Nors gyventojai dėl gydytojų darbo Lietuvoje skundžiasi daug, pašnekovas pateikia paradoksą: daugybė emigrantų čia gali daug greičiau išsioperuoti, nei papulti pas gydytoją kažkur Jungtinėje Karalystėje.
„Todėl labai svarbi komunikacija tiek tarp gydytojų ir pacientų, tiek ir visoje sveikatos sistemoje. Manau, daugiausiai problemų ir kyla dėl to, kad kažkas kažko nepasakė, nepadarė, neskyrė tiek laiko, kiek kitas norėjo“, – sako B. Jonuška.
Tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Šiaulių – dirbantis gydytojas neslepia, kad persikraustymas iš sostinės buvo nemažas iššūkis, tačiau skubėjo pažymėti, kad jaunam chirurgui atsidurti šalia patyrusių ir geranoriškai pasidalinti patirtimi nusiteikusių kolegų yra dovana, kuri pasitaiko ne kiekvienoje įstaigoje.
Po tiek fiziškai, tiek emociškai alinančio darbo geros energijos prie didžėjaus pulto ar vesdamas renginius pasikraunantis gydytojas labiausiai dėkoja už supratingumą šeimai: „Visada gera grįžti po renginio ar budėjimo namo, o pailsėjus norisi eiti į darbą. Manau, tai svarbiausia.“
Plačiau apie kasdienę gydytojo vaikų chirurgo duoną ir pagrindines sveikatos sistemos ydas – portalo tv3.lt interviu su vaikų chirurgu B. Jonuška.
Vasara vaikų chirurgams – karštas metas. Kokios traumos pasitaiko dažniausiai?
Taip, vasarą vaikų chirurgams – tikras darbymetis. Šiuo metu vaikų traumų padaugėja du tris kartus. Tai yra natūralu – jei šaltuoju periodu daugiau traumų būna mokyklose, darželiuose ar namuose, vasarą daugiau traumų atsitinka stovyklose, lauke, žaidimų aikštelėse ar tiesiog gatvėse.
Ką pats matau šią vasarą, traumos turbūt išlieka panašios – bėdų pridaro dviračiai, paspirtukai, batutai ir visos kitos aktyvios veiklos. Tiesa, atsiranda daugiau įvairių traumų su keturračiais – dažniausiai jos būna liūdnos ir rimtos. Šiandien populiarėjanti ši transporto ir pramogų priemonė nepilnamečiams tikrai neskirta, nesvarbu, kad vaikui jau 16–17 m. Kaip tik neseniai turėjome atvejį, kai važiuojant virto, įvyko rimtas lūžis, reikėjo rimtos operacijos ir gydymo. Taigi istorijų yra visokiausių.
Galima sakyti, kad naujas prakeiksmas yra nebe batutas, apie kurio pavojus aktyviai kalbama jau ne vienus metus, bet paspirtukai?
Jau porą trejetą metų, kai paspirtukai pradėjo populiarėti ir tapo prieinami daugumai, padaugėjo ir traumų. Tačiau būtina įsiminti, kad vaikams iki 18-os metų išvis nerekomenduojama naudotis elektriniais paspirtukais dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai yra didelio traumatizmo rizika – užtenka mažo akmenuko kelyje ir galima skristi nuo paspirtuko. Antras dalykas, po kovido stebima auganti nutukimo problema, tad geriau rekomenduojama minti dviratį arba bėgioti, vaikščioti, nei stotis ant elektrinių paspirtukų.
Kiek tokios vaikystėje patirtos traumos gali turėti pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje?
Dauguma traumų vis tik yra nubrozdinimai, sumušimai, bet pastebima, kad kuo transporto priemonė, kuria naudojamasi, greitesnė, mobilesnė, tuo sudėtingesnės traumos ištinka. Yra ne vienas atvejis, kai jos pasireiškia rimtais kaulų – žastikaulių, šlaunikaulių – lūžiais. Laimei, vaikams dažnu atveju jie gerai sugyja, bet galvos smegenų sukrėtimai, sąmonės praradimai – rimtos būklės, kurios ypač pirmomis dienomis reikalauja priežiūros intensyvios terapijos skyriuje. Gal ir ne kiekvieną dieną, bet po neatsakingų pasivažinėjimų tokių traumų pasitaiko. Įprastai tokie pacientai nedėvi šalmų, kurie, manau, būtini, ypač vaikams.
