TV laidų ir tekstų kūrėja, tinklaraščio „Nebloga mama“ kūrėja su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalinti savo istorija. Ji pasakojo, kad pirmą kartą su mintimi apie tai, kad kūno vaizdas jos netenkina, susidūrė vos vienuolikos metų.
„Buvo toks laikas, kai dar fotolaboratorijose darydavomės nuotraukas ir visi fotoaparatai buvo juostiniai. Aš atsisėdau prie to voko, kur sudėtos visų vasaros prisiminimų nuotraukos, žiūrėjau į vieną nuotrauką, kurioje siaučiausi rankšluostį prie ežero.
Pamačiusi ją aš sau pagalvojau: „Eik tu sau, koks čia mano pilvas. Negi mane visi matė su tokiu pilvu?“ Gerai pamenu šį susidūrimą, nes tada pirmą kartą pagalvojau, kad kažkas su manimi yra negerai, kai tuo tarpu dabar aš visiškai nesuvokiu, kad dar būdama vaiku galėjau taip apie save galvoti“, – apie lemtingą pirmąją sandūrą pasakojo pašnekovė.
Paauglystėje augo nepasitenkinimas
Vienuolikos metų Aistė dėl šių minčių veiksmų nesiėmė, tačiau bėgant laikui, prasidėjus paauglystei, ji vis dažniau pradėjo pastebėti skirtumus tarp savo ir bendraamžių merginų kūnų. Pašnekovė pasakojo, kad ši mintis augo sparčiai – suveikė sniego gniūžtės efektas.
„Tuo metu aš gerai žinojau, kad nevalgyti – gerai, valgyti – blogai. Tokia ir buvo aplink besisukanti tiesa ir nuomonė, kuri mane lydėjo netrumpą laiką. Aš manau, kad tokio požiūrio atsikračiau ne taip ir seniai.
Tada nevalgydavau pusryčių ir manydavau, kad tai geras dalykas. Viskas gaudavosi labai natūraliai: aš atsisakydavau pusryčių, pietums suvalgydavau salotų, o vakare būdavau išalkusi ir persivalgydavau. Iš esmės, gana anksti atsirado neturėjimas sveiko ir įprasto maisto režimo“, – prisipažino ji.
Vis tik ties paauglyste mintys apie „tobulo kūno“ įvaizdį Aistės neapleido. Pradėjusi studijuoti moteris pradėjo kartu rašyti tinklaraštį „Lieknėjimo blogas“. Tam, kad tinklaraštis būtų įdomus skaitytojams ir ji pati galėtų praplėsti savo akiratį, Aistė rašė apie įvairius mitybos planus, treniruotes, dietas.
Pašnekovė norėjo, kad visa informacija būtų paremta faktais, tad visus aprašomus svorio metimo metodus Aistė išbandydavo pati ir vėliau apie juos parašydavo. Vis tik, ilgainiui jai teko skaudžiai nusivilti, nes svorio metimo metodai nesuveikdavo, o kilogramai grįždavo su kaupu.
„Tas mūsų užsiciklinimas ant „mažiau ėsk, daugiau judėk“ moto iš esmės lydi prie kaltės ir gėdos jausmo. Sakai sau, kad man nepavyko, neišėjo, dieta nepavyko, sportas irgi ne, tačiau nesuvoki, kad bendrai ta sistema yra klaidinga.
Jeigu būtų vaistai nuo galvos skausmo, kurie 95 procentais atvejų nesuveikia ir dar labiau pastiprina galvos skausmą, mes jų nenaudotume. Kodėl tuomet kartojame dietas?
Manau, kad bent penkiolika metų aš gyvenau „svoriomanijoje“, kurioje angliavandeniai, baltymai, svarstyklės atliko svarbų vaidmenį. Visa tai buvo tarsi nuolatinis zyzimas galvoje, kurio negalėjau išjungti, tarsi foninis triukšmas, vis raginantis pagalvoti apie maistą“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi ji.
100 kilogramų ir skrandžio mažinimo operacija
Po galybės dietų, išbandytų neveiksmingų svorio metimo metodikų, gausybės įrašų tinklaraštyje Aistė pasiekė ribą – tuo metu ji buvo maždaug 170 centimetrų ūgio ir svėrė 100 kilogramų. Vis tik neilgai trukus pašnekovė išgirdo apie skrandžio mažinimo operaciją.
„Kadangi tuo metu rašiau tinklaraštį lieknėjimo temomis, man atrodė, kad turiu savo kailiu išbandyti įvairius dalykus. Domėjausi ir skrandžio mažinimo operaciją, o pirmą kartą vykdama konsultacijai labiau maniau, kad pakalbinsiu profesorių, parašysiu apie tai, bet kol grįžau namo, supratau, kad čia bus mano kelias“, – prisiminė Aistė.
Ji pasakojo, kad lemtingo vizito pas profesorių metu, jai buvo pasiūlyta atlikti šią operaciją. Paklausta, ar nedvejojo dėl šios medicininės procedūros, Aistė tikino, kad ne. Pasak jos, 100 kilogramų jai jau stipriai trukdė kasdienybėje, tad ji norėjo sau padėti bet kokiomis priemonėmis.
