Pastarojo mėnesio įvykiai Baltarusijoje rodo, kad A. Lukašenka tapo visiškai priklausomas nuo Rusijos įtakos. Jeigu anksčiau jis dar galėjo apsimesti „tarpininku tarp Rytų ir Vakarų“, o „paskutinio Europos diktatoriaus“ etiketė, ypač po 2014-ųjų įvykių Ukrainoje, jam buvo klijuojama vis rečiau, tai 2020-ųjų susidorojimas su taikaus protesto akcijų dalyviais ir „kremliškos“ dezinformacijos srauto paskleidimas, dėl visko kaltinant Vakarus, galutinai užkirto kelią jam grįžti į tarptautinę areną, kaip politiškai bent kiek nepriklausomai figūrai.
Pompastiškas smogikų sulaikymas
Šiemet liepos 29-ąją šalia Minsko esančioje sanatorijoje buvo triukšmingai sulaikyti 33 Rusijos privačios karinės bendrovės „Vagner“ smogikai.
Apie sulaikymą pirmieji paskelbė Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos kanalai, būtent jie ir išplatino išskirtinius sulaikymo kadrus. Maža to, paviešintos ir įtariamųjų pavardės, parodytas sulaikymo vaizdo įrašas: ant žemės suguldyti asmenys, užjūrio valstybių valiuta, telefonai, instrukcijos, „Vagner“ atributika.
Paskelbta ir kita „grėsminga“ žinia: į Baltarusiją bando patekti 200 smogikų, kurie turi destabilizuoti situaciją rinkimų dieną.
Liepos 30-ąją Baltarusijos tyrimų komitetas pareiškė, kad sulaikytieji rusai yra įtariami siekę rengti masinius neramumus. Pabrėžta, kad „yra sąsajos su jau sulaikytu tinklaraštininku Sergejumi Cichanouskiu“, vėliau į Lietuvą turėjusios pabėgti ir de facto prezidento rinkimų nugalėtoja pripažintos Svetlanos Cichanouskajos vyru.
Be viso to, Baltarusijos, strateginės Rusijos partnerės, prezidentas A. Lukašenka išsyk išpūtė krūtinę ir pareikalavo Kremliaus pasiaiškinimų. Tuo metu iki prezidento rinkimų buvo likusi vos savaitė, žmonės jautėsi pavargę nuo kelis dešimtmečius valstybės valdymą uzurpavusio tirono, o gąsdinimais Vakarais nebetiki, turbūt, net ir paties A. Lukašenkos elektoratas.
Tokio politinio žingsnio tikslai galėjo būti keli: patraukti į savo pusę tuos rinkėjus, kurie baiminasi Rusijos įtakos Baltarusijai ar nepatenkintus įvykiais Ukrainoje, parodyti, kad A. Lukašenka yra stiprus vadovas.
Tuo pačiu, tai atrišo rankas valdžios represijoms prieš nepasitenkinimą ja rodančius piliečius – aukščiausi šalies vadovai per televiziją porino, kaip prieš Baltarusiją yra rengiamos provokacijos, samdomi „užsienio smogikai“.
Rusija tuo metu aiškino, kad samdiniai „visiškai legaliai“ skrido dirbti pagal kontraktus (saugoti objektus) per Minską į Stambulą.
A. Lukašenka rugpjūčio 3-ąją pareiškė, kad samdiniai „viską papasakojo“: jie „buvo išsiųsti specialiai į Baltarusiją“. Ir apkaltino Rusiją ir šios šalies žiniasklaidos priemones (kurių didžiausius propagandininkus jau po kelių mėnesių kviesis pas save į rūmus, kad duotų jiems išskirtinį interviu) bandymu užglaistyti situaciją ir paragino „sakyti teisybę“.
Smogikai tyliai ir ramiai grįžo namo
Rugpjūčio 15-ąją, praėjus savaitei po rinkimų, šalyje prasidėjus didžiuliams protestams dėl rinkimų rezultatų klastojimo, Minskas staiga paleidžia visus 32 Rusijos piliečius, kuriuos prieš tai įtarė teroristine veikla. 33-iasis sulaikytasis turi Baltarusijos pilietybę ir taip pat sėkmingai grįžo namo.
„Jokių sąlygų Baltarusijos pusė neiškėlė. Rusijos piliečių perdavimas Maskvai buvo įgyvendintas remiantis gera valia ir dvišaliais susitarimais“, – tuo metu buvo cituojamas šaltinis „Interfaks“.
Kiek anksčiau, rugpjūčio 6-ąją, Rusijos žiniasklaida gavo „išskirtinį šaltinio spec. tarnyboje“ interviu, kuriame vyras su kauke papasakojo, kad šis „Rusijos ir Baltarusijos santykių gadinimo“ projektas buvo nuo pradžios iki pabaigos sugalvotas Ukrainoje, tačiau žlugo dėl iš V. Zelenskio ofiso nutekintos informacijos.
