Psichologas teigia, kad užtenka trumpo atsakymo – santykių krizes įveikti yra įmanoma. Pagal populiariąja psichologija, galima išskirti kelias santykių krizes, pavyzdžiui, viena jų yra trijų metų krizė, nes manoma, kad tikroji meilė trunka tris metus, po šios krizės ateina santuokos krizė, jų šioje psichologijoje yra įvardijama nemažai. Tačiau A. Kaluginas su tuo nedrįsta pilnai sutikti:
„Yra tokie sąlyginiai laikotarpiai, kuriuose santykiai pabanguoja. Bet mano patirtis rodo, kad praktiškai tokių vienareikšmiškų laikotarpių negalima išskirti, nes mano praktikoje jie nepasitvirtina, gal tik knygose gražiai skamba.“
Psichoterapeutas pastebi, kad dažniausiai jo praktikoje išryškėja keturios dažniausios porų krizės. Viena jų – poros emocinis laikotarpis iki vestuvių:
„Mano praktika rodo, kad jautriausias laikotarpis poroms yra, kai lieka mėnuo iki vestuvių. Tada žmonės tampa jautresni ir ištinka pirmoji tokia rimta santykių krizė, kuri retai, kada baigiasi skyrybomis, tačiau dažnai atveda prie gilesnių ir jautresnių pamąstymų, ar tai yra tikrai tas žmogus ir panašiai.“
Apsipratimas, šeimos pagausėjimas, susvetimėjimas
Psichoterapeutas priduria, kad per pirmuosius metus dažniausiai vyksta apsipratimas prie naujojo statuso, todėl džiugintina, jeigu per juos pora „neišsidrasko“.
„Antroji santykių krizė dažniausiai susijusi su šeimos pagausėjimu. Tai taip pat yra labai jautrus laikotarpis, kuris neretai poras atveda prie nesutarimų, vienas kito pervertinimų ar bendros kalbos dėl vaiko auklėjimo ar požiūrio į jį neatitikimo“, – teigia psichoterapeutas.
Kitos pasitaikančios santykių krizės pradeda skleistis dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, kurios liečia finansus, intymaus gyvenimo bėdas. Nusistovėjusi dviejų žmonių rutina taip pat dažnai kelia įvairias tarpusavio santykių problemas ir pykčius, tačiau kaip A. Kaluginas pastebi, jie atsiranda dėl aplinkos:
„Dažnai girdžiu, kad penkti ar šešti metai kartu ir poros skundžiasi tuo, kad antroji pusė nejuda į priekį, tarsi sustoja. Tokie yra keli tie santykių krizių laikotarpiai ir juos pastebėti galima gana nesunkiai.“
Pašnekovas taip pat tvirtina, kad santykių krizės dažniausiai atsiranda dėl tam tikrų priežasčių. Jis išskiria kelias ryškiausias priežastis, kurios atveda prie didžiausių krizių:
„Dažniausios, aišku, yra išdavystės, kurios būna įvairiausio pobūdžio, nebūtinai seksualinės. Tuomet smurtas, kuris taip pat dažnai būna tiesiogiai susijęs su priklausomybėmis: alkoholio vartojimu, psichotropinėmis medžiagomis, lošimu ir panašiai. Na ir trečioji dažna priežastis – susvetimėjimas.“
Kiek rečiau pasitaikančios, tačiau taip pat be galo svarbios priežastys, dėl kurių dažniausiai kyla santykių krizės poroje, pasak A. Kalugino, yra:
„Kai vienas juda į priekį, o kitas – ne, kai pašlija intymus gyvenimas, atsiranda finansinės problemos, išsiskiria požiūriai į vaikų auklėjimą.“
Pokalbis ne visuomet yra vaistas nuo visų problemų
Psichoterapeutas kalbėdamas apie sprendimus, pamini svarbiausia faktą, kad norint išspręsti problemą santykiuose, reikia ją įvardinti teisingu terminu – santykių krizė:
„Reikia suprasti, kad yra tokios santykių krizės, nes žmonės dažnai nesupranta, kad tai yra būtent jos ir galvoja, kad viskas praeis, nieko nepakeis ar nesupranta apskritai, kad vyksta. Tačiau tokie klausimai ir atveda į sąvoką, kad mūsų santykiuose yra krizė.“
Anot A. Kalugino, santykiuose reikia identifikuoti problemą ir negalvoti, kad viskas išsispręs, jeigu jau dešimt metų nebuvo intymių santykių, kyla smurtas ar neapykanta ar dešimt metų vienas su kitu nesikalba.
„Tai – krizės. Jas visada galima išspręsti, todėl skyrybos neturėtų būti pirminis sprendimas. Žinoma, šiuo atveju nekalbu apie stiprias priežastis, dėl kurių reikia skirtis, kai yra nuolatinis smurtas, nuolatinės išdavystės, žeminimas. Tokie dalykai yra apskritai netoleruojami ir tai tikrai aiškiai rodo, kad turi būti santykių baigtis, o ne išsprendžiama krizė“, – aiškina psichologas Andrius Kaluginas.
Visgi, nors dažnu atveju, atsirandant bėdoms santykiuose yra rekomenduojama kilusias problemas spręsti pokalbiu, psichoterapeutas tikina, kad reikia suprasti, jog kalbėjimas nėra vaistas nuo visų problemų.
„Žiniasklaida ir populiarioji psichologija senamadiškai tiražuoja, kad ištikus krizei reikia kalbėtis. Tačiau pokalbis nėra panacėja, todėl nereiktų galvoti, kad pasikalbėjus viską išspręsime. Nepamirškime, kad vieni žmonės iškalbingi, o kiti – ne, vieni žino, ką pasakyti, kiti nelabai, tad su kalbėjimu nėra taip paprasta kaip gali atrodyti“, – teigia A. Kaluginas.
