Siūlydami darbą užsienyje, asmenys būna išskirtinai malonūs, žada turtus, o kai tik lietuvis išvyksta į kitą šalį, nusikaltėlių bendravimas staiga atšąla. „Iš požiūrio tu mano draugas pasikeičia į tu mano vergas“, – pasakojo su aukomis dirbanti socialinė darbuotoja. Tuo tarpu prekybos žmonėmis bylas nagrinėjantis prokuroras atskleidė, kad išnaudotojai susikrauna nemažus turtus: „Tai yra visa industrija.“
Nusikaltėlių taikiklyje – benamiai, bedarbiai ir vieniši
Šiuo metu Klaipėdos apskrityje Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) darbuotojai teikia pagalbą nukentėjusiems nuo prekyba žmonėmis, kurių absoliuti dauguma (65 proc.) yra vyrai.
Nusikaltėliai žvalgosi pažeidžiamų asmenų – benamių, bedarbių, teistų, gyvenimo palaužtų žmonių, kurie nepalaiko ryšių su artimaisiais. Šie asmenys tampa aukomis – nusikaltėliai pradeda juos verbuoti, siūlydami „gerai apmokamą“ darbą užsienyje.
„Benamiai arba artimųjų neturintys asmenys Klaipėdoje yra itin dažnai verbuojami“, – tv3.lt sako KOPŽI socialinė darbuotoja Emilija Rusteikaitė.
Jai pritaria ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. Jo teigimu, ši asmenų kategorija patenka į prekeivių žmonėmis taikiklį.
„Ieško pažeidžiamų asmenų, turinčių įvairių priklausomybių nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Ieško tokių, kurie neturi pragyvenimo šaltinio, nuolatinės gyvenamosios vietos, glaudžiasi prieglaudoje arba tiesiog yra benamiai. <...> Su jais daug paprasčiau bendrauti, įtikinti, apgauti ir išgabenti į užsienį. Atsižvelgiant į jų psichologinę būklę, gyvenimišką patirtį arba jos neturėjimą, jais paprasta manipuliuoti“, – apibūdino prokuroras.
Lietuvis „arė“ gamyklose, o pinigus matė kaip savo ausis
KOPŽI centras dalijasi žmonių, pakliuvusių į išnaudotojų spąstus, jautriomis istorijomis. Kviečiame susipažinti su keletu prekybos žmonėmis aukų iš arčiau.
49-erių metų vyras – ne kartą teistas, iš viso įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų. Vyro gyvenimas toli gražu nelepino. Vaikystėje jo mama mirė, tėvas nuolat vartojo alkoholį, su juo ir gyveno. Paauglystėje pradėjo daryti nusikaltimus – vogti. Bet vis nesisekė – pagaudavo, uždarydavo. Už vagystes ir žmogžudystę vienos iš jų metu įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų.
Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, neturėjo, kur eiti. Dienas leido gatvėje, kol vieną kartą Klaipėdoje, prie Senojo turgaus, romų tautybės vaikinas užkalbino vyrą. Siūlė jam pakeisti gyvenimą, vykti į Jungtinę Karalystę (JK), padėti neva jo draugui. Žadėtas patrauklus atlygis – pusę jo turės atiduoti už pragyvenimą ir išlaikymą, o likusią pusę atlygio neva galės taupyti.
Vyras į kalėjimą nenorėjo grįžti, norėjo pakeisti savo gyvenimą, Lietuvoje niekur nebuvo pageidaujamas, įsidarbinti išėjus iš įkalinimo įstaigos ypač sunku, tad sutiko su pasiūlymu. Vaikinas padėjo jam išvykti, elgėsi ir bendravo maloniai, pirko maistą, alkoholį.
Vyras pasiekė JK, pradėjo dirbti skirtingose gamyklose, tačiau sutarto atlygio nė žadėtos pusės negavo. Maisto nebuvo pakankamai, su juo ėmė elgtis šiurkščiai. Taip pat atidaryta banko sąskaita jo vardu, tačiau nei pinigų, nei banko kortelės rankose taip ir nepalaikė.
Lietuvis kamantinėjo būsto šeimininką, kurgi jo uždirbti pinigai, tačiau gaudavo tik tuščius pažadus: „Neduodu, nes pamesi, kai grįši į Lietuvą, atiduosiu.“
Nebeištvėręs alinančio darbo, mažai valgęs ir pavargęs, vyras pabėgo. Jis ėjo greitkeliu nežinoma kryptimi, kol jį sustabdė policija, vėliau su nevyriausybinės organizacijos ir ambasados pagalba grįžo į Lietuvą. Vėl grįžo į gatvę, o šaltu metų laiku buvo priimtas į nakvynės namus. Apie patirtą išnaudojimą vyras nusprendė papasakoti policijos pareigūnams.
