Tokį klausimą socialinio tinklo „Facebook“ grupėje iškėlė vilnietė, teiraudamasi, kaip skyrybų metu pasidalinti šunį.
Komentatoriai siūlė šį sprendimą palikti pačiam augintiniui – leisti jam likti su tuo, kurį šuo labiau myli, pripažįsta, yra stipriau prisirišęs ir nenaudoti gyvūno kaip priemonės atkeršyti ar kitaip „įgelti“ buvusiam sutuoktiniui.
Kiti vardijo, kad viskas priklauso nuo to, kas to gyvūno labiau norėjo, kas jį pirko, prižiūrėjo, kieno vardu jis registruotas ir pan.
„Skyrybų metu aš pasiėmiau, nes aš jį pirkau, bet tada aš daugiau nieko neėmiau“, – rašė Daiva.
Augintiniu dalijasi kaip vaiku
Vis tik nemaža dalis komentatorių nurodė, kad po skyrybų augintiniu dalijasi kaip vaiku.
„Mes dalinamės. Savaitė pas vieną, o kitą savaitę – pas kitą“, – rašė Jurgita.
„Turėjau bendradarbę, kuri katę su buvusiu dalinosi. Tai realiai kaip vaiką“, – pasakojo Sandra.
Kiti siūlė nekankinti šuns ir dalintis juo kas mėnesį, o laikas parodys, kuriam tas augintinis svarbiau, tad galiausiai pas kažkurį jis liks visam laikui.
Dalis komentatorių dalijosi ir ne itin maloniomis patirtimis. Pvz., Vaida pasakojo, kad buvo daug konfliktų, kad vyras atsisakytų šunų, pasirašytų veterinarės parengtą atsisakymo–perleidimo formą.
„Mes su vyru juokaujame, kad dėl to ir nesiskiriame, nes nežinome, kaip šunis pasidalinti“, – pridūrė Vita.
Kada augintiniui mokamas netgi išlaikymas?
Pasak advokato Dainiaus Židanavičiaus, nesvarbu, ar pora buvo susituokusi, ar ne – abiem atvejais gali būti nustatyta arba bendravimo su gyvūnu tvarka, arba kompensacija.
Anot jo, būna atvejų, kai gyvūnas nėra traktuojamas kaip daiktas, abu savininkai yra vienodai prie jo prisirišę ir nori jį turėti, tad gali atsirasti bendravimo su gyvūnu tvarka, kai šeimininkai juo keičiasi kas savaitę, kas dvi, kas mėnesį – analogiškai, kaip su vaiku.
Advokatas dr. Arvydas Budnikas pridūrė, kad augintiniu rūpinantis pakaitomis tenka dalintis ne tik su gyvūnu praleidžiamą laiką, bet ir išlaidas, kas būtų panašu į gyvūno išlaikymą – „alimentus“:
„Asmuo, kuris daugiausia rūpinasi gyvūnu ir skiria lėšas jo kirpimui, gydymui, maistui ir t. t., turėtų teisę atgauti dalį lėšų iš kito augintinio bendrasavininko – ar gera valia, ar teisminiu būdu.“
Vis tik jis patarė geriau susitarti, kad augintinis atitektų vienam, kitam išmokant kompensaciją, kadangi praktika rodo, jog išsiskyrusiems asmenims kažkuo rūpinantis kyla įvairių konfliktų.
Pvz., asmenys gali nesutarti dėl augintiniui parinktos klinikos, skiepų, maisto, vedžiojimo periodiškumo, auklėjimo ir pan.
„Be to, bendra augintinio priežiūra buvusiems partneriams gali neleisti pamiršti vienas kito ir trukdyti – reikėtų nepalikti terpės ginčams iš buvusių santykių“, – įspėjo advokatas.
Kompensacija už augintinį – kada ir kokia išmokama?
