„Gydytojo paskirtas gydymas nevyksta taip sklandžiai, jei nėra, kas pacientą prižiūri, moko, padeda. Gydymas apskritai gali būti neefektyvus, jei niekas paciento neapmoko, kaip reikia gyventi dėl ligos pasikeitusį gyvenimą, kaip naudoti vaistus ar save prisižiūrėti, kaip gali padėti artimieji.
Galime turėti stebuklingus gydymo būdus, labai gerą aparatūrą, bet jei neturime slaugytojų, kurie apmoko, konsultuoja, viskas sugriūva ir didžiulės investicijos tampa niekinėmis“, – konstatuoja jau 17 metų slaugytoja dirbanti Jolanta Litvinienė.
Moteris neslepia, kad sisteminių problemų yra ne viena ir žinomos jos jau ne vienus metus. Pasak jos, laimei, dabar apie tai kalbama vis daugiau. Nors, kaip pripažįsta medikė, norėtųsi, kad konkrečių sprendimų būtų ieškoma greičiau:
„Būtina to imtis, nes negalime tikėtis saldainių iš dangaus, taip nebūna. Privalu viską padaryti, kad pacientai galėtų gauti paslaugas. Dabar gi kai kur yra stabdomos operacijos, nes nėra slaugytojų operacinėse. Tai jau iš esmės stabdomas procesas, nėra, kas dirba. Tad kai kuriose vietose tai darosi ypač skaudi problema.“
Apie visa tai ir kitus opiausius šiandienos slaugos skaudulius – portalo tv3.lt interviu su Kauno klinikų Ambulatorinio diagnostikos centro vyr. slaugytoja-slaugos administratore J. Litvinienė.
Jūsų nuomone, ar visuomenė šiandien pakankamai įvertina slaugytojo darbą?
Kiek asmeniškai susiduriu su pacientais, atrodo, vertina. Apskritai iš to, ką matau žiniasklaidoje, kaip jaučiasi kolegos, atrodo priešingai. Kita vertus, daug kas net nežino, kas yra slaugytojas, kokia jo funkcija. Jie šeimyniškai, artimai vadina seselėmis, sesutėmis, bet tai ne įvardijimai profesijai, kai kalbi apie žmones, baigusius studijas, turinčius mokslinį laipsnį.
Kai pradėjo vystytis slaugos mokslas (tuomet dirbantieji vadinti seserimis, seselėmis, broliukais), jų mokymai buvo labai profesiniai, universitetinio išsilavinimo nebuvo. O dabar yra slaugos studijos kolegijose ir universitetuose, ne retas slaugytojas turi magistratūros kvalifikacinį laipsnį, yra slaugytojų profesorių. Tai nereiškia, jog jie tampa gydytojais įgydami daktaro laipsnį, tai – jų slaugytojų mokslinis laipsnis.
Tiesą sakant, pati buvau gerokai nustebusi, kai teko vaiko mokykloje per profesijų dienas pristatinėti savo profesiją ir pedagogai stebėjosi, kad norint dirbti slaugytoju reikia baigti studijas, universitete yra tokios studijos, net magistrą baigiau ir štai tokį darbą dirbu (juokėsi).
Taigi sunku pasakyti, ar visuomenė gali vertinti darbą, kai net nežino, kas tai yra, kad tai – atskira sritis, studijos. Yra gydomasis darbas, yra slaugos sritis, abu – tiek gydytojas, tiek slaugytojas – teikia pagalbą žmonėms. Vieniems be kitų nepavyktų teikti paslaugų pacientams.
Viešumoje dažniau išgirstama, kad tai slaugytoja į pacientą ne taip pažiūrėjo, tai ne tą pasakė, girdime net kaltinimus smurtu – kad pacientą surišo, atsirado mėlynės ir panašiai. Čia kaltas vien pacientų nesupratimas ar vis tik esama ir pačių medikų kaltės?
Manau, kad visos pusės turi savo tiesą ir abiejose – tiek slaugytojo, apskritai medikų bendruomenės, tiek paciento – pusėse jos tikrai yra labai daug. Tačiau nesutikčiau, kad dauguma atsiliepimų iš pacientų yra tik neigiami. Kiek įstaigose yra atsiliepimų, tai didžioji dalis gerų – padėkos ir geros patirtys. Tačiau vienetai stiprių, nemalonių atvejų, ypač kurie nuskamba viešumoje, kaip ir šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina.
