Viena pajėgiausių Lietuvos maratonininkių 32 metų Diana Labočevskė tvirtina, kad nesustos, kol jaus malonumą ir norą bėgti. „Tai – ir atitrūkimas nuo visko. Jei man kas nors negerai, iškyla problemos, pats geriausias vaistas – bėgimas. Užsidedu ausinuką, įsijungiu muzikos grotuvą ir bėgu“, – sako ji.
Portugalijoje pamatus naujam sezonui klojanti ilgų nuotolių bėgikė duodama išskirtinį interviu portalui balsas.lt pasakojo apie paskutinius keturis nelemtus kilometrus Londono olimpiadoje, „apdulkėjusį“ Lietuvos maratono rekordą, mėgstamiausią veiksmą – konkurenčių „medžioklę“ prieš finišą ir nemeilę romanams.
Antrą mėnesį Portugalijoje, Monte Gorde, besitreniruojanti D. Lobačevskė tvirtina, kad bėgioti sąlygos ten idealios. „Temperatūros vidurkis apie 17 laipsnių šilumos. Lietuvoje sausis ir vasaris – sunkūs mėnesiai bėgikams – lauke trukdo sniegas ir ledas, o manieže sukti 200 m ilgio ratus nuobodu. Be to, nuo dažnų posūkių pradeda „lįsti“ visokios bėdos“, – pasakojo maratonininkė.
Olimpietė tikino, kad Portugalijoje mėgaujasi kiekviena diena, o į treniruotes eina su malonumu. Kiekvieną dieną lengvaatletė turi po dvi treniruotes, o šeštadienį ir sekmadienį – po vieną. Per savaitę susidaro apie 190 km.
„Šis laikotarpis man – „pamatai“ naujam sezonui. Rugpjūčio mėnesį laukia pasaulio čempionatas Maskvoje, ketinu dar bėgti vieną maratoną pavasarį. Šios treniruočių stovyklos itin svarbios, džiaugiuosi, kad nereikia bėgti per sniegą“, – įspūdžiais dalijosi D. Lobačevskė.
– Nuo Londono olimpiados praėjo beveik pusmetis. Kaip pasikeitė ir ar pasikeitė pačios gyvenimas?
– Po Londono olimpiados dar bėgau Vilniaus maratone pusę distancijos ir Ž. Balčiūnaitės 10 km bėgime. Paskui niekur nedalyvavau, net atsisakiau bėgti maratoną rudenį. Buvau per daug pavargusi nuo pasirengimo olimpiadai. Olimpinėms žaidynėms ilgai ruošiausi – atėjo laikas, kai nesinorėjo jokių maratonų bėgti. Visuomet laikausi nuomonės, kad geriau nebėgti, jei nėra noro tai daryti, nes maratonas yra ir „smegenų bėgimas“. Vėl kibau į mokslus, nes studijuoju Edukologijos universitete, bėgiojau tik savo malonumui, turėjau laiko sau, pailsėjau.
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš olimpiados? Galbūt susigulėjusios mintys leido padaryti kokias nors svarbias išvadas?
– Žaidynėmis Londone esu patenkinta. Aišku, planavau pasiekti finišą keliomis minutėmis anksčiau. Tai ir būtų nutikę, jei ne paskutiniai keturi nelemti kilometrai. Jie „pakirto“ mane ir praradau tas kelias minutes. Didelio nusivylimo nejaučiu, nes kadaise svajojau patekti į olimpiadą. Keliems žmonėms tai atrodė neįmanoma. Tačiau kai užsibrėži tikslą, mažiau klausai kitų, o darai tai, apie ką svajoji, viskas pavyksta kuo puikiausiai.
– Gal jau sukasi mintys apie 2016 metų olimpiadą Rio de Žaneire?
– Aišku, planuose yra ir kita olimpiada 2016 metais, bet iki jos dar toli. Einu mažais žingsneliais. Dabar balandžio mėnesį manęs laukia maratonas.
– Lietuvos rekordas jau beveik 8 metus priklauso Ž. Balčiūnaitei (2:25:15, 2005 Tokijas). Ar ne laikas nupūsti nuo jo dulkes? Kas galėtų tai padaryti? Pačios asmeninis rekordas yra 2:28:03 (2010 Italija). Ar tos trys minutės maratone daug jėgų kainuoja?
– Lietuvos moterų maratono rekordas – aukštas rezultatas, bet tikrai įveikiamas. Jis jau aštuonerius metus „stovi“ ir nė krust. Visada norisi ką nors pagerinti. Neslėpsiu – man taip pat. Tačiau šiandien neturiu tikslo žūtbūt pagerinti Ž. Balčiūnaitės rekordą. Tos trys minutės nemažai, tačiau nėra ir daug.
