„Vien todėl, kad išvažiavau į JAV, nereiškia, jog išdaviau Lietuvą“, – sako jau metus už Atlanto sportuojantis ir studijuojantis Martynas Jurgilas.
Prieš metus vienas pajėgiausių šalies sprinterių Martynas Jurgilas išvyko mokytis ir treniruotis į JAV. Prieš žengdamas šį žingsnį su tuometiniu treneriu Aleksu Stanislovaičiu jis nesitarė, tik parašė ilgą laišką, kuriame paaiškino savo apsisprendimo priežastis.
Sprinteris studijuoja ir sportuoja Kanzaso universitete kartu su daugiakovininku Mantu Šilkausku. Lietuvius treniruoja Cliffas Rovelto, anksčiau dirbęs su olimpine vicečempione Austra Skujyte bei Dariumi Draudvila.
„JAV tokia šalis, kur reikia sėkmės ir juodo darbo. Jei dirbsi ir turėsi truputį sėkmės – pasieksi daug“, - sako M. Jurgilas, paklaustas ar sutinka su teiginiu, kad Jungtinės Amerikos valstijos – galimybių šalis.
– 2010-uosius pradėjai dideliais pokyčiais, kaip sekėsi pratintis prie naujos aplinkos?
– Išvykęs į JAV nepatyriau kultūrinio šoko. Buvo mažų duobių, bet dabar viskas tik gerėja. Mokslai pradėjo tvarkytis, sportas – įsivažiuoti. Žiūrėsiu, kaip seksis šiemet. Pernai ne tik gyvenamąją vietą pakeičiau, daug pokyčių buvo ir treniruotėse: pradėjau štanginėje daugiau dirbti, krūviai padidėjo, turiu 11 treniruočių per savaitę.
– Tame pačiame universitete mokosi ir M. Šilkauskas. Ar jis daug prisidėjo prie tavo sprendimo pasirinkti Kanzaso universitetą?
– Su Mantu ir Austra Skujyte daug kalbėjau apie trenerį. Tačiau stebėjau ir universiteto rezultatus, domėjausi, ko galėčiau jame pasiekti. Žinojau, kad ten mokėsi pasaulio čempionas, o dabar kai kurie šuolininkai į aukštį yra tarp pasaulio stipriausiųjų. Be to, gavau kvietimą iš to universiteto, man pasiūlė mokėti stipendiją, padengti pragyvenimo išlaidas. Viską apsvarstęs pagalvojau: kodėl gi ne?
– Niekada nesigailėjai, kad išvykai?
– Išvažiavę į kitą šalį ir pakeitę vos ne visą gyvenimą dažniausiai negalvoja apie tai, kas vyksta ir kaip jaučiasi, galvoja, ką reikia daryti. Mano dienotvarkė prasideda šeštą ryto ir baigiasi dešimtą vakaro: dvi treniruotės per dieną, paskaitos, po paskaitų einu papildomai mokytis. Ten visi sportininkai mokosi papildomai, nes jei studijų rezultatai suprastės – negalės atstovauti universitetui. Todėl mes nuolat pervargę, vaikštome kaip šešėliai.
– Jau metus gyveni JAV, ar gali palyginti treniruočių sąlygas Lietuvoje ir už Atlanto?
– Ten didesnis krūvis ir treniruočių įvairovė. Treniruočių pobūdis keičiasi kas tris savaites, yra daugybė pratimų, rungčių. Čia ir yra didžiausias skirtumas, ten aš darau daug naujų dalykų, o Lietuvoje jau buvo atsiradusi šiokia tokia monotonija. Išvykus žymiai daugiau spalvų atsirado.
Amerikoje mano rungtyje yra milžiniška konkurencija: varžybų finale iš aštuonių dalyvių septyni būna juodaodžiai.
– Ar baigęs studijas planuoji grįžti į Lietuvą, ar vis gi nori likti?