Psichologas pataria, jog nusprendus, kad reikia problemai spręsti pokalbio, reikia žinoti, kad negali tiesiai į jį pulti nepasiruošus:
„Nusprendus, kad norite rimtai kalbėti su antrąja puse, pradėkite po truputį inicijuoti pokalbį, tačiau nepamirškite, kad negalima pradėti pokalbio, nežinant, ko norite ateityje. Pokalbis taps bergždžias, jeigu žersite vien priekaištus, nežinodami, ko norite tikėtis ateityje. Prisiminkite, kad priekaištus pokalbyje reikia nukreipti į ateitį.“
Pašnekovas taip pat išskiria ir vieną svarbią klaidą, kurią dažniausiai daro moterys. „Mielos damos, nevartokite frazės: „Noriu su tavimi rimtai pasikalbėti“, nes vyrams tai yra šokas, nuo jos jiems iškart sukyla kortizolis, reiktų subtiliau pasiūlyti jiems pokalbį“, – pataria Andrius Kaluginas.
Įvertinus santykių krizės situaciją, pokalbis būna naudingas, tuomet, kai patys suprantate, kad jo Jums reikia. Visgi, nusprendus, kad kalbėtis neverta, pravartu pagalvoti, gal krizės bėda yra paties viduje:
„Patarčiau spręsti savo problemą pačiam apsilankant individualiai pas psichoterapeutą ar nueiti į kokius nors kursus, seminarus, pasitarti su aplinkiniai, gal viskas išsispręs, nes problema gali būti ne santykiuose, o pavyzdžiui, jūsų jautrumo bėda.“
Taip pat naudinga praktika yra kartu poroje išsiaiškinti jūsų santykių krizę sukėlusią specifiką, kuri ir atvedė prie problemos. Jeigu santykiuose bėda kilo dėl vaikų auklėjimo, galbūt būtų naudinga pasiskaityti apie tai knygose ar pasikonsultuoti.
„Jei inicijuojate pokalbį ar einate kartu su pora į terapiją, labai rekomenduoju prieš tai pasidomėti tema, kuri sukėlė jūsų krizę ir galbūt patys atrasite ir suprasite sprendimą. Iš pradžių pabandykite pasidomėti specifika, kuri apibūdina jūsų krizę“, – pakartodamas pataria psichoterapeutas.
Sprendimams prireikia laiko
Pašnekovas tikina, kad santykių krizių sprendimams reikia laiko, tačiau viską sugadinti gali desperatiškas partnerio noras, jog jo antroji pusė kuo greičiau pasikeistų pagal jų norus ir lūkesčius.
„Tokiu atveju bus labai sudėtinga ir viskas, ką patirsite, bus frustracija, nes žmonės retai kada keičiasi pagal mūsų norus. Jie keičiasi dėl savęs, gyvenimo aplinkybių, todėl tą norą reiktų pažaboti, nes tai nėra konstruktyvus sprendimo būdas“, – aiškina A. Kaluginas.
Dar vienas nekonstruktyvus sprendimo būdas yra viską palikti pokalbių lygmenyje. Psichoterapeutas pasakoja, kad pas jį ateina poros, kurios metai iš metų kalbasi, tačiau jų santykiuose niekas nesikeičia. Tam, kad santykių krizės sprendimai duotų naudos, rekomenduojama remtis konstruktyviais būdais:
„Kas yra konstruktyvūs? Tai yra tarpusavio susitarimai. Vienoms poroms puikiai veikia taisyklių įvedimas, kompromisų ieškojimas, kuomet vienam ar kitam tenka labiau nusileisti. Taip pat kai kuriems tam tikro lygio pažadai. Jeigu santykiuose yra atsiradę pykčio protrūkiai, jų reikia atsikratyti praėjus, pavyzdžiui, individualios terapijos kursą. Poroms naudingas yra bendro laisvalaikio harmonizavimas, saikingas laiko leidimas kartu“, – pasakoja konstruktyvius krizių sprendimo būdus psichoterapeutas.
Anot A. Kalugino, jeigu jūsų taurė pasiekė paskutinį lašą ir persipildė, nes barniai perėjo į smurtą ar kitus veiksmus, kurie jus žemina yra vienintelis konstruktyvus problemos sprendimas: „Išėjimas iš santykių.“
Dažnai santykių krizę patiriančios poros, kurių kelyje atsiranda skyrybų klausimas, neretai lieka tęsti santykius dėl savo atžalų, tačiau psichologas Andrius Kaluginas tam turi naudingą įžvalgą:
„Tokiomis situacijomis žmogus pats renkasi savo pasirinkimą, tačiau visuomet sakau, kad jie turi įsitikinti, kad tai – sąmoningas sprendimas ir supranta, ką daro. Ar suteikia viršenybę vaikų ateičiai, nes tie, kurie nesiskiria dėl vaikų, reiškia rūpinasi jais, tai yra rūpinimosi apraiška, kuria dedate tašką savo ateičiai ir ją aukojate dėl vaikų gerovės.
Ar atvirkščiai – skiriatės ir santykių nelaikote dėl vaikų, tačiau tuomet reikia prisiimti atsakomybę, kad vaikų ateitis bus prastesnė, nes teks gyventi išsiskyrusioje šeimoje, nors jūsų pačių ateitis bus geresnė. Todėl tokia situacija yra svarstyklės ir kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti, kieno ateitis jam svarbesnė ir tuomet to savo sprendimo laikosi, kiek tai jam atrodo teisinga.“