Visada yra liūdna, kai atvyksta vaikai ir suprantu, kad traumos buvo galima išvengti galbūt pasirinkus tinkamą greitį, vietą ar paprasčiausiai užsidėjus šalmą.
Dauguma atvejų šalmai apsaugo – buvo ne vienas toks, kai šalmas skilo, o galva liko sveika. Turėjome neseniai tokį atvejį, kai mergina važiavo su elektriniu paspirtuku, automobilis jos nepamatė, nutrenkė. Laimei, viskas atsipirko tik rankos lūžiu, nors šalmas skilo. Taip, yra nedidelė dalis traumų, kurios gali atsiliepti visam gyvenimui. Visada yra liūdna, kai atvyksta vaikai ir suprantu, kad traumos buvo galima išvengti galbūt pasirinkus tinkamą greitį, vietą ar paprasčiausiai užsidėjus šalmą.
Matyt, šalmas neapsaugo nuo nuskeltų dantų?
Geriau jau dantys nei smegenys (šypteli). Tai dar pataisomi dalykai. Šalmas dažniausiai priekinių dantų, veido ir neapsaugo. Kadangi daugiausiai budėjimų turiu Šiauliuose, kur daugiau budinčių vaikų gydytojų nelabai yra, tokių traumų irgi matome.
Paleisti vaikus be priežiūros nesiūlote, tačiau pasitaiko ir kitų kraštutinumų – tėvai per daug saugo atžalas ir net baiminasi išleisti į lauką. Kur rasti aukso vidurį?
Vaiko patalpinti į burbulą nereikia, juk nė vienas neužaugome be guzų galvoje ar kažkokių lengvesnių traumų – nubrozdinimų, sumušimų, lūžių. Taip vaikai pažįsta pasaulį. Mano nuomone, daugumos rimtų traumų, kurioms reikia chirurginio gydymo ar gydymo ligoninėje, galėtume išvengti tiesiog vadovaujantis žinomomis rekomendacijomis – ar tai būtų šalmo dėvėjimas važiuojant paspirtuku, dviračiu, ar šokinėjimas batutu tik po vieną, tinkamos vietos savo veiklai pasirinkimas. Tie patys iškritimai pro langus, ką rodo ir Vakarų statistika, 98–99 proc. jų būtų galima išvengti.
Kaip mokote savo vaikus, kad būtų atsargūs?
Svarbiausia šnekėtis. Kai vaikai pastebi kitus, važiuojančius be šalmo, ir sako, kad tai nėra gerai, arba per gimtadienį vaikams rekomenduoja po vieną ant batuto šokinėti, tai, manau, viskas yra tvarkoje (šypsosi). Turbūt nėra idealių tėvų ir vaikų, pasitaiko visokių situacijų, laimei, rimtų traumų kol kas pavyko išvengti. Patempimai, nubrozdinimai, sumušimai – tai natūralus sveiko vaiko ugdymosi periodas. Vaikai turi būti aktyvūs ir pažinti pasaulį.
Ne tik apie traumas, jų profilaktiką, bet ir kitas ligas aktyviai komunikuojate socialiniuose tinkluose. Pastebite, tėvai labiau ateina į protą, įvertina, kada jau išties laikas kaip išdegus akis bėgti į ligoninę?
Iš esmės džiaugiuosi dabartine tėvų karta, kurie seka, domisi, užduoda klausimus. Jie supranta, kad viskas juda į priekį, stengiasi vaikui sukurti kiek įmanoma komfortiškesnę aplinką. Turint omenyje, kaip mes užaugome prieš 15–20 metų, dabar, manau, situacija nepalyginama. Tad gal naiviai tikiu, kad didesnė mūsų visuomenės dalis yra sąmoningi tėvai. Aišku, tenka susidurti gal su tuo vienu procentu pacientų, kuriems ne taip pasiseka, kai traumos nutinka dėl aplaidumo – įvyksta cheminiai nudegimai, praryja kokias nuodingas esencijas ir pan.
Esate pastebėjęs, kad tėvai padaro ir meškos paslaugą, gąsdindami medikais.