– Bandysiu JAV pasisemti patirties, todėl baigęs mokslus norėčiau dar pasilikti. Jei pasiseks – gausiu darbą, padirbėsiu, o paskui – į Europą mane traukia. Visada norėjau dirbti su krepšiniu. Mano treneris anksčiau dirbo krepšininkų atletinio rengimo treneriu, todėl visą informaciją, kurią dabar gaunu iš jo galėsiu panaudoti dirbdamas tokį darbą ateityje, tai man bus velnioniškai gerai. Kasmet semiuosi patirties, daug naujo pamatau, tai neįkainojamas dalykas.
– Kaip šiuo metu sutari su Lietuvos lengvosios atletikos federaciją?
– Su federacija bendrauju. Jau šį penktadienį dalyvausiu varžybose Latvijoje, federacija finansuos kelionę. Tai neplanuotos varžybos, treneris nelabai norėjo leisti, bet bandysiu sudalyvauti. Nežinau kaip yra su finansais, manau, kad esu vertas gauti paramą, bet jos visai negaunu. Vien todėl, kad išvažiavau į JAV nereiškia, kad išdaviau Lietuvą, nors galbūt kažkam taip ir atrodo. Šiuo metu didžiausi mano rėmėjai – tėvai, kuriems Lietuvoje ne visada lengva. Jie vieninteliai žmonės, padedantys nusipirkti atsigavimo priemonių, vitaminų. Privačių rėmėjų negaliu turėti, nes mokausi JAV universitete. Tokios taisyklės. Negaliu gauti naudos iš šalutinių rėmėjų, išskyrus federaciją.
– Prieš išvažiuodamas gaudavai paramą?
– Taip, o išvažiavus ji dingo. Nežinau, gal tapau nevertas, nors visi tobulėjimo rodikliai, kurie buvo matuojami metai iš metų rodė, kad vis dar tobulėju, bet pinigai dingo. Nesupratau - kodėl, ką aš blogo padariau? Federacija turi taisyklę, kad vasarą reikia atstovauti rinktinei, bet nors šiemet neatstovavau, mano rezultatai vis tiek pakilo.
– O kas sutrukdė vasarą dalyvauti Europos čempionate Barselonoje?
– Negalėjau grįžti, nes reikėjo mokytis. JAV universitete tam tikru metu studentas turi turėti tam tikrą kreditų kiekį. Aš ten išvažiavau tik po dviejų studijų metų Lietuvos universitete ir ne visi kreditai persikėlė į Ameriką, todėl reikėjo pasivyti. Kai išvažiavau sausio 16-ąją, taip „kiaurai“ ir mokiausi iki gruodžio 15-os. Gerus metus prie knygų turėjau.
– Tuometiniam savo treneriui Aleksui Stanislovaičiui apie savo sprendimą elektroniniu paštu pranešei jau būdamas JAV. Kokie dabar tavo santykiai su buvusiu treneriu?
– Jokių santykių nėra. Grįžęs į Lietuvą sportuoju tame pačiame manieže, kur jis dirba, dažnai prasilenkiame, tačiau net nesisveikiname. Gal esu dar jaunas ir per daug gandais tikiu, bet daug prisiklausiau kalbų, ką ir kiek jis apie mane pasakė. Nežinau, gal jam sunku buvo, kad išvažiavau, bet jis žino visas priežastis, kodėl taip padariau. Visi žino tik vieną medalio pusę, kuri liko Lietuvoje, bet niekas neklausė manęs, kodėl aš išvykau. Ne dėl sąlygų išvažiavau..
– Jei ne dėl sąlygų, tai dėl ko?
– Tiesiog paskutiniais metais sutriko santykiai su treneriu. Kartais atrodydavo, kad viskas gerai, bet paskui vėl blogai. O dar traumą patyriau, taip viskas ir išsirutuliojo. Gal paskutiniu metu prieš man išskrendant santykiai buvo pagerėję, bet čia vyko ilgas procesas ir tai nieko nebelėmė.
– Nemanai, kad visgi reikėjo treneriui žodžiu pasakyti apie savo sprendimą?
