Žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė filme „Pokalbininkė ir Profesorius“ per gilų asmeninį pokalbį pamėgino atskleisti prof. V. Landsbergio asmenybę. Ji ne tik uždavė profesoriui klausimus, bet ir pati ieškojo atsakymų, kas formavo profesoriaus požiūrį, pasaulėžiūrą ir vertybes, rašoma pranešime spaudai.
Filmas tarsi susideda iš dviejų dalių. Pirmoji pasakoja apie žmogų, kokį norime matyti ir kokį tariamės matantys. Antroji dalis – arčiau paties profesoriaus, kuris apie save yra palikęs daug žinučių, tereikia jas perskaityti.
„Kažkaip jį suviliojo, sugundė ir išpešė, ką norėjusi“
Poetas, režisierius V. V. Landsbergis mano, kad tėvo nekentėjams ar skeptikams bus peno jį pažinti kitaip, iš naujo. „Jei tik bus noro“, – taip jis rašė po filmo premjeros, kurią kino teatre stebėjo kartu su tėvu ir kitais šeimos nariais.
„Aš tyčia kalbu nerimtai, kad atrodytų nerimtai. Kad niekas nesuprastų. Šis mano mėgstamas tėvuko eilėraštis yra filmo „Pokalbininkė ir Profesorius“ leitmotyvas bei raktas, gana giliai rakinąs tėvo (auto)ironiškojo ir lyriškojo paradokso žaismę, netgi filosofiją.
Nuo fluxus su Jonu Meku, džiazų su Antanu Naujokaičiu ar Vladimiru Tarasovu iki vienišoko rymojimo tuščiuose namuose su proanūkės Vėjos dovanotu briedžiu. Rimčiausi dalykai kitąsyk gali būti pasakomi tarsi nerimtai. Net ir apie artimiausio žmogaus netektį, net ir kalbant apie visiems gerai pažįstamą gyvenimo palydovę – vienatvę“, – rašė V. V. Landsbergis.
Jis atvirai prisipažino į premjerą ėjęs su baime, juk žurnalistika yra viena, o kino režisūra – kita. Tačiau išėjo nusiraminęs: „Kitąsyk filmui užtenka nuoširdaus ėjimo kartu, atviro dialogo, kai pašnekovas prisileidžia, kai pasitiki ir leidžiasi vedamas“, – rašė profesoriaus sūnus, kuris ir pats yra sukūręs dokumentinius filmus „Visa teisybė apie mano tėvą, „Senis prie jūros“, o šiais metais pristatęs dar vieną – „Debesies laivu“ apie V. Landsbergį ir M. K. Čiurlionį.
Filmo autorė D. Žeimytė-Bilienė teigia, kad kūrybos procesas jai buvo ir asmeninis iššūkis, pareikalavęs kūrybinio atvirumo ir jautrumo.
Apie Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomą filmą „Pokalbininkė ir profesorius“ mintimis socialiniuose tinkluose dalijosi ir kiti žiūrovai.
Skaitmeninio turinio kūrėjai, renginių organizatorei Agnei Grigaliūnienei pasirodė, kad filme profesorius atskleistas paprastai, bet meistriškai. „Kūrėja nebijo prisipažinti, kad reikėjo kone ketvirčio amžiaus V. Landsbergį pačiai suvokti. Visa taip rimta, o nemažai kadrų, kai jis kalbinamas su pliušiniu briedžiu fone. Dovanotu proanūkės. Tuo viskas ir pasakyta. Filme kalbama toli gražu ne tik apie vieno žmogaus didelę istoriją. Kalbama apie tai, kas svarbu mums visiems: Lietuvą, žmones, artimuosius, ir apie tai, kad klaidų savo spintoje turime visi, ir apie tai, kad niekada nereikia pasiduoti“, – įspūdžiais po filmo ji dalijosi socialiniuose tinkluose.
„Vienas netikėtų filmo akcentų – Vytauto Landsbergio švarkelis iš Australijos. Jis sąmoningai jį apsivilko sakydamas kalbą prieš kostiumuotus ir ordinais apsikarsčiusius nomenklatūrininkus, o tai – aiškus momentas, kalbantis apie kitokios Lietuvos žinutęׅ“, – savo mintis dėstė žurnalistas Paulius Skučas.
„Tai filmas apie profesorių V. Landsbergį – tokį, kokio dar nematėte. Ir aš tokio nesitikėjau. Žiūrint, klausant itin atvirų išpažinimų, gerklę gniaužė ne kartą“, – prisipažino politikė Agnė Bilotaitė.
Dokumentinė apybraiža „Pokalbininkė ir profesorius“ – jau kino teatrų ekranuose. Filmo režisierės asistentė – Daiva Ausėnaitė, montažo režisierius – Žilvinas Šilinskas, filmo kompozitorius – Gediminas Zujus, garso režisierius – Laurynas Gaidys, operatoriai – Irmantas Gelūnas ir Rimantas Gruzdas, prodiuseris – Mantvydas Žalėnas.
Filmo anonsas:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