Vertė auginti „žolę“, mušė ir rakino prie radiatoriaus
Dar vienas į nusikaltėlių nagus pakliuvęs klaipėdietis – 56-erių metų vyras, atlikęs 9 metų laisvės atėmimo bausmę. KOPŽI darbuotojams jis sakė jokiu būdu nenorėjęs grįžti į įkalinimo įstaigą, ketinęs gyventi dorai, tačiau pakliuvęs ant išnaudotojų kabliuko.
Vyras neturi jokių artimųjų – iš jo šeimos nieko neliko, tik sesuo, gyventi užsienyje, o šios jis sakė nenorintis trukdyti. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos neturėjo nieko – nei pinigų, nei artimųjų ar draugų, nei nuosavo turto, tad kurį laiką gyveno nakvynės namuose.
Vieną dieną šalia nakvynės namų vyrą užkalbino du nepažįstami vyriškiai, kurie jau žinojo vyro vardą, buvo malonūs, teigė suprantantys, kaip jam sunku atsistoti ant kojų. Tikino, kad nori padėti. Nusivedė vyrą į kavinę, pamaitino, pasiūlė darbą JK. Pristatė, kad darbas esą bus gamykloje, kad nėra sunkus. Iškart nurodė ir atlygį – 340 svarų per savaitę, papildomai esą reikėtų susimokėti už kambarį.
Laiko pagalvoti apsispręsti buvo nedaug – kitą dieną vyras turėjo duoti atsakymą. Jis teigė klausinėjęs kitų nakvynės namų gyventojų, ar realu tiek užsidirbti, o bičiuliai esą pastūmėjo jį vykti ir išbandyti sėkmę.
Prieš išvykstant į Jungtinę Karalystę „darbdaviai“ elgėsi itin maloniai. Tačiau pakeliui į JK iš vyro paimti asmens dokumentai – buvo nurodyta, kad taip reikia. Atvykus paaiškėjo, kad jo darbas bus auginti kanapes, o kai nuims derlių, neva gaus 2000 svarų.
Vyras išsigando, suprato, kad darys nusikaltimą, o jokių pinigų negaus. Jis atsisakė pasiūlymo, tačiau „darbdaviai“ nebuvo tokie geranoriški – sumušė vyrą guminėmis lazdomis, sulaužė nosį, uždarė rūsyje, kad „pagalvotų apie darbo pasiūlymą“. Vyrui nepakeitus savo sprendimo, prirakindavo jį prie radiatoriaus, mušdavo lazdomis, grasindavo, kad užmuš ir neva jo niekas nepasiges, kad bus suvyniotas į kilimą ir pakastas, kad niekas neras.
Nuolatinis fizinis ir psichologinis smurtas palaužė vyrą – jis galiausiai sutiko su nusikaltėlių sąlygomis. Buvo nuvežtas į kitą vietą, kur jį mokė, kaip prižiūrėti, persodinti augalus. Kad nepabėgtų, prie kojos jam pririšo lyną, o naktimis vyrą rakino antrankiais prie radiatoriaus.
Vyras stengėsi gerai atlikti darbą, kad pelnytų nusikaltėlių pasitikėjimą. Nuolat juos tikino, kad nepabėgs, nes yra tam nepajėgus – nežino kur yra, nemoka kalbos, neturi artimųjų, neturi, kam skųstis. Galų gale jam pavyko ir skriaudikai leisdavo lietuviui judėti laisviau.
Ištaikęs momentą jis pabėgo, gatvėse ieškojo pagalbos. Atvykusių pareigūnų prašė kviesti Lietuvos ambasadą. Institucija aprūpino vyrą maistu, nakvyne, suorganizavo kelionę į Lietuvą.
Klaipėdoje kreipėsi į pareigūnus, tačiau per 2 metus policijai nepavyko rasti vyrą išnaudojusių asmenų, ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas.
Nukentėjusiojo likimas nelepino – KOPŽI duomenimis, vyras, grįžęs iš vergovės, išvyko pas seserį į kaimyninę šalį, tačiau po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir dingo. Sesuo bandė skelbti tarptautinę paiešką, tikrinti visi tokio pat amžiaus vyrų kūnai, rasti aplink Klaipėdą, tačiau žmogus dingo kaip į vandenį.
