Po nesėkmingų praėjusių metų geriausia Lietuvos tenisininkė 24-erių Lina Stančiūtė nenuleidžia rankų ir žada kovoti dėl prarastų pozicijų.
Po savaitės 25 metų gimtadienį švęsianti pajėgiausia Lietuvos tenisininkė Lina Stančiūtė kelia sau ambicingus planus. Sausio 24 dieną paskelbtame WTA moterų teniso reitinge į 405 vietą nukritusi vilnietė ketina atsigriebti už praėjusių metų nesėkmes, sugrįžti tarp 200 pajėgiausių tenisininkių ir sudalyvauti Atvirųjų JAV pirmenybių („US Open“) kvalifikacijoje.
„Visąlaik ieškai priežasčių. Atsakymus gal ir randi, bet nelabai nori juos pripažinti. Iš pradžių buvo daug nesėkmių, tuomet sunku psichologiškai atsitiesti, – apie nesėkmių ruožą pernai kalbėjo L. Stančiūtė. – Tenisas šiuo metu man – gyvenimas. Norėčiau susigrąžinti prarastas pozicijas.“
– Kokius tikslus keli sau šiais metais, – „Balsas.lt“ Savaitė paklausė L. Stančiūtę.
– Labai norėčiau sužaisti „US Open“ turnyro kvalifikacijoje. Tačiau pirmiausiai reikia prasibrauti tarp 220 ar 230 pajėgiausių tenisininkių.
– Nuo 16 metų žaidi profesionaliai. Kiek pavyko įgyvendinti tuomet galvoje buvusių svajonių?
– Tuome galvojau apie aukščiausius ir drąsiausius rezultatus – TOP 10 ar TOP 20. Svajonės buvo didelės, gal kažko nepadariau... Į TOP 10 jau gal ir nepateksiu (juokiasi), bet daug kas nesupranta, kodėl nesu pirmajame šimtuke. Man pačiai sunku patikėti, bet gal dar pavyks...
– Ko reikia?
– Reikia gerai pasiruošti. Gal treniruotės nėra idealios, gal reikėtų geriau suplanuoti varžybas, gal nuvažiuoti ten, kur lengviau žaisti, bet čia reikia didesnių lėšų. Viskas susiveda į viena.
– Lietuvoje sparčiai populiarėja vyrų tenisas, bet ne moterų. Ko trūksta?
– Moterų teniso situacija prastesnė. Tiesa, auga neblogas jaunimas. Po kelių metų tikiuosi bus, kas mane pakeičia. Visi klausiame, ko trūksta? Gal penkiolikmetės sugalvoja, kad jos jau nebenori ar tingi? Nelengva treniruotis, reikia disciplinos. Gal vaikinai labiau užsispyrę?
– Su Lietuvos moterų teniso rinktine vyksi į neoficialiu komandų pasaulio čempionatu laikomas Federacijų taurės varžybas. Galbūt šis mėginimas atgaivinti moterų tenisą taps sėkmingu?
– Liūdna, kad pora metų moterų rinktinės nebuvo. Kai žaidžiu nuo 14 metų su rinktine, tai buvo keista. Jeigu mums pasisektų neblogai sudalyvauti... Neįsivaizduoju, kokie mūsų šansai.
– Kokį įspūdį paliko Ričardo Berankio pasirodymas „Australian Open“ turnyre?
– Labai gerą. Mačiau jo žaidimą ir manau, kad jis dar šiemet turi didelius šansus patekti į TOP 50.
– Kažkada pačiai teko treniruotis su R. Berankiu. Kaip pasikeitė jo žaidimas nuo to laiko?
– „Pridėjo“ greičio, patobulėjo, mažiau klysta. Man jis visąlaik gerai žaidė. Ričardas dabar savimi labiau pasitiki. Tai ateina su pergalėmis.
– Mykolo Romerio universitete Vilniuje studijuoji teisę. Kaip pavyksta derinti mokslus ir sportą?
– Nėra lengva, bet suderinu. Norėčiau turėti diplomą, kad baigusi karjerą neturėčiau tik vieną perspektyvą – dirbti trenere. Norėtųsi kažką kita veikti. Man patinka, kad galiu užsiimti kažkuo kitu nei sportu. Nuolaidos? Nėra. Gal tik vienas dėstytojas žinojo, kad žaidžiu tenisą.
