Bent jau taip galima pamanyti iš istorijos, kuria pasidalijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Laisvės partijos narė Donalda Meiželytė.
„Ar žinojote apie naują reiškinį? 4 mėnesius gavę iš darbdavių ir valstybės išmokas už prastovas ir po tų kelių mėnesių kviečiami grįžti į darbą, darbuotojai išeina iš darbo, kad pusmetį (ar 9 mėnesius) gautų bedarbio išmokas (jos kaip buvęs atlyginimas iki 9 mėn.) ir sako, kad Skvernelis jais pasirūpins“, – asmeninėje „Facebook“ paskyroje rašė politikė.
Jos įsitikinimu, valstybės mokesčių mokėtojų pinigai taip tiesiog išmetami į balą.
„Labiausiai gaila darbdavių, kurie iš įmonių ,,lašinių” prisidėjo 10 proc., kad išlaikytų darbuotojus, ėjo į minusą ir liko su špyga.
Ir ar galima karantininę prastovą, kai dirbti uždrausta, vadinti prastova ir už ją mokėti, jei žmogus į darbą negrįžta? Tai čia gal pabėga greičiau, tik kodėl už tai reikėjo valstybei ir darbdaviams susimokėti dar?
Aš tokiam darbuotojui Užimtumo tarnyboje pasiūlyčiau užskaityti kaip jau sumokėtas bedarbio išmokas už tuos mėnesius ir grąžinti darbdaviui tuos 10 proc., nes jis tokiu atveju atliko Užimtumo fondo funkcijas“, – siūlė D. Meiželytė.
Ji nenorėjo atskleisti darbdavio, kuris susidūrė su tokia problema.
Situacija neįtikinama?
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė abejojo, ar tikrai yra daug tokių darbuotojų, kurie po prastovų nesutinka grįžti į darbą ir mieliau tenkinasi išmokomis.
„Nemanau, kad tai yra masinis reiškinys. Ir kaip tokį dalyką sukontroliuoti, jeigu pats darbuotojas apsisprendžia išeiti iš darbo“, – komentavo pirmininkė.
Anot jos, keistai skamba, kad darbuotojai renkasi bedarbio išmoką vietoje normalaus atlyginimo.
„Man tai atrodo neįtikinama. Jeigu darbuotojas grįžta į darbą ir vėl gauna atlygį tai jis tikrai nelakstys niekur, kai dabar tokia bedarbyste.
Veikiausiai čia yra povandeninių srovių. Ypač kai dabar darbdaviai nevengia mažinti atlyginimą. Galbūt grįžus po prastovos darbuotojui buvo pasiūlytos sąlygos buvo prastesnes nei nedarbo išmoka?“ – svarstė I. Ruginienė.
Verslas kritikuoja dabartinę tvarką
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis sakė nežinantis, kokio lygio tai problema, tačiau dabartinė išmokų sistema tikrai palanki darbuotojui, o darbdaviui gali pakenkti.
„Dabartinėje išmokų sistemoje tiksliai nukenčia darbdavys. Valstybė nenukenčia, nes ji dotavo žmogų. Žmogus gavo pinigus. Bet valstybė privertė darbdavį nedirbti, jis darbuotojui mokėjo atlyginimą be jokios perspektyvos, kad šis pasiliks.
Čia buvo didžiausia sistemos problema. Ką kiti darė? Jie nereikalavo iš darbdavio įsipareigojimo ir prisidėjimo. Jokiose kitose valstybėse to nebuvo. Taigi, paprastas dalykas – sąžiningas darbdavys gali likti nukentėjęs. Jį priverčia nedirbti, o jis priverstas susimokėti ir po to praranda darbuotoją“, – komentavo konfederacijos prezidentas.
Jam atrodo nepriimtina, kad per priverstinę prastovą dėl karantino darbdavys turi ne tik mokėti nedirbančiam darbuotojui, tačiau ir įsipareigoti tam tikrą laiką jo neatleisti. Dar daugiau institucijos jį gali bet kada patikrinti ir „nutręšti“.
