Kaip teigia autoriai, legalizavimas leistų valstybei reguliuoti visus narkotikų vartojimo aspektus. Tai išspręstų kylančias saugumo problemas, palengvintų prieigą prie gydymosi nuo priklausomybių ir panaikintų smurtą, susijusį su prekyba juodojoje rinkoje.
Išnagrinėję keturis galimus ateities narkotikų politikos modelius, tyrėjai nusprendė, kad legalizavimas yra: „Vienintelis būdas išspręsti visuomenės sveikatos ir baudžiamosios teisės krizes, kurias pasaulinė narkotikų politika tik dar labiau gilina.“
Pirmasis analizuotas metodas – toliau taikyti esamus baudžiamuosius narkotikų įstatymus, šiuo metu vyraujančius visame pasaulyje. Pasaulinės pastangos sustabdyti narkotikų vartojamą juos draudžiant prasidėjo nuo 1961 m. Jungtinių Tautų bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos. Tačiau tyrimo autoriai pastebi, kad per pastaruosius šešis dešimtmečius narkotikų vartojimas tik išaugo: net 20 proc. gyventojų tam tikrose valstybėse yra nelegaliai vartoję kanapių.
Tačiau draudimas ne tik nesuvaldė narkotikų vartojimo, bet, kaip teigia mokslininkai, tik padarė narkotikus žymiai pavojingesnius. Kadangi medžiagos yra įsigyjamos nelegaliai, jų kokybė nėra tikrinama, taigi jose dažnai yra nuodingų priemaišų. Žymiausias to pavyzdys –heroine esantis fentanilis, lėmęs milžinišką mirčių nuo perdozavimo išaugimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Autoriai prognozuoja, kad jeigu dabartiniai įstatymai nebus pakeisti, ši krizė tik gilės.
Negana to, pelningos narkotikų rinkos perleidimas nusikaltėliams sukūrė žiauriu smurtu paremtą juodąją rinką, o narkotikų kontrabandos tinklai palengvina ir prekybą ginklais, žmonėmis bei neteisėtais donorų organais.
Tyrėjai įvertino ir tai, kas nutiktų, jeigu dabartiniai narkotikų įstatymai būtų pritaikyti ir dabar legalioms medžiagoms: alkoholiui ir tabakui. Remdamiesi šokiruojančiu organizuoto nusikaltimo padidėjimu, kuris lydėjo 1920 m. JAV prohibicijos įstatymą, tyrėjai padarė išvadą, kad tokiai situacijai pasikartojus, viskas vyktų panašiai, kaip ir tuomet.
Tuomet tyrėjai analizavo narkotikų dekriminalizavimo idėją, kurią priėmus narkotikų pardavinėjimas ir toliau liktų nelegalus, tačiau žmonės nebūtų baudžiami už narkotinių medžiagų turėjimą. Tokį metodą jau pritaikė Portugalija, kur 2001-aisiais dekriminalizavus visas narkotines medžiagas, priklausomybių lygis šalyje smarkiai sumažėjo, nes probleminiai vartotojai galėjo gauti gydymą, nebijodami būti įkalinti už grotų.
Tačiau dekriminalizavimas yra apipintas prieštaravimais, kuriuos galima įveikti tik jeigu valdžios institucijos sutiks nekreipti dėmesio į visą narkotikų tiekimo grandinę. Juk jeigu visi žmonės gali turėti narkotikų, tuomet kažkam, kažkur turėtų būti leista juos pardavinėti.
Galiausiai buvo aptarta legalizacijos perspektyva, kartu su strategijomis, kaip būtų galima reguliuoti teisėtą narkotikų rinką. Tai padarius būtų užtikrinami gyvybiškai svarbūs pardavimo ir vartojimo apribojimai, kontroliuojamas medžiagų stiprumas. Kaip pažymi autoriai, nors alkoholio pardavinėjimas ir yra teisėtas, vis tiek yra draudžiama pardavinėti pavojingus mišinius, kuriuose yra 100 proc. etanolio, ar vartoti alkoholį darbo vietoje.
Darbe taip pat yra kalbama ir apie ypatingai pavojingas sintetines kanapių alternatyvas, tokias kaip „Spice“, kurios išpopuliarėjo Jungtinėje Karalystėje, kur vos atsiradus buvo legalios, todėl kėlė mažesnę riziką, nei tikrų kanapių rūkymas. Tačiau vietovėse, kur kanapės yra legalizuotos, šių pavojingų sintetinių medžiagų vartojimas sumažėjo. Tai parodo, kaip narkotines medžiagas draudžiantys įstatymai dažnai tik skatina rizikingų medžiagų vartojimą.