Tenka visko prisiklausyti – tėvai sako: „Neverk, nes koją nupjaus“, „Tu gi vyras, negali verkti“. Tad tų spragų dar turime. Dauguma net neįsivaizduoja tokių atvejų ar tokių tėvų, kurie atkeliauja pas mus į ligoninę. Bet aš linkęs kalbėtis, užmegzti dialogą, o ne kaltinti, ypač priėmimo skyriuje.
Ypač opi problema – pertekliniai pacientų srautai priėmimo skyriuose. Kiek mažųjų pacientų paprastai čia nebūna vieta?
Sunku pasakyti tiksliai, visokių budėjimų pasitaiko, bet būna tokių, kai vos ne trečdalį problemų būtų galima išsispręsti namie ar poliklinikoje, pas šeimos gydytoją, ir nebūtų reikėję laukti kelių valandų priėmimo skyriuje. Ypač tą stebime savaitgaliais, per šventines dienas, kai tėvams atsiranda daugiau laiko spręsti vienas ar kitas problemas. Ir kur tada keliauti? Į priėmimą. Todėl stengiuosi labai daug kalbėti apie skubios pagalbos kategorijas. Štai ir per Jonines teko budėti Vilniuje, tai kone trečdalis pacientų jau anksčiau galėjo susitvarkyti problemas namuose ar poliklinikoje. Suprantama, kad norisi padėti vaikui, bet klausimas, ar tos kelios valandos ligoninėje tarp rimtai sergančių tikrai yra į gera? Čia išryškėja ir sveikatos apsaugos sistemos spragos, nes dalis gyventojų sako, kad jei nori visų tyrimų – keliauk į priėmimo skyrių, viską padarys. Viena vertus, taip ir bus, kita vertus, klausimas, ar tikrai šis skyrius tam skirtas....
Tik kitą kartą tas noras viską gauti „čia ir dabar“ atsigręžia kitu kampu – atvykus tenka laukti ilgas valandas...
Yra buvę parų, kai santaros klinikose chirurginiame priėmime prasisuka virš 200 pacientų ir dėl paprasto piršto sumušimo pagalbos laukimas trunka 5–6 valandas. Nereikia pamiršti, kad čia atvykus reikia praeiti visas procedūras – registraciją, rūšiavimą, tada tik pagal skubumą ir savo numeriuką papuoli pas gydytoją. Ne kartą yra buvę tokių atvejų, kai žmonės atvažiavę dėl neskubios problemos, turi praleisti visus skubesnius pacientus ir net iškeliauja namo nesulaukę apžiūros arba jos laukia gerokai ilgiau. Svarbu tai, kad vaikų priėmimas skiriasi nuo suaugusiųjų – tai yra darbas ne tik su vaiku, bet ir tais, kurie lydi, dažnai yra vadinamoji trejybė – vaikas-mama-močiutė. Su jais visais turi komunikuoti, atsakyti į klausimus ir kartais dar labiau nuraminti mamą ar močiutę nei patį vaiką.
Užsiminėte, kad neretai tenka vesti kalbą ir su vaikų teisių apsaugos specialistais.
Realiai daugiausiai budžiu Šiauliuose, kur tenka būti ir už traumatologą, ir chirurgą, tai realiai kas kokį antrą budėjimą tenka susidurti su smurto artimoje aplinkoje atvejais. Pasitaiko ir nuo alkoholio apsvaigusių pacientų, kai atkeliauja su palyda – policija ar vaikų teisių specialistais. Kad ir kaip būtų liūdna, tai vyksta. Ir tokių atvejų – ne vienetai, smurtauja tiek suaugę, tiek bendraamžiai, būna įvairiausių kitų istorijų. Tai daliai atrodo visiškai norma, bet taip neturėtų būti. Jau nekalbu apie įvairiausius seksualinio smurto atvejus, pedofiliją ir t.t., ką irgi kartais tenka matyti.
Visa tai – liūdnesnė dalis, kai žinai, kad po tavo apžiūros dar laukia ilgas kelias – vaikui ieškos globėjų, daug kas spręsis ir dėliosis. Tai tikrai nėra taip reta, kaip galėtų pasirodyti. Džiaugiuosi, kad vaikų teisių specialistų vis daugėja ir jų darbo sąlygos gerės, nes tai labai opi problema.
Jau lygiai metai, kai dirbate kaip visateisis gydytojas vaikų chirurgas. Lūkesčiai atitinka darbo realybę, nepasitaiko momentų, kai, atrodo, svyra rankos dėl sveikatos sistemos netobulumo?
