Visuomeniški dvyniai, neabejingi įvairioms socialinėms ir politinėms krizėms, neutralūs neliko ir šių dienų sukrečiančių įvykių atžvilgiu. Remigijus pripažino, kad nelaimių akivaizdoje nublanksta ne tik šventės, bet ir visos anksčiau slėgusios problemos.
„Šiemet gimtadienį pasitinku su niūriomis nuotaikomis, nėra linksma. Pastaruoju metu mano sveikata pasidarė prastesnė, net nesinori šiemet nieko švęsti. Reikia pirmiausia išsigydyti. Neturiu šventinės nuotaikos, nes nei saulė nešviečia, bet bent jau pavasaris artėja, Užgavėnės privertė kiek išspausti šypseną.
Jaučiuosi keistai depresuotas, net neturiu nuotaikos švęsti. Žmona man sako, kad tortą iškeps, tam sutinku, bet nieko daugiau nesu suplanavęs“, – nuotaikomis dalijasi jis.
Slogi nuotaika, įvykiai užsienyje, kaip tikina Remigijus, nenuteikia trankiai švęsti. Vyras tikina gimtadienio planų neturintis – jį verčiau praleis ramiai artimųjų rate.
„Pabūsiu su vaiku, su žmona, galbūt su broliu susitiksiu, kažką nuveiksime spontaniško. Kaip ir praeitais metais, taip ir šiemet visų prašysiu, kad visas dovanas siųstų Ukrainai. Tai man bus didžiausia dovana, kitų man net nereikia. Didžiausia dovana man būtų sužinoti, kad jau pagaliau baigėsi ukrainiečių kančios. Dėl tų negatyvių žinių, manau, man slogi nuotaika.
Visus metus įsitraukęs skaičiau tuos niūrius straipsnius, jie mane tikrai nuvargino. Aišku, jokiu būdu negalima Putinui parodyti to nuovargio, reikia toliau rodyti savas ambicijas, kad jis nepajustų, kad kitos valstybės palieka Ukrainą likimo valiai. Riekia parodyti, kad kol nesibaigs karas, žmonės tvirtai stovės su Ukraina. Nes jei jie praloš, praloš visas pasaulis“, – apie karą nepamiršta jis.
Anksčiau gimtadienius su broliu kaip reikiant šventęs, Remigijus tikina, kad šiuo metu apėmusi niūri nuotaika jo nepaleidžia. Jis verčiau orientuojasi į rimtus dalykus, kuriais galėtų bent kažkiek pakeisti esamą situaciją.
„Tik kai prasidėjo pandemija, gimtadieniai pasidarė kitokie. Draugai tuo metu prie namų durų pastatydavo dovanas, paskui kai karas prasidėjo irgi neliko nuotaikos švęsti. Prasidėjus tiems baisumams Ukrainoje, su draugais susitikome restorane ir tiesiog dalinomės nuotaikomis ir pergyvenome. Paskui tie gimtadieniai man pasidarė nereikšmingi, nebesvarbūs. Gal ir reikėtų šiemet švęsti, nes juk tai nepakeis įvykių pasaulyje.
Dabar tie dalykai, kurie anksčiau džiugindavo, dabar nueina į eilinį planą ir darosi visai nereikšmingi. Atrodo, tarsi stovėčiau vietoje. Tačiau žinau, kad žmonės tikrai sveikins mane, nes visada mes sulaukiame daug sveikinimų, skambučių net per socialinius tinklus. Man ši diena bus paprasta; praktiškai eilinė“, – sako vyras.
Prabilo apie sūnų
2021-ųjų rugpjūtį pasaulį išvydo pirmasis Remigijaus Gatavecko vaikelis, kurį jis su žmona Evelina pavadino Kamiliu. Šiandien tėvu tapęs menininkas iki šiol negali atsidžiaugti tėvišku ryšiu ir pasidalino, koks jausmas jį apėmė pirmą kartą laikant savo vaiką glėbyje.
Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad žymieji Gataveckų broliai turėjo neįprastą vaikystę – užaugę vaikų namuose jie nepatyrė tikrojo tėviško ryšio. Tačiau Remigijus tikina, kad su vaiku kurti santykį jam nekyla sunkumų:
„Kokių čia gali būti sunkumų su vaiku kurti ryšį... Tiesiog smagumas, malonumas! Man tai neišpasakytas džiaugsmas – žiūri į tą vaiką ir tik grožiesi. Žmogaus prigimtis yra turėti ryšį. Aišku, vaiko gimimui gali ruoštis kiek nori, tačiau niekada negali žinoti, kas gyvenime nutiks.“
Tėvystė vyrui pasirodė esanti ne tokia, kokia jis ją įsivaizdavo. Jis sako, kad į pasaulį atėjus naujai gyvybei tėviška meilė ir noras, kad vaikui būtų kuo geriau, problemas paverčia visai nereikšmingomis.
„Prieš gimstant berniukui aš išties stresavau, kad tas vaikas bus labai neramus. Aišku, pirmą mėnesį jis buvo daug neramesnis, nei yra dabar, bet viskas buvo dėl alergijos, apie kurią sužinojome vėliau. Dabar viskas žymiai geriau, nei aš įsivaizdavau būsiant. Juk būna visko su vaikais ir galvojau anksčiau, kad bus gan šlykštu keisti tuos pačius vystyklus, sauskelnes. Bet nėra taip. Kai turi vaiką, tos problemos gyvenimo atrodo tiesiog foninės, kažkur tolimos. Viską užgožia pergyvenimas dėl vaiko, rūpinimasis juo“, – šypsosi jis.
Vystyklų keitimas – didžiausias žygdarbis
Tėvystės džiaugsmus patyręs Remigijus šmaikštauja, kad pirmą kartą tekus keisti vystyklus galvojo, jog geriau būtų pastatęs namą – vaikelis atrodė toks trapus, kad net vystyklų keitimas atrodė kaip didžiausias žygdarbis.
„Aišku, kai pirmą kartą teko vystyklus keisti, atrodė, kad lengviau kažkokį nežmoniškai sunkų fizinį darbą atlikti. Atrodo, kad vaikas tiesiog toks trapus, tarsi porcelianinis. Kad vos jį palietus jam kažkas nutiks. Atrodė, kad labai sudėtinga bandyti vaiką maudyti viena ranka. Mane tiesiog maudė prakaitas, nesugebėjau to padaryti. Atrodė, kad vaikas iškris. Stresą jaučiau visą savaitę. Dabar tai viskas lengviau – palyginus su tuo, kaip viskas buvo prieš porą mėnesių, atrodo, kad aš dabar tą vaiką žongliruoju“, – juokiasi jis.
