eglė šepetytė

„Nušaut tuos parazitus ir būtų ramybė“, – prekybos centre prie kasų karščiuojasi dvi pagyvenusios damos, aptardamos praėjusios savaitės tragediją. Ką aplankytų ta ramybė, lieka neaišku, nes viena jų atsisukusi jau šaukia užsižiopsojusiam anūkui: „Greitai eini čia, vėpla tu, ar negirdi?“. „Vėpla“, patempęs lūpą, prieina. Pasiklausyti, ką žilagalvės, neabejodamos savo išmintimi, kalba apie mirties bausmę. Ir klausysis dar ilgai, nes progų tikrai bus ne viena.

„Jei net nakties metu paskambins koks žurnalistas ir paklaus „triusikų“ dydžio, tai viešas asmuo turės greitai atsakyti, o jei ne, tai kažką slepia...“ Šitaip savo komentare „valstiečių“ armijos mundurą plauti bando Juozas Dapšauskas, partijos šalininkas. Dar prideda, kad „iš netiesos debesies beliko tik mažas lietutis“. Mažas lietutis, suprantate.

Jei atvirai, niekas ir nežadėjo, kad žiūrės į jus kaip į protingus. Nes protingi supranta, kad pažadai apie tuoj pat sumažėsiančią emigraciją, tuoj pat papilnėsiančią piniginę ir ištuštėsiančias taureles neįvyks burtų lazdelei pamojus. Kelią į sėkmę reikia tiesti ilgai ir kantriai. Štai ir pats Ramūnas Karbauskis partiją į valdžią vedė keliolika metų, kurdamas utopinius „Naisius“ ir išlaukęs tinkamos progos nokautuoti politinius konkurentus. Bet logika pasibaigia jau esant valdžioje.

„Na, pagal išvaizdą“, – nerūpestingai TV ekrane juokiasi vilnietė, gatvėje paklausta, kokiais kriterijais remsis rinkdama naują Seimą. Ir tai ne pokštas.

Tūkstančiai Lietuvos abiturientų kasmet svajoja gyventi už grotų. Skamba absurdiškai? Taip, bet tūkstančiai nori studijuoti sostinėje, o bent keli didžiausi universitetai bendrabučių renovaciją pradėjo prie pagrindinių durų įstatydami grotas. Taigi jau gal 6 metus studentai įeidami ir išeidami iš bendrabučio turi prasibrauti po besisukančias grotas. Pypt - šaižiai sucypia magnetinis raktas. Girgžt – sunkios grotos stumiamos įleidžia į seną šaltą šešiolikaaukštį.