A. Adamkienė, tuomet dar Nutautaitė, gimė 1927 metų vasario 10 dieną Šiauliuose prekybininkų šeimoje. Kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus žmona nugyveno ilgą, įdomų ir prasmingą gyvenimą, savo altruizmu ji palietė daugelio širdis.
Labdaringos veiklos Lietuvoje A. Adamkienė ėmėsi dar 1998-aisiais, po to, kai Valdas Adamkus pirmai kadencijai buvo išrinktas prezidentu. Netrukus buvo įregistruotas jos vardo labdaros bei paramos fondas. Jau tada fondas organizavo „Kalėdų karavano“ projektą, kurio metu būdavo renkamos kalėdinės dovanėlės vaikams. Staigmenų sulaukdavo ne tik Vilniaus, bet ir kitų regionų – Kauno, Alytaus, Marijampolės, Telšių, Šilutės, Klaipėdos bei Šiaulių – miestai ir miesteliai.
Brolių atmintyje šiltai įsirėžė ir pirmasis susitikimas su ponia A. Adamkiene, su kuria susitiko padovanoti paveikslo Santarų vaikų klinikoms. Jis iki šiol yra ten.
„Su pirmąja ponia susitikti teko du kartus. Pirmą kartą su ja susitikome mūsų studijoje, kai su šviesios atminties menininku Aleksandru Vizbinu nutapėme paveikslą. Būtent Almos Adamkienės fondas šį paveikslą padovanojo Santaros vaikų klinikoms“, – prisiminimais dalijosi jis.
Antrą kartą jiedu su broliu pirmąją ponią sutiko, kai į Lietuvą atvyko Olandijos karalienė Máxima.
„Ne veltui visi sako, kad pirmoji ponia buvo elegancijos etalonas – su ja būdavo visada malonu bendrauti, su ja tiesiog norėjosi būti. Ji skleidė vidinę ramybę, prie jos nebijodavai būti savimi. Kai į Lietuvą atvyko Olandijos karalienė, Alma Adamkienė prieš ją nei kiek nenublanko. Mums ji buvo tikra karalienė“, – šypsojosi jis.
Šventės suteikdavo vilties
Remigijus Gataveckas prisiminė, kiek daug jiems, augusiems vaikų globos namuose, reiškė šviesios atminties pirmosios ponios labdaringa veikla bei per Lietuvą riedėjęs „Kalėdų karavanas“.
„Jos šilumą jautėme ir anksčiau, kai augome vaikų namuose. Juose pirmoji ponia rengė „Karavanus“ ir kitus specialius renginius mums, vaikams. Jos darbai mums suteikė viltį, nes jos surengtos akcijos ir iniciatyvos buvo tokios pirmosios Lietuvoje. Mes tokio dėmesio, būdami vaikų namuose, iš nieko nesulaukdavome.
Tokia šiluma, kurią ji turbūt atsinešė iš Vakarų, mums buvo naujas, netikėtas dalykas, suteikiantis vilties gyventi geriau. Mums ne dovanėlės daug reikšdavo, o pats dėmesys. Jos sukurta šventinė atmosfera ir renginiai būdavo labai kokybiški ir man padarė didelį įspūdį. Dėl to man visada atrodydavo, kad pabėgu nuo tos kasdienybės ir neigiamos patirties, su kuria tekdavo susidurti būnant vaikų namuose“, – šyptelėjo menininkas.
Kalbėdamas apie sunkiu periodu tapusias didžiąsias metų šventes, vyras neslėpė, kad jas itin praskaidrindavo pirmosios ponios organizuojami renginiai.
„Šventės – Kalėdos, Naujieji metai – vaikų namuose mums būdavo pačios skaudžiausios. Almos Adamkienės fondai mums buvo tarsi gydomasis vanduo viduryje dykumos. Ji suteikdavo viltį ir norą gyventi geriau – tai mums buvo labai daug.
Kartais visiems reikia tik paprasto bendravimo ir šilumos, dėmesio ir įprastos šventinės atmosferos. Manau, kad ji palietė daugybės vaikų, kurie dabar sukūrę savo šeimas, širdis. Suprasdamas jų svarbą, pats stengiuosi savo vaikui sukurti gražias ir prasmingas šventes.
Alma Adamkienė mūsų gyvenimui darė milžinišką įtaką. Jos garbei turėtų būti sukurti nauji fondai ir iniciatyvos, jos darbai turėtų būti tęsiami, nes jie buvo be galo prasmingi ir reikalingi. Iki šiol stovi akyse jos renginiai – jie buvo stebuklingi ir neįtikėtini“, – teigė R. Gataveckas.