Pasiskelbti, kad šįmet pasieksiu šalies rekordą, man nepasisuktų liežuvis, nors ir būčiau geriausios sportinės formos. Niekada nežinai, kas gali nutikti per tuos 42 km 195 m trasoje. Geriau dirbti tyliai, ramiai, susikoncentravus ir mažiau kalbėti, o viską įrodyti reikia darbais ir rezultatais. Aš net nemėgstu, kai man užduoda klausimą, kokio rezultato siekiu maratone. Geriau to klausti po bėgimo, kai gali atverti visokias „paslaptėles“.
– Lengvojoje atletikoje kone sudievinamos sprinto rungtys. Ar daug ištvermės reikalaujanti maratono distancija nepritrūksta dėmesio?
– Negaliu sakyti, kad Lietuvoje karaliauja sprintas. Asmeniškai manęs niekas neskriaudžia. Reikia stovyklų – prašau, reikia vitaminų – prašau. Ilgų nuotolių bėgikai nelieka antrame plane. Atvirkščiai, žmonės pradeda daug judėti, kelia tikslus įveikti pusę arba visą maratoną. Tie patys mėgėjai stovyklavo ir čia, Portugalijoje, bėgiojo net po dukart per dieną, laikėsi režimo.
– Bėgimas tampa masiniu sportu. Jau šįmet Lietuvoje paskelbta, kad vyks tarptautiniai maratonai Druskininkuose, Kaune ir Vilniuje. Atrodo, kad paprastus bent kelių kilometrų bėgimus rengia kiekvienas didesnis šalies miestelis. Kas tai – mada, vieta pasipuikuoti, nuoširdus siekimas sveikai gyventi ar dar kas nors?
– Man glosto širdį, kai matau, kaip žmonės keičiasi, kelia sau įvairiausius tikslus bėgimuose. Lietuvoje bėgimų daugėja, populiarėja maratonai. Nuostabu, kad jie organizuojami. Nesvarbu, kad kas nors gal nepavyksta, kas nors lieka nepatenkintas, bet jei nieko nedarysime, nieko ir nebus. Pati mielu noru savo šalyje bėgčiau tokiuose renginiuose vien dėl to, kad pritraukčiau daugiau žmonių ir populiarinčiau bėgimą. Nebūtina siekti aukštų rezultatų, pradėkite bėgioti ir pamatysite, kaip keičiasi jūsų savijauta, kaip jaučiatės pabėgioję, kiek atsiranda teigiamos energijos. Nereikia leisti „tinginiui“ diktuoti savo sąlygas.
– Sakėte, kad bėgdama maratoną kilometrų neskaičiuojate. Kas vyksta galvoje tas dvi su puse valandos?
– Tikrai neskaičiuoju, kiek liko kilometrų iki finišo. Jei prabėgus porą kilometrų pradėsi galvoti, kad dar liko 40, tikrai lengviau nepasidarys. Bėgdama maratoną susikoncentruoju į stabilumą, kad tempas būtų vienodas. Labai svarbu nepradėti per greitai, stengiuosi valdyti savo bėgimą ir neleisti konkurentėms diktuoti man tempo. Kiekvienas žingsnis ir smulkmena finiše labai svarbi. Daugiau galvoju apie bėgimą, tikrinu laiką, žiūriu, kas vyksta trasoje. Smagiausia man būna, kai finiše imu „gaudyti“ konkurentes. Tuomet pasijuntu kaip medžiotoja, sukyla adrenalinas. „Rankioju“ varžoves vieną po kitos ir žiūriu – čia jau lauktasis finišas.
– Niekada nenuleiskite rankų ir kovokite iki galo – jūsų išsakytas moto. Ar kada nors gyvenime teko nuleisti?
– Esu vieną kartą nuleidusi rankas – pabėgusi iš sporto. Būdama 22 metų mečiau sportuoti niekam apie tai nepranešusi, net savo treneriui Juozapui Garalevičiui. Pavargau nuo sporto, treniruočių, varžybų. Drastiškai viską mečiau ir išvažiavau į antrą lietuvių tėvynę – Angliją. Pasidaviau silpnybei, bet kas galėjo žinoti, kad po 6 metų pertraukos grįšiu sportuoti. Jaučiau, kad sporte dar ne viską nuveikiau ir kol galiu, yra laiko ir noro, reikia nepraleisti šanso. Be to, troškimas patekti į olimpiadą man tiesiog į kraują įaugo. Aišku, negaliu sakyti, kad gailiuosi tų „praleistų“ metų – dabar turiu nuostabią dukrytę, kuriai jau aštuoneri.