Pagalbos kreipiasi vienetai
Abi istorijos turi keletą panašumų. Minėtiems asmenims pavyko ištrūkti iš nusikaltėlių akiračio ir šauktis pagalbos.
Socialinė darbuotoja tokį nukentėjusiųjų pabėgimą vadina „sėkme“. Anot jos, daugelis net ir ištrūkę iš priverstinio darbo sąlygų nesikreipia pagalbos.
„Čia papasakojome sėkmės istorijas apie tuos, kurie pabėgo. Daugybė žmonių net ir pabėgę niekur nesikreipia. Arba tose šalyse pasilieka, elgetauja, o jei pavyksta grįžti į Lietuvą, niekam nepasakoja“, – apibūdino E. Rusteikaitė.
Nukentėjusiojo pasakojimai – svarbūs įkalčiai, norint nubausti prekeivius žmonėmis. Deja, į teisėsaugą pagalbos kreipiasi vienetai.
„Jiems gėda, ypač vyrai nenori prisipažinti, kad buvo išnaudojami, apgauti“, – sakė Klaipėdos prokuroras R. Ušinskas.
Tačiau ikiteisminiai tyrimai Lietuvoje paprastai būna sėkmingi ir nusikaltėlius pavyksta sučiupti. Didžioji dalis ikiteisminių tyrimų pasiekia teismus, o kaltinamieji išgirsta jiems nepalankius nuosprendžius, teigė R. Ušinskas.
„Žiūrint pilną paveikslą tiriamų nusikaltimų, dauguma bylų nukeliauja į teismą ir priimami apkaltinamieji nuosprendžiai prekeivių žmonėmis atžvilgiu. Be abejo, yra ir išteisinimų“, – minėjo teisėsaugos atstovas.
Nusikaltėlių tinklus sudaro dešimtys asmenų
Ekspertai apibūdino nusikaltėlių veikimo schemą. Prokuroro teigimu, prekybą žmonėmis vykdo ištisos asmenų grupės.
„Grupių dydis priklauso nuo nusikaltimo masto. Organizuotas grupes gali sudaryti 2–3 asmenys, o į nusikalstamų susivienijimų sudėtį gali įeiti 10, 20, 30 asmenų“, – minėjo R. Ušinskas.
Nusikalstamo susivienijimo gretose atsiduria asmenys, kurių pragyvenimo šaltinis – prekyba žmonėmis ir išnaudojimas.
„Kiekvienas iš jų turi vaidmenį grupuotėje. Vieni gali verbuoti, kiti – pirkti bilietus, treti gali gabenti, ketvirti – užsienyje išnaudoti, penkti organizuoti aprūpinimą, realizuoti narkotines medžiagas. Tai yra visa industrija, iš to uždirbamos nemažos lėšos“, – veikimo principus komentavo prokuroras.
O KOPŽI darbuotoja E. Rusteikaitė atsakė, kaip atrodo verbavimo procesas ir kada metas suklusti.
Kai asmuo gauna pasiūlymą užsienyje „gerai užsidirbti“, dažniausiai nusikaltėliai reikalauja greitai pateikti atsakymą.
„Retai duodama laiko pagalvoti ir pasitarti su kažkuo. Labai staigiai reikia atsakyti, ar sutinki važiuoti. Būna prašymų – „tik niekam nepasakok“. Taip pat siūlomos didelės sumos, žadama viską apmokėti. Paprastai vykdamas dirbti į užsienį asmuo turi pats susimokėti už išvykimą, o čia viskas yra nuperkama. <...> Nėra jokių darbo sutarčių, apie darbą konkrečiai nieko nepasakojama. Dažniausiai sako, kad darbui atlikti nereikės jokių specifinių įgūdžių“, – apie verbuotojų elgesį pasakojo E. Rusteikaitė.
Ji minėjo, kada žmogus, ieškantis darbo užsienyje, turi pastebėti „raudoną vėliavą“.
„Būna labai daug pažadų, tik tau nieko nereikės daryti. Čia tikrai yra signalas, kad galbūt čia ne viskas gerai ir gali liūdnokai baigtis“, – akcentavo E. Rusteikaitė.
Taip pat šiukštu negalima nusikaltėliams atiduoti savo asmens dokumentų, banko kortelių ir sąskaitos duomenų, mobiliojo ryšio priemonių.
Asmenys, nukentėję ar susidūrę su prekyba žmonėmis, išnaudojimu, gali visą parą kreiptis pagalbos KOPŽI centro SOS numeriu +370 679 61617. Specialistai konsultuoja, pataria, informuoja nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