– Pažįstu savo trenerį, žinau, kad jei būčiau ėjęs, kalbėjęs su juo, jis nebūtų supratęs. Aš matau, kad dabar žmogus supranta mano išvykimo priežastis, bet neatskleidžia jų, o vis tiek šneka „ant manęs“. Paskutinę dieną Lietuvoje man mažiausiai reikėjo „nervacijų“. Norėjau su šeima atsisveikinti, todėl ir pasirinkau šį kelią. Aš jam viską paaiškinau, parašęs labai nuoširdų trijų lapų laišką. Išskridau ir nelaikau jokio pykčio. Nesiskundžiu, kad Lietuva man nesuteikia sąlygų, čia gavau daug pliusų.
– O kaip vertini penkiakovininkės Donatos Rimšaitės sprendimą atstovauti Rusijai?
– Jei žmogus turi galimybę - lai vyksta. Aš neskatinu, bet daug kur tikrai yra geriau nei Lietuvoje. Sportininkas toks žmogus, kuris atiduoda visą save tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kad pasiektų gerus rezultatus. Ir jei po to jis negali sau leisti normaliai gyventi ir nusipirkti atsigavimo priemonių, tada nelieka tikslo sportuoti, nes atsiduoda visas ir iš to nieko neturi.
– Jei pats gautum pasiūlymą atstovauti kitai valstybei, sutiktum?
– Geras klausimas... Nežinau. Dabar mano pagrindinis tikslas – patekti į Londono olimpines žaidynes. Todėl jei nepavyktų įvykdyti normatyvų arba federacija iškeltų papildomas sąlygas, o kita valstybė man pasiūlytų galimybę dalyvauti olimpiadoje – turbūt sutikčiau.
– Paminėjai papildomas sąlygas, kokios jos galėtų būti?
– Pavyzdžiui, kad normatyvus vykdyti būtina Europoje. Nežinau, iš kur jie traukia, kad Amerikoje nerealūs stadionai, kad ten nėra vėjų ir visi bėga fantastiškai. Amerika - ne kosmosas, aš kartais ten net prastesnėmis sąlygomis bėgu nei Lietuvoje ir kartoju Lietuvos rekordus.
– Kokius šiemet tikslus sau iškėlei?
– Vasarą noriu dalyvauti Universiadoje ir pasaulio čempionate. Pasaulio pirmenybių normatyvai labai aukšti ir nežinau ar man pavyks juos įvykdyti, bet Universiadoje tikrai planuoju atstovauti Lietuvai. Jei nebus jokių bėdų norėčiau būti pirmajame trejetuke ar penketuke. Norėčiau iškovoti medalį, jei seksis tai turėčiau padaryti. Amerikoje dideli krūviai ir niekada negali žinoti kada užklups trauma. Daug buvo kalbų ir straipsnių, kad išsigydžiau traumas, bet tie seni negalavimai grįžta ir vėl atsinaujina.
– Dar jauti traumos pasekmes?
– Pasekmes ilgai jaučiau, dideli randai liko. Visgi devynis mėnesius turėjau traumuotą kirkšnį, paskui apatinis pilvo presas buvo traumuotas. Šią vasarą išsigydžiau, bet paskui vėl pasitempiau ir dabar petį buvau pasitempęs. Tos senos traumos – naujų traumų priežastis. Apatinis pilvo presas ir kirkšnis – du labai susiję dalykai, jie tempia vienas kitą. Pas mane dideli randai yra ir jei gaunu daugiau krūvio vėl patempiu ir vėl esu priverstas pailsėti.
– Ilgą laiką žaidei krepšinį, ateitį taip pat sieji su šiuo žaidimu, todėl turbūt nepraleisi Lietuvoje vyksiančio Europos krepšinio čempionato?
– Aš labai norėčiau, bet mano mokslai prasideda rugpjūčio 24 dieną, todėl labai gaila, kad negalėsiu gyvai žiūrėti rungtynių. Pernai susirinkę stebėjome mūsiškių kovas pasaulio čempionate Turkijoje. Didžiausia kova buvo tarp amerikiečių ir lietuvių, mūsų treneris didelis krepšinio mėgėjas, tai buvo juoko. Žinoma, gaila kad tada pralaimėjome.
Lina Motužytė
