būk pasiruošęs“, kuriame bus lavinami praktiniai medicinos įgūdžiai, stiprinamas psichologinis atsparumas, ugdomas pilietiškumas ir drauge ieškoma konkrečių sprendimų, kaip pasirengti įvairioms grėsmėms šalyje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
