Tokios pozicijos laikosi žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas (51 m.), nepritariantis dabartinei Aplinkos ministerijos, kuriai pats vadovavo ankstesnėje Vyriausybėje, pozicijai, jau nuo kitų metų gerokai branginti žemdirbių naudojamus degalus.
Pasak ministro, sustabdyti žmonių migracijos iš kaimiškų vietovių nepavyko jokiai Europos šaliai – vargiai pavyks ir Lietuvai. Kita vertus, skirstant ES paramos lėšas, pinigų daugiau galima skirti tokiems ūkiams, kurie labiau prisideda, kad gyvenimas užmiestyje būtų patrauklesnis, o jų sukuriama pridėtinė vertė – didesnė.
Paklaustas, kiek reikia uždirbti, kad žmonės norėtų gyventi kaime, politikas juokavo: „Kiek beuždirbtum, vis tiek bus mažai“. Tačiau, anot jo, ir žemės ūkyje tikrai yra sektorių, kurie nesiskundžia dėl finansinės padėties.
Kodėl brangsta maisto produktai, kiek jų kainos dar padidės sugriežtinus aplinkosauginius reikalavimus ūkininkavimui – apie visa tai K. Navicko interviu portalui tv3.lt.
Kainos priklauso ir nuo padėties užsienyje
Pastaruoju metu visame pasaulyje ir Lietuvoje nemažai kalbama apie brangstančius maisto produktus. Kodėl auga žemės ūkio produkcijos kainos?
Kodėl ji brangsta yra išvestinis klausimas. Vienos produktų grupės brangsta, o kitos – ne. Pasižiūrėjus bendrą statistiką, per praėjusius 12 mėn. Lietuvoje bendras produktų krepšelis pabrango tik 0,7 proc.
Brangimo priežasčių yra daug. Pavyzdžiui, yra tokios ligos, kaip afrikinis kiaulių maras arba paukščių gripas. Ligos reikšmingai paveikia rinkas. Bet, pavyzdžiui, Lietuvoje kiauliena pigo, nes Kinijos rinką uždarius Danijos, Vokietijos kitų gamintojų produkcijai, atsiranda jos perviršis ES vidaus rinkose.
Kita priežastis – pašarai, grūdinės kultūros. Tai yra biržoje kotiruojamas produktas ir dabar jų kainos yra pakilusios, nes Rusija yra uždraudusi grūdų eksportą. Bet, jeigu, tarkime, vieno žmogaus, prezidento, įsakymu toks draudimas būtų panaikintas, kainų pokyčiai būtų dramatiški ir biržoje kaina kristų.
Bendras kainų augimas yra vien dėl to, kad auga pati ekonomika
Taigi tokių dalykų yra daug. Bendras kainų augimas yra vien dėl to, kad auga pati ekonomika. To neišvengsi, tačiau kad būtų drastiški pokyčiai, jų nėra.
ES siekia daug didesnę dalį žemės ūkio produkcijos gaminti ekologiškai. Kiek kainuoja tokį patį kiekį produkcijos užauginti ekologiškai ir naudojant papildomas trąšas ar pesticidus? Kas turėtų sumokėti tą kainos skirtumą ir kodėl?
Vėlgi prieš akis matau duomenis apie mažmeninės prekybos kainų skirtumus.
Drastiškiausias 500 proc. skirtumas yra tarp importuojamų geltonųjų svogūnų, kurie užauginti įprastai ir ekologiškai. Bet, pavyzdžiui, pieno produktuose tas kainų skirtumas tarp ekologiško ir neekologiško yra tik apie 40 proc.
Vis dėlto bendras krepšelio kainų vidurkis, lyginant ekologiškus ir neekologiškus produktus, skiriasi maždaug dvigubai.
Kas turėtų mokėti už ekologinius produktus, tikrai tinkamas klausimas. ES strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ yra kalbama apie vartojimo būdų keitimą. Pirmiausia – maisto švaistymo sumažinimą, sutaupytas lėšas skirti tvariems ekologiškiems produktams.
