Tačiau jau nuo invazijos pradžios Rusijos kariuomenė nesugebėjo pritaikyti savo strategijos ir tikslų prie mūšio sąlygų ir aplinkybių, „The Washington Post“ rašo į atsargą išėjęs generolas leitenantas Markas Hertlingas, kuris anksčiau vadovavo 1-ajai šarvuotajai divizijai Irako karo metu, o vėliau vadovavo JAV karinėms pajėgoms Europoje.
Šiandien, artėjant konflikto metinėms, didžiausi mūšiai vyksta centriniame ir pietiniame frontuose, o antraštėse dominuoja tokie miestai kaip Bachmutas ir Vuhledaras. Prie pirmojo miesto Rusija išplėšia nedideles pergales, kurios pareikalauja didelių aukų, o prie antrojo – dėl nieko žūsta tūkstančiai karių. Tai pradeda atrodyti kaip padėtis be išeities.
Karas jau perėjo penkis etapus, o per kiekvieną iš jų Ukrainos pajėgos gerokai pralenkė Rusijos karius, daugiausia dėl gebėjimo prisitaikyti prie karinių aplinkybių. Rusijos pajėgoms ir toliau trukdo šio gebėjimo stoka, taip pat lyderystės ir iniciatyvos trūkumas. Būdamas JAV armijos Europoje vadu, įvairių mokymo misijų metu susipažinau su Ukrainos lyderiais bei kariais – aš mačiau, kaip auga ir vystosi šis gebėjimas. Aš taip pat turėjau galimybę iš arti stebėti, kaip Rusija keletą kartų „demonstravo“ (bet netinkamai tobulino ar panaudojo) savo karinius pajėgumus, ir dažnai atkreipdavau dėmesį į gilią ir plačiai paplitusią korupciją, kuri skurdino jos ginkluotąsias pajėgas.
Todėl net nežinodamas jokių detalių apie V. Putino strategiją ar jo kariuomenės operatyvinius tikslus, aš iš karto žinojau, kad invazija Rusijos vadovui nesibaigs gerai. „Ukraina kovos virš savo svorio kategorijos, – pirmąją karo naktį pasakiau savo kolegai. – Ir Rusijai bus gėda.“
V. Putinas niekada oficialiai nepaskelbė savo strateginių tikslų. Norėdamas suprasti, ką gali padaryti jo generolai, bandžiau išsiaiškinti, kokie jie galėtų būti. Atrodė, kad jis norėjo pakeisti Kyjivo režimą, sunaikinti Ukrainos kariuomenę, pavergti Ukrainos gyventojus, perimti Juodosios ir Azovo jūrų uostų (o, galbūt, ir Moldovos) kontrolę. Buvo akivaizdu, kad Rusija neturi tiek karių, jos ginkluotė nepanaudojama taip efektyviai, kad pasiektų šiuos ambicingus V. Putino tikslus.
Dar blogiau, V. Putino armija nepaiso vieno svarbiausių karo principų – vieningo vadovavimo. Rusijos generolai planavo ataką devyniomis skirtingomis kryptimis, tačiau niekada nesugebėjo sujungti gausių jūrų ir oro pajėgų į masinį puolimą.
Karas prasidėjo vasario 24 d. Prireikė maždaug šešių savaičių, kol žlugo pirmasis V. Putino kampanijos etapas.
Balandžio 2 d. V. Putinas buvo priverstas išbandyti kitokią strategiją. Jis perkėlė Rusijos pajėgas į Rytus, paskyrė naujus generolus. Tačiau jis nepadarė beveik nieko, kad atitaisytų žalą, kurią jo karinės pajėgos patyrė per katastrofišką karo pradžią. Skaičiavimai skiriasi, tačiau panašu, kad buvo apgadinta iki 40 proc. priešakinių Rusijos kovinių vienetų, buvo sunaikintos tiekimo linijos ir vadovavimas. V. Putinas perkėlė didžiąją savo kariuomenės dalį į Rytus, o vėliau įsakė per kelias savaites ją atkurti. Bet kuris generolas, žinantis, kiek fizinių ir psichologinių pastangų reikalauja stipriai pažemintų pajėgų atkūrimas, pasakytų, kad tai – neįmanoma.
Balandžio 18 d. V. Putinas pradėjo naują Rusijos puolimą Rytuose – prasidėjo antroji karo fazė. Rusijos žemėlapiuose buvo nupieštos naujos rodyklės ir apskritimai, tačiau rusų generolams ir jų kariams ir toliau nesisekė.