Pasak A. Romanovskio, pažengusiose Vakarų valstybėse įprasta, kad darbdaviui skiriama tam tikra suma pinigų padengti prastovose esančių darbuotojų algas. Pavyzdžiui, 100 proc. kompensuojant iki 1,5 šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokas nereikalaujant privalomai vėliau išlaikyti darbuotojus.
„Dabar yra kita problema. Dabar pradėta antra priemonė – darbo užmokesčio subsidijų, o ne prastovų. Problema ta, kad priemonė neveikia. Ji neveikia dėl to, kad ten, jeigu neklystu, du mėnesius kompensuojama 100 proc. atlyginimo, o vėliau turi išlaikyti darbo vietą ir gauni tik 50 proc. subsidiją
Joks darbdavys nežinodamas, kaip viskas bus toliau, šia priemone nesinaudoja. Jis nori laikyti žmogų prastovoje toliau“, – aiškino pašnekovas.
Jo nuomone, kad priemonė būtų veiksminga, subsidija turi būti 100 proc. be įpareigojimo išlaikyti darbo vietą. Bent jau tol, kol visame pasaulyje ir daugelyje Europos šalių vėl sparčiai daugėja užsikrėtimų koronavirusu.
Išmokų gavėjus skaičiuoja tūkstančiais
Užimtumo tarnybos duomenimis, liepos 9 d. buvo registruoti 5074 darbo neturintys asmenys, kurie karantino ir ekstremalios situacijos laikotarpiu buvo prastovose ir kurių įmonės kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl finansinės paramos darbuotojams, esantiems prastovose. Iš jų – 3106 asmenims (61 proc.) yra paskirta nedarbo draudimo išmoka.
„Atkreipiame dėmesį, kad iš viso prastovose buvo daugiau nei 190 tūkst. asmenų, dėl kurių įmonės kreipėsi finansinės paramos į Užimtumo tarnybą. Liepos 7 d. Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyriuose buvo registruota 216,4 tūkst. darbo neturinčių asmenų, kurie sudarė 12,6 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų“, – komentare nurodė tarnyba.
Ji taip pat priminė, kad nedarbo socialinio draudimo išmokas moka „Sodra”. Asmeniui skiriama nedarbo draudimo išmoka, kai jis buvo draudžiamas nedarbo socialiniu draudimu, registravosi Užimtumo tarnyboje; jam suteiktas bedarbio statusas; Užimtumo tarnyba nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių; per paskutinius 30 mėn. iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos turi ne mažesnį kaip 12 mėn. nedarbo draudimo stažą.
„Taip pat atkreipiame dėmesį, kad išmokas gavo ne darbuotojai, o jų darbdaviai. Darbuotojai savo ruožtu iš darbdavių gavo jiems pagal darbo sutartį priklausantį darbo užmokestį, kurį ne mažesnį nei minimalų atlyginimą darbdavys yra įpareigotas mokėti pagal Darbo kodeksą. Kas yra prastova ir kokiais pagrindais ji yra skelbiama, taip pat numato Darbo kodeksas“, – paaiškino tarnyba.
Užimtumo įstatymas nenumato įsipareigojimų darbuotojui išdirbti pas darbdavį po prastovų subsidijos gavimo, kadangi ne darbuotojas, o darbdavys gavo subsidiją darbo užmokesčiui.
Taigi įstatymas tam tikras pareigas numato darbdaviui – gavę subsidijas už prastovas, darbdaviai per 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos atleidę iš darbo daugiau kaip 50 proc. darbuotojų, kuriems buvo paskelbta prastova dėl ekstremalios situacijos ir (ar) karantino, dalyvauti tokiose priemonėse, kaip remiamojo įdarbinimo, darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimo, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo gali ne anksčiau kaip po 12 mėnesių baigus mokėti subsidiją darbo užmokesčiui.
Šis įsipareigojimas darbdaviams netaikomas, kai darbuotojai atleidžiami darbo sutarties šalims susitarus dėl išbandymo, darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių ar dėl svarbių priežasčių, darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės bei nesant darbo sutarties šalių valios, ar dėl darbuotojo mirties.