Kitas dalykas, apie ką kalbama ES kontekste ir tai yra gana griežta visų šalių pozicija – importuojama produkcija turi atitikti tuos pačius kokybinius ir tvarumo reikalavimus, kuriuos taikome savo rinkoje.
Ar pavyks pasigaminti daugiau ekologiško maisto
Kokiomis priemonėmis skatinti tvarų ūkininkavimą, kad sveikesnės, bet brangesnės produkcijos būtų suvartojama daugiau?
Kalbant apie žemės ūkio poveikį tokioms ekosistemoms, kaip paviršinio vandens, klimato kaitai, dirvožemio ekosistemai, miškų, pievų ir pan., tai ilgainiui irgi turėtų būti surastas instrumentas, kad būtų labiau remiami žemdirbystės būdai, kurie yra palankesni aplinkai. Kad pasitelkus mokestines, administracines priemones, šiems ūkiams būtų palankiau tokią veiklą vykdyti, nes jie sukuria vadinamąją pridėtinę viešąją gėrybę.
Ta prasme, jeigu tu nedarai neigiamo poveikio paviršiniams vandens telkiniams, tada nereikia iš kitų fondų jų naudoti to vandens gerinimui.
Ilgainiui irgi turėtų būti surastas instrumentas, kad būtų labiau remiami žemdirbystės būdai, kurie yra palankesni aplinkai
Čia daug tokių strateginių minčių yra, dėl to tas bendras siekis ES yra turėti 24 proc. ekologiškos produkcijos. Lietuvoje mes kalbame apie mažesnius tikslus – iki 15 proc. 2040 m. Bet mums tai būtų faktiškai dvigubai didesnis kiekis už dabartinį. Ir tai, aišku, yra susiję su viešųjų finansų paramos intensyvumu, nes šiandieną ekologinis ūkininkavimas yra dotuojamas.
Kiek apskritai įmanoma sumažinti trąšų ir apsaugos priemonių naudojimą žemės ūkyje?
Manau, kad įmanoma. Aišku, tai yra gal kiek utopinis arba maksimalus siekis. Su mažiausiomis sąnaudomis, be didesnių ekonominių sukrėtimų, žemės ūkyje naudojamų trąšų kiekį galima sumažinti apie 15–20 proc.
Toks skaičius yra įrašytas ir Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane. Mokslininkai yra pagrindę šitą skaičių. Ir dabar Žemės ūkio ministerijoje esame numatę tręšimo planų įvedimą, tikslinį tręšimą, sėjomainą. Tai turėtų stipriai pakeisti trąšų naudojimo apimtis.
Pigesnio dyzelino atsisakyti nenori
Aplinkos ministerija neslepia planų panaikinti akcizo lengvatos žemės ūkyje naudojamam dyzelinui. Kokia jūsų pozicija dėl jų? Kiek dėl jos panaikinimo gali brangti žemės ūkio produkcija? Vėlgi, kas mokės skirtumą?
Žaliųjų mokesčių pakete esame išskyrę savo atskirą nuomonę. Mes galvojame, kad pirmiausia nereikia skubėti. Juo labiau, kad nėra jokių realių alternatyvų.
Kitas dalykas – jau nuo šių metų liepos 1 d. kuro normos žymėtam dyzelinui yra sumažintos – kai kurioms žemdirbystės rūšims daugiau, kai kurioms – mažiau. Tas veiksmas jau yra atliktas. Ir ilgainiui, randantis alternatyvoms, būtų galima svarstyti kitus veiksmus. Bet dabar alternatyvų nėra. Ir Žemės ūkio ministerija pasisako už gerokai nuosaikesnį scenarijų.