Džiaugiuosi, kad turėjau pakankamai aktyvią rezidentūrą ir tam galėjau pasiruošti, tad nebuvo labai didelio šoko pačiam pradėjus dirbti kaip vaikų chirurgui, kada jau nebėra gydytojo „virš tavęs“ ir visus sprendimus turi priimti pats. Aišku, persikraustymas gyventi į Šiaulius davė savo iššūkių. Kita vertus, jauniems chirurgams svarbiausia – dirbti, operuoti, labai džiaugiuosi, kad yra vyresnių kolegų, kuriems galiu paskambinti, pasikonsultuoti, visada žinau, kad jie atsakys, arba galėsi persiųsti pacientą konsultuotis, jei koks retesnis atvejis.
Bet, aišku, yra standartinės sveikatos sistemos bėdos, apie ką visada šnekame – atlyginimai, darbo krūviai, darbo sąlygos. Galų gale ta pati biurokratija, kuri yra kiekvienoje ligoninėje, ir kai tu nori daryti kažkokį pokytį, visa tai užtrunka. Ir čia turi keistis tiek pati gydytojų bendruomenė, tiek visuomenė, kad pribręstų pokyčiams. Bet į tai žiūriu pozityviai.
Girdime daug medikų skundų dėl popierizmo liūno, darbo krūvių, algų, pacientai bėdoja, kad patekti pas gydytojus kai kada atrodo neįmanoma. Yra raktas, kaip subalansuoti šią sistemą, kad visi jaustųsi bent kiek labiau patenkinti?
Manau, čia labai svarbu komunikacija, ko apskritai trūksta mūsų visuomenėje, kalbant apie bet kurią sferą. Jei žiūrėtume į kitų šalių sveikatos apsaugos sistemas, jos susiduria su kitais iššūkiais. Į Lietuvą atvažiuoja daugybė emigrantų pasikonsultuoti, pasižiūrėti, nes čia jie gali daug greičiau išsioperuoti, nei papulti pas gydytoją kažkur Jungtinėje Karalystėje.
Tad iš esmės idealios sistemos nėra. Ką stengiuosi perteikti – gydytojai turėtų būti arčiau pacientų. Nebėra taip, kad yra vienas gydytojas kaime, kuris gydo visus ir viską žino, pasirinkimas dabar didžiulis ir galima rasti tiek sau tinkamą šeimos gydytoją, tiek tuos specialistus, kuriais pasitikima ir iš kurių kabineto galima išeiti ramesniam, nei įėjus.
„Kai jau tampi vaikų chirurgu, nebesi rezidentas, finansinės sąlygos akivaizdžiai pagerėja. Didžėjaus, renginių vedėjo veikla – daugiau hobis, būdas atsipalaiduoti, pasikrauti gerų emocijų.“
Todėl labai svarbi komunikacija tiek tarp gydytojų ir pacientų, tiek ir visoje sveikatos sistemoje. Manau, daugiausiai problemų ir kyla dėl to, kad kažkas kažko nepasakė, nepadarė, neskyrė tiek laiko, kiek kitas norėjo. Reikia suprasti, kad kaip gydytojai turi tam tikrus rėmus, taip ir pacientai tam tikrus lūkesčius, ir komplikacijų būna, nes nieko nėra 100 procentu medicinoje, apie tai reikia kalbėti. Juo labiau kad ir liūdnų atvejų pasitaiko, nekalbu jau apie mirtis, bet įvyksta skaudžių dalykų, kai kažkas nutinka, kažkas kažko nepasako...
Lengva pasiūlyti atrasti tinkamiausią gydytoją, kai apskritai skundžiamasi jų stygiumi, ypač rajonuose... Į juos ne visada skubama net savivaldybėms siūlant solidžias algas, įsikūrimo paketus. Kas jus atviliojo dirbti į Šiaulius?
Čia labai svarbūs ne tik atlyginimai, bet ir požiūris į jaunus gydytojus, aplinka. Kodėl pasirinkau Šiaulius? Man sakė, kad tik atvažiuočiau – čia galėsiu konsultuoti, operuoti, visas sąlygas suteiks, daryk, ką nori, atvežk tuos metodus, kuriuos išmokai ir ko mes dar neturime, mes pasidalinsime patirtimi. Ir tikrai – į dalį operacijų einu su vyresniais kolegomis, jie pasako vieną kitą pastabą, taip tobulėju, ir pats galiu pasiūlyti savo metodų ar žinių, kurių visai neseniai rezidentūros metu teko mokytis iš geriausių chirurgų Lietuvoje.