Ukraina, savaime suprantama, neigė šią Rusijos iškeltą versiją. Ukrainiečių žvalgybos struktūrų vadovai ir politikai atkreipė dėmesį, kad „Vagner“ smogikų įvilioti į kitą šalį, be Rusijos saugumo žinios, yra faktiškai neįmanoma – net ir „privatūs“ užsakymai yra kontroliuojami FST ar GRU.
Galiausiai pasirodė dar vienas „šaltinis spec. tarnybose“, kuris „atskleidė visą provokacijos paveikslą“. Toje pačioje „Komsomolskaja Pravda“ publikuotas straipsnis, vėliau paskleistas po visus didžiuosius Rusijos portalus, skelbė, kad „vagnerių“ sulaikymo akcijos organizatoriai buvo Ukrainos saugumo tarnyba.
Tariamai netrukus po incidento paaiškėjo, kad „bilietai žmonių grupei buvo perkami Ukrainos teritorijoje“, o „falsifikuoti telefonų numeriai įsigyti iš Kijevo“. Leidinio šaltinio Rusijos spec. tarnyboje teigimu, „su triukšmu žlugusi provokacija buvo kontroliuojama iš Patoržinskio g. 5/7 Kijeve“.
Maža to, sunku patikėti, kad strateginį bendradarbiavimą su Rusija ir gilius ryšius su šios šalies saugumo struktūromis turinti Baltarusija, neatsiklaususi nieko iš šios šalies atstovų, imtų ir patikėtų ukrainiečių pateikta informacija apie į Baltarusiją atvykusius riaušių kelti Rusijos piliečius. Sulaikiusi – parodytų geriausiu laiku per valstybinę televiziją reportažą ir viešai sugėdintų.
Tuo labiau, kad netrukus po sulaikymo A. Lukašenka asmeniškai tvirtino, kad „vyrukai viską patys prisipažino“. Tuomet reiktų patikėti, kad Minskas besąlygiškai pasitiki Ukrainos žvalgybos duomenimis ir jais remiantis gadina santykius su vienintele savo sąjungininke Maskva, o tai jau primena mokslinės fantastikos knygos scenarijų.
Lukašenkos atsiprašymas
Jau daugeliui pamiršus šią istoriją, rugpjūčio 27-ąją, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „Vagner“ smogikų sulaikymą pavadino Ukrainos ir JAV spec. tarnybų akcija. Jo manymu, šiuos žmones kažkas tiesiog perkėlė į kaimyninę respubliką, „iškėlė jiems visiškai legalius tikslus, ir pasinaudojo tam, kad keltų neramumus priešrinkiminės kampanijos metu“.
„Jaunesnysis V. Putino brolis“, kaip pats save yra pavadinęs A. Lukašenka, Rusijos žiniasklaidos atstovams pasakojo, kad sulaikytųjų rusų buvo atsiprašyta, prieš išsiunčiant juos į tėvynę.
„Aš išsiunčiau savo sūnų (vyriausiąjį sūnų Viktorą, dirbantį saugumo patarėju), kad jis atsiprašytų šių žmonių ir paklaustų, kur jie nori vykti“, – aiškino save Baltarusijos prezidentu vadinantis A. Lukašenka.
Šis bandymas apkaltinti Vakarų šalis dėl „provokacijų prieš Baltarusiją ir Rusiją“ baigėsi tuo, kad A. Lukašenka įsivėlė į Rusijos jau daugelį metų organizuojamą antivakarietišką propagandos schemą.
Per pastaruosius šešerius metus Rusija tapo propagandinių istorijų sinonimu. Iki šių metų vidurio Baltarusijai bent iš dalies pavyko išvengti įsitraukimo į šį liūną ir laikytis nuošaliau savo didžiosios kaimynės informacinės politikos Vakarų atžvilgiu, tačiau „Vagnerio smogikų“ istorija gali gulti į tokių epinių Rusijos propagandos kūrinių, kaip „ketvirčiuotas Slovjansko berniukas“ ar „ispanų dispečeris iš Kijevo, kuris matė, kaip keleivinį „Boeing“ numušė Ukrainos naikintuvas“ lentyną.
Vargu ar šis planas, kas jį bebūtų sugalvoję, Baltarusijos ar Rusijos struktūros, atnešė diktatoriui bent kokios naudos, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos.
Turėtų būti sunku įtikinti visuomenę tuo, kad į šalį yra įsiveržę 200 Rusijos privačios karinės bendrovės „Vagner“ smogikų, kuriuos pasamdė Ukrainos spec. tarnybos, reguliuojant Čekijos, Lenkijos, JAV ir Lietuvos „instruktoriams“, kai tavo šalies sostinės gatvėse „omonininkai“ muša moteris ir talžo pensininkus.