Na, bet kaip skaičiuoja Aplinkos ministerija, pvz., Lenkijoje akcizas žymėtam dyzelinui yra kone tris kartus didesnis nei Lietuvoje. Ir iš principo, jeigu siekiama žalesnių tikslų, natūralu, kad ir žemės ūkyje iškastinio kuro naudojimas turėtų mažėti.
Jis turi mažėti. Juo labiau, kad, jeigu neklystu, nuo 2025 m. ES įsigalios bendra direktyva, kada turi būti peržiūrimos akcizų normos. Dabar tos akcizo normos ir intensyvumas pradėtas peržiūrėti tik Prancūzijoje.
Mes negalime ir nenorime išsišokti su labai ambicingais tikslais, nes kitu atveju vidaus rinkoje tapsime nekonkurencingi
Mes irgi po truputį judame ta linkme. Dėl ko Žemės ūkio ministerija yra atsargesnė? Dėl to, kad mes negalime ir nenorime išsišokti su labai ambicingais tikslais, nes, kitu atveju, vidaus rinkoje tapsime nekonkurencingi.
Šalys įvairiai taiko lengvatas. Labai sudėtinga jas lyginti. Vieni taiko lubas žalio dyzelino naudojimui, kiti taiko lengvatas, kiti – kitokius apribojimus ir leidžia naudoti tik tam tikrai technikai.
Yra įvairių instrumentų. Bet mes manome, kad 2023 m. dar galima padaryti antrą veiksmą, kurį padarėme pagal žemės ūkio veiklos pobūdį. Juo labiau, kad atsiranda nauja technika ir modernesnės technologijos ir į tai galima atsižvelgti skatinant naujoves žemės ūkyje.
Atsinaujinantys energijos ištekliai – ateityje
Kodėl iki šiol Lietuvos žemės ūkyje gana nedaug gaminama ir naudojama atsinaujinančių energijos išteklių? Pavyzdžiui, biodujų, panašu, turime nemažai, bet jos neįdarbinamos.
Geras klausimas. Dalimi priemonių, pavyzdžiui, tokių, kaip parama saulės elektrinėms, ūkininkai negalėjo kreiptis. Šitą klaidą taisome, nes ne visose programose, kuriomis verslas buvo skatinamas judėti link atsinaujinančių energijos šaltinių, galėjo dalyvauti žemės ūkio sektorius.
Dėl biodujų: vienas dalykas, kad po afrikinio kiaulių maro pas mus labai stipriai sumažėjo laikomų kiaulių kiekiai. Ir seniau įrengtos biojėgainės dabar jau tiesiog neišnaudojamos. Kitas dalykas, mes neturime tokių itin didelių gyvulininkystės kompleksų, kuriose biodujų generatorių naudojimas būtų ekonomiškai naudingas net ir be dotacijų.
Pas mus visada buvo reikalavimas iš žemės ūkyje pagamintų biodujų gaminti elektros energiją. Tas nėra gerai ir tikrai nėra efektyvu.
Dar vienas dalykas dėl biodujų. Pas mus visada buvo reikalavimas iš žemės ūkyje pagamintų biodujų gaminti elektros energiją. Tas nėra gerai ir tikrai nėra efektyvu. Tą patvirtino ir paskutiniai technologiniai pokyčiai.
Kalbant apie ateities planus, kurie išdėstyti ir Naujos kartos Lietuvos plane, parama biodujų gamybai ir naudojimui yra numatyta, bet labiau per biokurą, biodujų gryninimą.
Mūsų prioritetai yra keli. Pirmiausia norime susitvarkyti ir konvertuoti maisto pramonės atliekas. Šitoje vietoje ES atrodome labai gerai. Kitas dalykas. Yra keletas didesnių gyvulių augintojų, kurie biodujas galėtų turėti ir tam bus skirta ES Atsigavimo fondo lėšų. Manau, čia padarysime žingsnį link naujos kartos biodegalų gamybos.
Kada Lietuvoje bus naudojama žemės ūkio technika, varoma atsinaujinančiais energijos ištekliais?