– Kadangi kasdien nubėgate dešimtis kilometrų, ar teko kada išvesti metų ar mėnesio nubėgtų kilometrų vidurkį?
– Kilometrus dažniausiai „renku“, kai ruošiuosi maratonui. Pasirengimas prasideda likus trims mėnesiams iki jo. Per rytinę treniruotę nubėgu daugiau, o vakare – atsipalaidavimo bėgimas. Per dieną susidaro nuo 30 iki 40 km. Per visą pasirengimo laikotarpį nubėgu vidutiniškai 700–800 km per mėnesį. Po maratono krūvius mažinu, kartais net savaitę pailsiu. Ištisus metus tikrai nebėgioju po 800 km per mėnesį. Esu daugiau už kokybę nei kiekybę. Jei pajaučiu, kad kūnui per daug krūvio, viską mažinu. Kitu atveju pradeda „lįsti“ traumos ir įvairūs skausmai.
Vienam užtenka ir 150 km per savaitę – jis puikiai bėga maratoną, o kitas bėga po 250 km ir rezultatai nestebina. Turi pažinti pirmiausia save. Treniruojuosi taip, kad jausčiau malonumą, o ne kančią. Treniruotės, į kurias vyksti per prievartą, neveiksmingos. Aišku, kartais ir aš patingiu, tačiau tingulį puikiai atskiriu nuo nuovargio, todėl nesunkiai susitvarkau.
– Treniruočių stovykloje laisvalaikį skiriate knygoms?
– Dažniausiai skaitau knygas, kartais ką nors naujo nusiperku, bet nesu romanų gerbėja. Man atrodo, kad tai tuščias laiko švaistymas. Norisi ko nors pamokančio, todėl renkuosi knygas apie psichologiją, vyrų ir moterų santykius.
– „Facebook“ interneto profilyje neseniai jums atsiuntė fotografiją, kurioje pozuoja trys kūno rengybos, vadinamojo fitneso, sportininkės. Daugelis apsipažino ir vieną iš jų pavadino D. Lobačevske. Ar jums patinka kūno rengyba?
– Kai gavau tą nuotrauką, pasijuokiau, ir tiek. Iš pradžių net nesupratau. Tik paskui suvokiau, kad viena tamsi – tikriausiai aš. Kūno rengyba man patinka, moterų kūnai labai gražūs, nepriekaištingi. Ar pati norėčiau tuo užsiimti? Gal nelabai. Su geležimi manęs dirbti netraukia. Geriau 20 km nubėgti nei treniruoklių salėje svarmenis kilnoti.
– Jei nebūtumėte bėgikė, kokią sporto šaką pasirinktumėte?
– Esu ne kartą apie tai pagalvojusi. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, nes manęs niekas daugiau netraukia. Vaikystėje gerai žaidžiau visokius judrius žaidimus, lankiau daug būrelių, bet niekas taip neužkabino kaip bėgimas.
– Kas jums yra bėgimas?
– Atitrūkimas nuo visko. Jei man kas nors negerai, iškyla problemos, pats geriausias vaistas – bėgimas. Įsijungiu muzikos grotuvą ir bėgu.
– Kokio amžiaus maratonininkės pasiekia karjeros viršūnę ir kada jau laikas kabinti sportbačius ant vinies?
– Apie karjeros pabaigą dar negalvoju. Maratone jauniklės nebėga. Europietės maratoną pradeda bėgti būdamos brandesnio amžiaus, nes ištvermės sporte reikalinga patirtis, kantrybė, o tai ateina su metais. Kol jausiu malonumą, norą bėgti, rezultatai augs, būsiu įdomi kitiems, tikrai sportuosiu.
TIK FAKTAI
D. Lobačevskė Londono olimpinėse žaidynėse maratoną įveikė per 2:29:32 ir užėmė 28-ą vietą. Olimpiados debiutantę iš kitų dviejų 42 km 195 m trasą įveikusių lietuvių aplenkė tik Rasa Drazdauskaitė. Pastaroji finišą pasiekė trimis sekundėmis anksčiau – 2:29:29. Remalda Kergytė maratoną baigė 75-ta iš 118 dalyvių (2:39:01).
D. Lobačevskei priklauso Vilniaus maratono moterų grupės rekordas. 2008 metais į didįjį sportą grįžusi bėgikė distanciją įveikė per 2 val. 35 min. 41 sek. ir tapo nugalėtoja. Kaip anksčiau sakė bėgikė, jai Vilniaus maratonas – lyg talismanas. Vėliau ji dalyvavo šiame renginyje 2009, 2010 ir 2012 metais ir tapo nugalėtoja bėgdama pusės distancijos nuotolį.
