„Lietuviška scena“ – tai pasakojimas apie tuos, kurie paliko savo pėdsaką mūsų širdyse ir istorijoje, ir apie tuos, kurie dar laukia savo šanso iškilti į šlovę. Lietuva, kadaise buvusi uždara scena, šiandien – muzikos kultūros centras, kurioje žengia tiek pasaulinio masto atlikėjai, tiek nepriklausomi, autentiški talentai.
Sovietmečio cenzūra
Sovietmečiu visa muzikos scena buvo griežtai kontroliuojama valdžios šulų, be jų žinios nevykdavo niekas. Norėjusiems dainuoti tuo metu talento nepakako – teko praeiti griežtą atranką, vedusią į kelis filharmonijai priklausiusius ansamblius. Jų statusas buvo nevienodas:
„Jei tave pakviečia dainuoti ar groti į „Nerijos“ ansamblį, tai maždaug gali prilyginti, kad tave pakviečia į „Žalgirį“ žaisti krepšinio arba į Lietuvos rinktinę“, – apie tuometinę prestižinę sceną pasakos dainininkas Edmundas Kučinskas.
Atlikėjų laukė intensyvi dienotvarkė – trys koncertai per dieną, šešis kartus per savaitę. Kaip atskleis E. Kučinskas, labiausiai žlugdė tai, kad net ir priklausydami išrinktųjų ratui, atlikėjai negalėjo dainuoti pačių pasirinktų kūrinių.
„Gryna konkreti cenzūra. Būtinai turėjo būti pora kūrinių rusų kalba“, – sakys E. Kučinskas.
Ko atsisakė dėl šlovės?
Ne visiems dainininkams buvo lemta lipti į filharmonijos sceną. Kiti turėjo linksminti restoranų lankytojus. Prestižo buvo mažiau, tačiau laisvės – gerokai daugiau. Apie tai „Lietuviškoje scenoje“ pasakos scenos primadona Birutė Dambrauskaitė.
„Mano balsas tinka naktiniam bare, kur aš dainavau bliuzą, aš dainavau, ką norėjau – prancūziškai, itališkai, ispaniškai, lenkiškai. O filharmonijoje norėjo tik lietuviškai. Pagal mano stilių, man tai netiko. Dainavau, nes mane traukė būtent solinis pramoginis dainavimas „Neringoje“, – sakys B. Dambrauskaitė.
Muzikos pasaulio taisyklės buvo griežtos ir negailestingos. Nors trumpam nužengę nuo scenos į ją galėjo nebesugrįžti, dėl to buvo priversti priimti negailestingus sprendimus.
„Mano gyvenimas buvo tik dainavimas. Ar man blogai, ar gerai, ar aš susipykus su vyru. Aukojau savo... Suprantat, kaip buvo – arba gimdyt, arba dainuot. Ir labai daug padariau valymų. 19 abortų padariau“, – atviraus B. Dambrauskaitė.
Estradą pakeičia „Roko maršas“
Dokumentinis serialas „Lietuviška scena“ atkurs 1990–2010 metų laikotarpį ir atskleis, ką dėl šlovės turėjo paaukoti muzikantai. Kiekviena „Lietuviškoje scenoje“ atskleista istorija – tai ne tik muzikos istorija, bet ir mūsų visuomenės raidos atspindys, kuris parodo, kaip šis laikotarpis formavo mūsų muzikos pasaulį ir prisidėjo prie to, kokia šiandien yra Lietuva.
Pirmoje dokumentikos dalyje kalbės tokios asmenybės, kaip Andrius Mamontovas, Povilas Meškėla, Viktorija Mauručaitė, Algirdas Kaušpėdas, Egidijus Sipavičius, Edmundas Kučinskas ir kiti.
Iki nepriklausomybės Lietuva skandavo tokių estrados grandų, kaip Stasys Povilaitis, Janina Miščiukaitė, broliai Frankoniai, Edmundas Kučinskas, Egidijus Sipavičius, ansambliai „Rondo“ ar „Vairas“. Papūtus laisvės vėjams, lietuviškasis muzikos pasaulis atsigręžia į Vakarų kultūrą. Gimsta naujos muzikinės srovės, muzikinius susivienijimus pakeičia grupės, estradą – rokas, elektroninė, pop muzika ir hiphopas, o ilgus metus scenoje žibėjusius atlikėjus į antrą planą nustumia nauji lyderiai.
Kaip tuo metu jautėsi iki tol ant rankų nešiotos žvaigždės, kurioms dėl vietos ant scenos nuo šiol teko kovoti su energija trykštančiais naujosios kartos dainininkais? Dokumentinės juostos pirmoje dalyje kalba tiek iš didžiųjų scenų išstumti dainininkai, tiek ir nepriklausomybės aušroje iškilę atlikėjai bei grupių nariai.
Dokumentinis serialas „Lietuviška scena“ – šeštadienį 17:30 val. per TV3 televiziją!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
