„Šešta vieta – man tai yra labai aukštas pasiekimas tokio lygio varžybose. Didesnio nei 180 cm ūgio kategorijoje man teko varžytis su 24-iais varžovais. Tai buvo pati gausiausia kategorija. Treneris Rinaldas Česnaitis sakė, kad šešta vieta yra labai geras rezultatas, – džiaugėsi sportininkas. – Tokio aukšto lygio varžybose nebuvau dalyvavęs, todėl labai džiaugiuosi, kad patekau į stipriausių šešetą.“
– Prieš varžybas slėpei, kad ruošiesi tokiam startui.
– Taip. Turėjau dvejų metų pertrauką. Gavau traumą, buvau atsitraukęs nuo sporto pasaulio. Po traumos mėnesį visiškai negalėjau sportuoti, teko pailsėti. O dabar sugrįžau: sudalyvavau Lietuvos taurės varžybose. Treneriai manimi pasitikėjo, suteikė man šansą sudalyvauti pasaulio čempionate atstovaujant Lietuvai.
– Kaip pasijautei įgijęs trenerių pasitikėjimą?
– Jaučiau pareigą. Žinojau, kad negaliu nuvilti trenerių ir federacijos. Tai buvo didelė atsakomybė, tačiau kartu ir privilegija. Juolab kad seniai norėjau tokiose varžybose dalyvauti. Tai neįkainojama patirtis.
– Trauma nevijo minties, kad galbūt nereikia jau tų varžybų?
– Baik jau, dveji metai – nieko tokio. Jaučiausi pailsėjęs, be to, jaučiau ilgesį scenai, emocijoms, kurios užvaldo per varžybas.
– Vyrus nuolat traukia varžytis, kuris yra geresnis, ar ne?
– Teisybės yra. Tai noras įrodyti sau, kad gali varžytis. Prieš tai nebuvau dalyvavęs pasaulio ar Europos čempionatuose. Norėjau save išbandyti tokio lygio varžybose. Kam sportuoti, jei negali savęs išbandyti aukščiausiu lygiu. Reikia sužinoti, kokiame aukštyje yra paties kartelė. Treneris R. Česnaitis man pasakė: „Jeigu į šešetą papuolei, esi elitinis sportininkas.“ Vadinasi, mane jau pastebėjo, apie mane girdėjo. Nes tokiose varžybose dalyvauja tik sportininkai su „pagonais“ – pasaulio ir Europos čempionai. O mano karjeroje tokio titulo nėra. Negaliu pasigirti, kad esu Europos ar pasaulio čempionas. Esu tik kelių tarptautinių varžybų nugalėtojas.
– Bet pats puikiai supranti, kad po tokio rezultato negalėsi dingti dvejiems metams?
– Manau, dabar reikės stiebtis dar aukščiau. Šis rezultatas man suteikė nemažai motyvacijos. Prisipažinsiu, nemanau, kad šiose varžybose pademonstravau maksimaliai gerą savo sportinę formą.
– Gyveni Norvegijoje – spėju, pasiruošimas varžyboms šioje šalyje atrodo visai kitaip negu Lietuvoje.
– Taip. Norvegijoje ruoštis man buvo sunkiau, nes miestelyje, kuriame gyvenu, nėra sportininkų, kurie siekia aukštų rezultatų. Nėra čia tokių, kurie dalyvauja varžybose. Aš vienas ir treniruodavausi, nebuvo žmogaus, į kurį būčiau galėjęs lygiuotis, kuris būtų padėjęs, motyvavęs sporto salėje. Tenka pačiam sau spardyti užpakalį, kad kilčiau aukščiau.
– Iš kur atsiranda jėgų savam užpakaliui spardyti?
– Draugė motyvuoja, pasikalbu su draugais, kurie gyvena Lietuvoje, siunčiu jiems nuotraukas, rodau, kaip sekasi ruoštis. Galų gale, nuolat kontaktuoju su treneriu. Jis traukia mane už uodegos. Tokie maži dalykai ir veža į priekį.
– Ar kiti sezonai jau suplanuoti?
– Kitas žingsnis – duoklė šeimai. Kalėdos artėja, reikia dovanų, lauktuvių parvežti. Kalbėsiuosi su treneriu, reikės išsiaiškinti situaciją, ko tikisi, ką planuoja federacija. Taip sakant, naujus planus kursiu naujais metais.
– Šventinis periodas dažniausiai virsta persivalgymo laikotarpiu. Apie kokį patiekalą galvoji?
– Galėsiu sau leisti pasmaguriauti. Klausimas geras, nes galvoje sukasi ne vienas dalykas. Norėčiau gero mėsgaliuko su geru garnyru. O šiaip man labai patinka šimtalapis. (Juokiasi.) Netrukus paragausiu.
– Į Ispaniją vyko nedidelė Lietuvos komanda: treneris, Tomas Bendoraitis, Kristina Narbutaitytė ir tu. Kokią vidinę atmosferą susikūrėte?
– Su Tomu viename kambaryje gyvenome. Labai tuo džiaugiuosi. Jis man tikrai davė nemažai patarimų, nuramindavo. Dalyvių registracijos metu pamačiau tuos visus monstrus, su kuriais turėjau varžytis, man beliko nuleidus galvą stovėti registracijos eilėje ir tykiai laukti svėrimo. Tomas man patarė nekreipti į tai dėmesio. Pasakė viską paprastai: „Nenusimink, jie tik čia taip atrodo, ant scenos viskas bus kitaip.“ Esu dėkingas Tomui už auksinius patarimus.
– Kada dabar kelsi sparnus į Norvegiją?
– Šiąnakt. Šeima nerimauja, prašo, kad grįžčiau. Norime atšvęsti kartu. Žinau, kad jie man yra paruošę kažkokią staigmeną.
– Galbūt tą mėsgaliuką?
– (Juokiasi.) Matyt, dar neišdavė. Gali būti daug staigmenų, kurios mane pradžiugins.
Primename, kad Tomas Bendoraitis klasikinio kultūrizmo iki 175 cm kategorijoje iškovojo sidabro medalį, o „IFBB pasaulio fitneso taurės“ varžybų bikinio kategorijoje iki 169 cm ūgio Kristina Narbutaitytė tapo nugalėtoja.