Nebuvo jokių bandymų prisitaikyti ar išmokti sunkias ankstesnių nesėkmių pamokas. Žemos dvasinės būklės daliniai buvo tiesiog įmesti į mūšio lauką su prasta žvalgyba ir neefektyviu vadovavimu. Kita vertus, Ukraina neužmigo ant laurų. Jos generolai greitai mokosi, o Ukrainos kariai buvo novatoriški ir prisitaikantys. Rusijos pajėgos ir toliau patyrė didžiulius nuostolius.
Trečiasis etapas prasidėjo liepos mėnesį ir truko iki rugsėjo. Ukrainos armija privertė rusus pasitraukti iš šalies Šiaurės Rytuose esančių Sumų ir Charkivo sričių, surengdama nedidelio masto kontratakas, nukreiptas į pačias svarbiausias vietas. Jiems pagelbėjo ir didelio masto operatyvinė apgaulė Pietuose. Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgos taip pat reikšmingai prisidėjo prie šio etapo, siekdamos užtikrinti, kad Rusija patirtų nuostolius ir už savo linijų. Didžiąją vasaros dalį vykusios kovos pareikalavo gerokai daugiau aukų nei pirmasis ir antrasis karo etapai.
Ketvirtoji fazė prasidėjo rugsėjo pabaigoje, kai V. Putinas paskelbė aneksavęs kelis tik iš dalies okupuotus Ukrainos pietinius regionus. Šį pareiškimą lydėjo V. Putino įsakymas kovai sutelkti dar 300 000 rusų. Referendumai okupuotose teritorijose, kuriems ruoštasi kelis mėnesius, buvo sutikti su veiksmingu Ukrainos gyventojų ir teritorinių pajėgų pasipriešinimu, todėl buvo kelis kartus atidėti. O ir mobilizacija, į fronto linijas atvedusi ribotą skaičių „šviežių“, bet kovoti nenorinčių karių, vis tiek buvo lydima tų pačių problemų, kurios Rusijos pajėgas kamavo jau nuo pat pradžių. Mobilizacija buvo skubota ir improvizuota, naujokai buvo prastai apmokyti ir aprūpinti, vis dar trūko efektyvaus vadovavimo.
Priešingai, Ukrainos kariuomenė šiuo laikotarpiu vykdė įspūdingai koordinuotus konvencinių pajėgų, kurios sėkmingai įvaldė naujai atkeliavusius Vakarų ginklus, veiksmus. Be to, šiame etape buvo vykdoma daugiau Ukrainos specialiųjų operacijų, sėkmingai veikė teritoriniai pasipriešinimo daliniai. Rusija į visa tai atsakė nutaikydama savo raketas į tankiai apgyvendintus Ukrainos miestus, siekdama sunaikinti kritinę infrastruktūrą ir Ukrainos civilius. Rusijos vadovybė ir jos pajėgos toliau vykdė karo nusikaltimus.
Gruodį prasidėjo penktasis karo etapas. Frontas nelabai pajudėjo, abi pusės įsitraukė į aršias kovas ir patyrė daug aukų. Nors Ukraina sunkiai išgyvena Rusijos puolimą, šios fazės nereikėtų laikyti aklaviete. V. Putinas tęsia savo chaotišką mobilizaciją ir siunčia šviežią „patrankų mėsą“ į Ukrainos linijas puolimo bangoms.
Ukrainos generolai derina nedideles, bet nuolatines, kontratakas su aktyvia gynyba, kartu skirdami ir taip ribotus oro gynybos pajėgumus civiliams apsaugoti. Ukrainos pajėgos taip pat toliau vykdo žvalgybos operacijas, siekdamos nustatyti galimus ateities atakų taikinius. Taigi Kyjivas balansuoja ant labai plonos linijos. Ukrainos pajėgos stengiasi išlaikyti gynybines linijas, tuo pat metu apmokydamos ir aprūpindamos dalinius naujai gauta, pažangia Vakarų įranga, kuri, tikėtina, turės didelės įtakos artėjančiam kontrpuolimui.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos puikiai prisitaikė kiekviename šios kovos etape, pasimokydamos iš pratybų, kuriose dalyvavo per pastarąjį dešimtmetį, ir iš pačiame mūšio lauke įgytų randų. O štai Rusija jau ne kartą pademonstravo savo negebėjimą padaryti to paties.
Rusijai ir toliau bus sunku pasikeisti – ji paprasčiausiai negali to padaryti. Tautos kariuomenė yra sudaroma iš jos žmonių, todėl ji atspindi visuomenės charakterį ir vertybes. Nors ginklai, doktrina, mokymas ir vadovavimas yra svarbios bet kurios kariuomenės savybės, kovos jėga kyla iš to, kam ši tauta atstovauja. V. Putino autokratinė kleptokratija kol kas neprilygsta veržliai Ukrainos demokratijai.