Aišku, specialistų susitelkimas centruose neišvengiamas, nes pacientų Lietuvoje nėra tiek daug. Bet labai svarbus požiūrio klausimas – yra tokių vietų, kur tikrai nenorėčiau važiuoti, nes žinau, kad dirba patyrę gydytojai, kurie daro tik taip ir ne kitaip. Tu jiems nieko nepasakysi ir dar turėsi jaustis dėkingas, kad išvis pakviečia šalia pabūti.
Tačiau yra tokių gydytojų, šalia kurių norisi būti ir pasiimti visa, kas geriausia – kai žinai, kad kiekvieną dieną atėjęs galėsi padiskutuoti, pasišnekėti ir priimti geriausią sprendimą pacientui.
Kalbant apie finansines paskatas, be abejo, tai gerai, nes keliantis kažkur į kitą miestą išlaidų yra labai daug. Nereikia pamiršti, kad gydytojai paprastai studijas baigia jau 30-ies ar vėliau, kai dažniausiai turi sukūrę šeimas, įsigiję būstą. Tą pakeisti tikrai ne taip paprasta, tad puikiai suprantu kolegas, kurie stengiasi išlikti centruose ir ten tobulėti. Kita vertus, ir į užsienį žmonės nebūtinai vyksta ne tik dėl atlyginimų, bet geresnių sąlygų, geresnių tobulėjimo perspektyvų.
Jau ne vienus metus laisvalaikiu iš rankų nepaleidžiate didžėjaus pulto. Vien iš gydytojo algos sunku pragyventi ar tai – tik nepakeičiamas hobis?
Dabar viskas kaip ir neblogai. Kai jau tampi vaikų chirurgu, nebesi rezidentas, finansinės sąlygos akivaizdžiai pagerėja. Didžėjaus, renginių vedėjo veikla – daugiau hobis, būdas atsipalaiduoti, pasikrauti gerų emocijų. Į ligoninę žmonės vis tik važiuoja ne iš gero gyvenimo ir ašarų būna, dirbant su vaikais ypač svarbi empatija. Tad renginiai yra būdas pasikrauti gerų emocijų, džiaugsmo, šypsenų, tai labai padeda. Yra buvę, kad ir pacientų tėvai pasikvietė į renginį ar atpažįsta kur kitur, prieina, sako, kad vaiką operavau prieš kelias savaites. Smagu, kad mini geru žodžiu.
O dažnai tėvai nori atsidėkoti kišdami vokelius į kišenę?
Labai retai, tai vienetiniai atvejai, rezidentūros pradžioje tai būdavo dažniau. Visada sakau, kad geriau vaikui knygą nupirktų, jis užaugs, mokės mokesčius, pakils ir algos. Pacientui po operacijos geriau skaniau pavalgyti, pavakarieniauti su šeima, nei taip atsidėkoti. Manau, kad ypač mano kartos gydytojai tokiais atvejais jaučiasi negerai, tai priima kaip įžeidimą. Geriau turėtume gauti gerą atlyginimą oficialiai. Tad yra tekę vytis ir atiduoti vokelį. Laimei, tai nutinka labai retai.
Šeima priekaištų neturi, kad dirbdamas gyvenate tarp dviejų miestų, o savaitgalius dar leidžiate ir vakarėliuose?
Kol kas lyg ir pavyksta viską suderinti. Aišku, žmona gal kitaip pasakytų (juokiasi). Bet vėlgi labai svarbu susitarimas ir kokybiškas laikas su šeima – kai būni namie, tai ne į telefoną ar kompiuterį įnikęs, o visą laiką praleidi su artimaisiais. Taip, šie dalykai kenčia, ypač vasaros metu, kai daugiau budėjimų, renginių, bet džiaugiuosi, kad turiu tokią nuostabią žmoną, kuri motyvuoja, leidžia tai daryti. Visada gera grįžti po renginio ar budėjimo namo, o pailsėjus norisi eiti į darbą. Manau, tai svarbiausia (šypteli).
Dėkoju už pokalbį.