Paprašyta papasakoti, kaip turėtas svoris jai trukdė, Aistė tikino, kad su iššūkiais pradėjo susidurti visur: jai buvo sunku užlipti į penktą aukštą nesustojus atsikvėpti, susitikus su draugais ji iškart akimis pradėdavo dairytis kėdės, o laikas įsigyti drabužių buvo patapęs tikra kančia, mat tekdavo matuotis ne vieną rūbą iki kol surasdavo sau tinkamą dydį.
„Norėjau pradėti normaliai gyventi, kaip žmogus, kuris savo kūnu ir maistu rūpinasi tik tiek, kiek tai yra įprasta. Kadangi gydytojas pasiūlė operaciją kaip gydymo būdą, norėjau ją atlikti. Ši procedūra buvo reikalinga sveikatai.
Po šios operacijos skrandyje turėjo tilpti tiek, kiek telpa, jos metu mažinamas skrandžio tūris. Įsivaizduokime taip – į puslitrinį stiklainiuką tu negali supilti trijų litrų sulčių, tad čia buvo tokia situacija. Po jos nukrito maždaug 40 kilogramų“, – pasakojo Aistė.
Atsidūrė Valgymo sutrikimų centre
„Tada galvojau negi čia jau viskas, negi baigėsi problemos? Taip ir buvo iki tol, kol pradėjau rašyti savo knygą, o joje man buvo svarbu kalbinti specialistus, kad knyga nebūtų tik apie mano patirtį.
Pirmiausia, kai kalbame apie santykį su kūnu, nutukimą į juos reikia žiūrėti kaip į galvos klausimą, o tik paskui, kaip į kūno. Nors operacija man buvo tinkamas kelias, šiuo metu esu tikra, kad pirmiau turėjau kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą“, – tęsė pasakojimą Aistė.
Ji tikino, kad rašant knygą ir skaitant mokslinius tyrimus apie lieknėjimą, ji pradėjo savo elgesyje pastebėti signalus, kurie rodė, jog net ir po operacijos jai nebuvo viskas gerai. Aistė tikino, kad nors ji pradėjo ženkliai mažiau valgyti, bet jos mąstymo operacija nepakeitė.
Ji prisipažino, kad girdavo save tada, kai suvalgydavo mažiau, o peikdavo tada, kai suvalgydavo daugiau, nors situacija buvo tokia, kad suvalgomo maisto kiekio trūko net elementariam metabolizmo kiekiui palaikyti.
„Taip patestavusi save supratau, kad man būtina paprašyti siuntimo į Valgymo sutrikimų centrą ir ten paprašiau konsultacijos pas psichiatrę, ji mane nusiuntė pas ten dirbančią dietologę ir jų abiejų verdiktas buvo, kad man netipinė anoreksija ir turėčiau atsigulti į skyrių.
Visgi, pagrindinė žinutė, kurią iš ten išsinešiau, kad valgyti nėra lygu storėti. Atvykau į ten nusibadavusi, o ten buvo privaloma valgyti penkis kartus per dieną ir suvalgyti viską, kas yra lėkštėje (lygiai ta pati taisyklė galiojo tiek žemo svorio, tiek nutukusiems žmonėms). Išvažiavau lengvesnė negu atvažiavau.
Aš ten gydžiausi tris savaites, bet dar po to iškart nėriau į psichoterapiją, nes man buvo svarbu ne tik spręsti reiškinio pasekmes, bet ir atrasti priežastis“, – atskleidė ji.
Šiuo metu svarstyklės nesvarbios
Praėjusi tokią sudėtingą kelionę, šiuo metu Aistė jaučiasi gerai. Ji pasakojo, kad prieš metus laiko tapo mama, o tai buvo dar viena įdomi patirtis, kuri jai leido kitaip pažvelgti į savo kūną.
Pasak jos, nėštumo metu ir po gimdymo kūnas pasikeitė neatpažįstamai, tačiau pašnekovė džiaugėsi, kad sugebėjo į tai pažvelgti sveikai.
„Dabar mano svarstyklės padėtos į šoną, man jos nebėra tokios svarbios. Pradėkime nuo to, kad metus nemiegojau, maitinu vaiką, man labiau rūpi ar aš valgau, ar pakankamai valgau, ar gerai jaučiuosi.
Na, o kalbant apie valgymo sutrikimus, nemanau, kad ši kelionė baigėsi. Mano kelionės etapas dabar yra apsistojęs prie intuityvaus valgymo, o tai yra mokslu paremtas metodas, leidžiantis natūraliai pajusti kūno poreikius.
Šiuo metu jaučiuosi sveika, bet visą gyvenimą turėsiu įsivertinti, ar nematau raudonų vėliavų. Valgymo sutrikimai visada gali budėti ir laukti, kada pasireikšti“, – paaiškino ji.
Praėjusiais metais Aistė visą savo kelionės istoriją sudėjo į knygą „SVORIOMANIJA. Mano kelionė iki 100 kg ir atgal“, o šiuo metu ji taip pat aktyviai kuria tinklaraštį apie motinystę – „nebloga_mama“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