Tada, kai tokia technika atsiras ir pasaulio rinkose. Nesu matęs pavyzdžių, bet girdėjau, kad buvo bandymų Lietuvoje turėti. Yra projektų, kai bandomas naudoti tik biodyzelinas. Bet, matote, tada nesuveikia ekonomika. Vis tiek daugiau energijos sunaudojama auginant ar gaminant biodyzeliną, negu iš jo paskui išgaunama energijos.
Dabar, matyt, daugiau kalbama apie biometano perspektyvas. Technologijos, žinoma, vystosi labai stipriai. Taip pat yra vandenilio, o tai yra ateities energetika.
Aš manau, kad tas pokytis turėtų vykti gana greitai. Tiesiog technologijos ir tendencijos juda ta linkme. Bet ar mes turėsime kokį nors unikalų lietuvišką traktorių? Būčiau skeptiškas, nors, aišku, transporto srityje pavyzdžių yra.
Ir kaime yra gerai gyvenančių žmonių
Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksporte dominuoja žemos pridėtinės vertės eksportas (pvz., grūdai)? Ką daryti, kad eksportuotume daugiau aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos?
Todėl, kad grūdinės kultūros yra mažiausiomis sąnaudomis užauginamas produktas, jis yra ilgai saugomas, lengvai transportuojamas ir parduodamas. Kitas dalykas – užauginimui nereikia 12 mėnesių per metus. Tad net ir darbo sąnaudos yra mažesnės.
Mes jau esame nusimatę ir planuojame iš būsimo finansinio paketo gerokai intensyvesnį gyvulininkystės ir daržininkystės ūkių rėmimą.
Mes jau esame nusimatę ir planuojame iš būsimo finansinio paketo gerokai intensyvesnį gyvulininkystės ir daržininkystės ūkių rėmimą. Todėl kad, iš vienos pusės, šitų produktų patys neužsiauginame tiek, kiek suvartojame. Iš kitos pusės, tai yra ta didesnė pridėtinė vertė.
Dar vienas žingsnis, kuris galėtų būti, tai yra perdirbimas. Bet, kaip sakiau, matome, su grūdais suveikia greito efekto elementas. Kadangi biržoje kotiruojamas produktas, tai tik pardavei ir turi pinigus. Augintojai nelabai suinteresuoti dėl kažkokios didesnės pridėtinės vertės.
Kiek žmonės turėtų uždirbti žemės ūkyje, kad daugiau žmonių įsitrauktų į šią veiklą? Kodėl dabar tos pajamos nėra pakankamos šiam tikslui pasiekti?
Kiek beuždirbtum, vis tiek bus mažai (juokiasi). Tačiau ir žemės ūkyje tikrai yra sektorių, kurie nesiskundžia dėl finansinės padėties.
Bet žemės ūkis yra ne tik tai. Kai dėliojame paramą pagal ūkio struktūrą, bandome vienaip ar kitaip tą suprasti. Pavyzdžiui, dėl ko papildomai remiami maži ir vidutiniai ūkiai? Dėl to, kad jų buvimas kaimiškose vietovėse užtikrina tą socialinį gyvybingumą.
Vakarų valstybėse iš kaimų į miestus žmonės jau seniau emigravo. Bet ne vien dėl to, kad sunkiau tą patį pinigą užsidirbti (kas irgi yra tiesa), bet dėl to, kad miestuose yra intensyvesnis socialinis gyvenimas. Priežasčių yra nemažai.
Atsakyti, kiek turėtų uždirbti? Nėra tokio skaičiaus. Kai pasiklausai pačių ūkininkų ir žinai, kai kuriais atvejais labai konkrečius dalykus... Nors pelnai, sakyčiau, mano supratimu, dosnūs, jie vis tiek sako, kad yra blogai. Matote, nuo žmogaus priklauso. Negaliu niekaip atsakyti. Vieniems viena pinigų suma yra pakankama, kitiems – kita.