– Kaip su finansavimu? Kas tave remia?
– Šiais metais niekas nieko nežino. Rėmėjų nėra. Kažkiek padeda tai, kad gaunu nemokamai teniso kortus, galiu treniruotis. Daugiausiai užsidirbu žaisdama už klubus. Sudėtinga. Kai žaidi už klubus, negali dalyvauti kitose varžybose ir užsidirbti reitingo taškų. „Nuplaukia“ varžybos. Realiai ir pavargsti. Žaidi per dvi savaites 18 mačų – tuomet norisi bent trijų savaičių, kad atsigautum. Sunku, bet toks gyvenimas...
– Ar buvo drąsių minčių apie olimpiadą?
– Ne. Man būtų labai sunku į jas patekti.
– Kokie mėgstamiausi tavo veiksmai teniso korte? Kokį žaidimą mėgsti?
– Priklauso nuo to, su kuo žaidi. Man patinka agresyvesnis tenisas – gerai servuoti, prispausti varžovą, Bet jeigu matau, kad nelabai sekasi, tuomet bėgu (juokiasi).
– Sportininkai dažniausiai turi kažkokių ritualų arba bent jau laikosi įprastos pasirengimo varžyboms tvarkos. Ką galėtum pasakyti apie save?
– Daug kas turi, bet savo kažko išskirtinio neturiu. Darau apšilimą prieš mačą ir mėginu susikaupti, bet tikrai manęs nesuerzins faktas, kad pamiršau grandinėlės ar kažko kito...
– Ar buvo kada nors, kad būtum nesusivaldžiusi kortuose?
– Būna, kad nesusivaldau, bet retai. Nesu iš tų emocionaliųjų, kurie rėkauja ir daužo raketes. Galiu numesti raketę, bet tai pasitaiko kartą per visą mačą. Pyktis man netrukdo. Taip nėra, kad jeigu susinervinu, viskas eina „žemyn“.
– Prisimeni savo pirmą mačą?
– 8 metų mane atvedė mama į tenisą – pamatė skelbimą laikraštyje. Buvau labai aktyvus vaikas, tai norėjo mane „nusodinti“. Pirmą mačą žaidžiau būdama tikriausiai 10 metų. Dar tuomet nemokėjau skaičiuoti, tai mergaitė šalia kortų viską man sakė – eik čia, daryk tą, aną... Atsimenu pralaimėjau tuomet 6:0, 6:0.
– Kokį įspūdį paliko pirmą kartą į rankas paimta raketė?
– Sunki buvo. Žaidžiau su tėčio laimėta rakete. Turbūt ji buvo vyriška ir man buvo tikrai sunku. Tačiau ir patiko.
– Kas užkabino? Ar mėginai kitas sporto šakas?
– Net nepasakysiu. Tai įdomus sportas – judi, galvoji, reikalinga reakcija, koordinacija. Apie kitą sporto šaką net negalvojau. Buvo taip: arba tenisas, arba jokio sporto.
– Ar turi favoričių moterų tenise? Kokiu pavyzdžiu seki?
– Kim Clijsters. Ji mano idealas. Visu savo gyvenimu – tiek teniso kortuose, tiek už jų ribų. Buvo išėjusi, pasigimdė vaiką, sugrįžo į didįjį sportą ir vėl laimi. Tai imponuoja.
TIK FAKTAI
2009 metų rugsėjį L. Stančiūtė pasiekė aukščiausią savo karjeroje 197-ąją Moterų teniso asociacijos (WTA) reitingo poziciją. 2010 metais ji pradėjo būdama 253-ia, o baigė būdama 405-oje vietoje.
Lietuvoje L. Stančiūtės treniruočių partneris yra vyrų rinktinės narys šešiolikmetis Lukas Mugevičius.
L. Stančiūtė užsienyje atstovauja dviems teniso klubams – Vokietijoje – „Stuttgart“ (I lyga) ir Prancūzijoje – „Orlean“ (II lyga).
Per metus ji „sutrina“ maždaug 10 teniso batelių porų.
