Pavyzdžiui, Korėjos karas, vykęs 1950-1953 metais, yra vienas garsiausių pavyzdžių, kai paliaubos tapo ilgalaikės taikos pagrindu, rašoma „Telegram“ kanale „Pravda Heraščenko“.
Derybos prasidėjo dar 1951 m., tačiau užsitęsė dvejus metus dėl nesutarimų, demilitarizuotos zonos kontrolės ir belaisvių repatriacijos.
Padėtį komplikavo ir Sovietų Sąjungos pozicija: Josifas Stalinas įžvelgė naudą iš konflikto pratęsimo, kuris atitraukė JAV dėmesį.
Proveržis įvyko po sovietų tirono mirties. JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris siekė nutraukti karą, ir 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos. Jose buvo numatyta nustatyti 4 kilometrų demilitarizuotą zoną ir savanoriškai repatrijuoti belaisvius.
Įdomu tai, kad Pietų Korėja derybose nedalyvavo – ji buvo tik stebėtoja. Derybos vyko tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos iš vienos pusės ir JT iš kitos.
Buvo numatyta, kad paliaubos bus laikinos, planuojant surengti konferenciją taikos sutarčiai sudaryti. Tačiau 1954 m. Ženevoje surengta konferencija žlugo.
Nepaisant to, kovos veiksmai nebuvo atnaujinti. Paliaubos galioja jau 71 metus, nors įtampa išlieka. Per tą laiką Pietų Korėja tapo technologijų lydere ir įrodė, kad teisiškai neužbaigtas konfliktas netrukdo vystymuisi.
Pusę amžiaus padalyto Kipro atvejis
1974 m. Kipro konfliktas tarp graikų ir turkų bendruomenių yra dar vienas ilgalaikių paliaubų pavyzdys. Po Graikijos chuntos remiamo perversmo, kuriuo buvo siekiama susivienijimo su Graikija, Turkija pradėjo operaciją „Atila“ ir užgrobė trečdalį salos.
1974 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskelbtos paliaubos, kuriomis Kipras buvo padalytas į graikiškąją (pietinę) ir turkiškąją (šiaurinę) dalis, vėliau tapusias nepripažinta Šiaurės Kipro Turkijos Respublika.
Tarp jų atsirado JT kontroliuojama buferinė zona, o bandymai sudaryti taikos sutartį žlugo.
1974 m. paliaubos išliko taikos Kipre pagrindu daugiau kaip 50 metų. Graikiška salos dalis įstojo į ES, parodydama integracijos galimybę su nebaigtu konfliktu.
Tačiau tuo pat metu „Kipro klausimas“ trukdo Turkijai integruotis į Europą.
Paliaubos be taikos – Irano ir Irako karas
Dar vienas pavyzdys yra Irano ir Irako karas, vykęs 1980-1988 metais ir nusinešęs iki 1 mln. gyvybių. Prasidėjęs nuo Irako invazijos į Iraną, siekiant prisijungti naftos turinčias teritorijas.
Iki 1988 m. abi pusės, išvargintos nuostolių, susitarė dėl paliaubų pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 598. Šis dokumentas buvo vienintelis tarptautiniu mastu pripažintas susitarimas, užbaigęs konfliktą.
Paliaubos tebėra oficialus taikos pagrindas, nors kai kurios rezoliucijos nuostatos nebuvo įgyvendintos. Tai nesutrukdė šalims plėtoti diplomatinius ir ekonominius ryšius, nors įtampa išlieka.
Istorija rodo, kad laikinos paliaubos gali būti ilgalaikės taikos pagrindas, net jei taikos sutartis nepasiekiama. Tokių susitarimų sėkmė priklauso nuo realaus karo veiksmų nutraukimo ir šalių noro vengti eskalacijos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
