Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.
Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nieko gero, laimė iškeliaus pro duris, be to, protėviai tikėdavo, kad gali būti, kad kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, greitai mirs.
Sakoma, kad per Grabnyčias jau Pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Kristaus Paaukojimo šventė
Kristaus Paaukojimo šventė sutapatinta su senąja lietuvių švente Grabnyčiomis, Perkūno diena. Šios šventės paskirtis – paminėti Kristaus paaukojimą.
Pagal Bibliją, Juozapas ir Marija atnešė savo kūdikėlį į Jeruzalės šventovę paaukoti jį ir pašvęsti Viešpačiui. Toks buvo Viešpaties per Mozę duotas įstatymas. Šeima nediskutavo, ar šis veiksmas būtinas, jei jų kūdikis yra Aukščiausiojo Sūnus. Jie vykdė Bažnyčios įpareigojimą.