Pasak A. Budniko, jeigu skirtųsi sutuoktiniai, kurie neturi sudarę vedybinės sutarties, būtų laikoma, kad augintinis priklauso jiems abiem.
Jis aiškino, kad tokiu atveju būtų galima susitarti, kad vienam atitenka augintinis, o kitam – kompensacija, lygi pusei augintinio vertės.
D. Židanavičius papildė, kad augintinio vertė nustatoma pagal skyrybų metu esančią analogiško gyvūno kainą rinkoje. Pvz., jei toks šuo kainuoja 1 tūkst. eurų, tai jį pasilikęs sutuoktinis kitam turėtų išmokėti 500 eurų.
Žinoma, yra galimi ir įvairūs kiti susitarimai. A. Budnikas vardijo, kad pagal sutuoktinių prašymą teismas gali leisti abiem asmenims toliau rūpintis augintiniu, nustatydamas bendravimo ir jo išlaikymo tvarką.
„Arba galima susitarti, kad vienam besiskiriančiam žmogui priklausys augintinis, o kitas žmogus kažką gaus mainais, pvz., pinigus ar kitokį turtą.
Mainai nebūtinai turi reikšti už augintinį duodamus pinigus arba kokį daiktą – tai gali būti ir atleidimas nuo pareigos rūpintis augintiniu, skirti jam pinigus“, – dėstė advokatas.
Nesusituokusiems gyvūnų dalybos skiriasi
A. Budnikas paminėjo, kad nesusituokusių žmonių turtas nėra bendras, įskaitant ir augintinius. Taigi gyvūnas priklauso tam, kuris gali įrodyti jo nuosavybę.
Pvz., kurio asmens vardu augintinis registruotas Gyvūnų augintinių registre, kieno vardu sudaryta augintinio pirkimo–pardavimo sutartis ir pan.
„Žinoma, jei augintinį įsigijo abu nesusituokę asmenys, abu už jį mokėjo pinigus, abu jį išlaikė, gydė ir pan., tai augintinis galėtų būti pripažįstamas abiejų buvusių partnerių nuosavybe ir dalintinas.
Vienam atitektų augintinis, kitam – kompensacija, o jos dydis priklausytų nuo indėlio į tą gyvūną, kurį reikia įrodyti. Žinoma, būtų galima ir susitarti ar nusistatyti bendrą augintinio priežiūros tvarką“, – kalbėjo A. Budnikas.
D. Židanavičius antrino, kad abi pusės turėtų įrodinėti savo indėlį tiek pinigais, tiek augintinio paieškomis, priežiūra.
Jis pabrėžė – net jeigu gyvūno vertė nėra didelė, nereiškia, kad pats ginčas bus paprastas ir pigus, kadangi įrodinėjimas gali būti toks pats, kaip dalijantis namą. Taigi teisminis procesas gali būti ir dešimt kartų brangesnis, nei pats gyvūnas.
Ginčų dėl gyvūnų pasitaiko – kur geriausia kreiptis?
A. Budnikas akcentavo, kad geriausia augintinį pasidalyti taikiai, nesikreipiant į teismą, kadangi bylinėjimasis yra ilgas ir brangus procesas: tenka mokėti ne tik advokatams, bet ir kompensuoti laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas.
Jis nurodė, kad iš pradžių geriausia kreiptis į mediatorių, kuris mėgina surasti abi šalis tenkinantį kompromisą ir tą daro nemokamai.
„Esu susidūręs su keliais ginčais dėl augintinių – mano atvejais teismo įsikišimo neprireikė, buvo susitarta taikiai.
Žinoma, ginčų dėl augintinių tarp išsiskyrusių ar besiskiriančių asmenų pasitaiko ir teismuose“, – komentavo advokatas.
D. Židanavičius irgi pripažino, kad jau susiduria su gyvūnų padalijimo klausimais: „Įprastai susitariama, kad vienam atitenka gyvūnas, o kitam – pusė to gyvūno vertės išmoka.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