Manau, įvairiausių situacijų nutinka visose srityje. Bet kartais atrodo, kad į mediką žiūrima kaip į kokį pusdievį, tą, kuris negali suklysti, jau nekalbant apie tai, kad medikas privalo visada būti tik pakilios nuotaikos. Tačiau, be abejo, profesionalus ir pagarbus elgesys visada būtinas.
Visur visko pasitaiko, labai gaila, kai tai nutinka mūsų aplinkoje, bet visur dirba žmonės. Ir tų situacijų, kurios nutinka, kartais būna gal ir ryškesnėmis spalvomis nupieštų, bet jos yra tikros. Tai yra mūsų skauduliai, ir juos privalu pripažinti.
Nesutikčiau, kad dauguma atsiliepimų iš pacientų yra tik neigiami. Kiek įstaigose yra atsiliepimų, tai didžioji dalis gerų – padėkos ir geros patirtys. Tačiau vienetai stiprių, nemalonių atvejų, ypač kurie nuskamba viešumoje, kaip ir šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina.
Laimei, vis daugiau vadovaujamasi mokymosi iš klaidų kultūros principais, bet viskam reikia laiko. Praktikoje dar ne visada esame įpratę pripažinti, kad suklydome, ir bandyti kuo greičiau toje situacijoje padaryti viską, kad klaidą pavyktų atitaisyti, o ne kažkaip nuslėpti, užglaistyti. Prie naujų įpročių reikia visiems priprasti.
Gaila, bet dar lieka baimė kalbėti, bijoma, kaip į tave reaguos kolegos, o gal kas norės nubausti ir panašiai. Privalom pripažinti klaidas, analizuoti, kodėl taip įvyko ir padaryti viską, kad daugiau taip nenutiktų arba nutiktų kuo rečiau. Sprendžiant labai svarbu ieškoti sisteminių problemų, kad jas išsprendus klaida nebesikartotų. Tai – ilgas procesas, kuris neįvyks per dieną ar kelis metus.
Be to, neretas atvejis, kai klaidos kartojasi ne dėl to, kad sveikatos priežiūros specialistui trūksta kompetencijos, o dėl sisteminių problemų. Kartais išanalizavus situacijas paaiškėja, jog visi padarė viską, ką privalėjo padaryti, bet dėl nepatogiai sudėliotų procesų įvyko klaida.
Vyresni kolegos, matyt, su nepasitikėjimu klauso tokių raginimų nebijoti pripažinti suklydus...
Jei esi įpratęs 30–40 metų dirbti vienaip, tikrai sudėtinga perlipti per save ir sakyti, kad štai dabar dirbsiu kitaip – tavo įpročiai, mąstysena taip greitai nesikeičia. Kartais žinutės ateina ir iš pačios bendruomenės – nenorima priimti, kad štai mūsų bendruomenėje yra problemų. Gaila, bet ne visada sutinkame pripažinti, kad kažkas įvyko ne taip... Taigi tikrai nėra viskas rožinėmis spalvomis klota, tų problemų tikrai yra ir jas stengiamės spręsti ne tik tuo metu, bet ieškodami ilgalaikių sprendimų.
Dabar daug kalbama apie pacientų smurtą. Ar išties reikia suteikti galimybę medikui, kai kyla grėsmė jam ar kitiems pacientams, atsisakyti teikti planinę pagalbą?
Tai opus, bet ir labai dviprasmiškas klausimas. Viena vertus, kaip darbuotoja noriu jaustis saugiai, neturėčiau bijoti ir jausti grėsmės iš to žmogaus, kuriam noriu padėti. Bet kartais taip atsitinka. Skirtingos vietos, skirtingos situacijos, kada slaugytojai, jų padėjėjai, pagalbiniai darbuotojai labai dažnai būdami arčiausiai pacientų susiduria su smurtu. Turi nuolat būti prie to žmogaus ir jausti grėsmę, bet mažai ką gali padaryti, nes darbo aplinka tave įpareigoja, kad turi teikti paslaugas, daryti savo darbus. Taigi viena tavo pusė sako, kad tu privalai, toks tavo darbas, tačiau kita pusė klausia – ar tikrai turiu jaustis šitaip? Ar tai normalu, kad galiu būti sužalota, nes atlieku tiesioginį savo darbą?
Teikiamų pataisų kritikai sako, kad įstatymas galėtų tik įplieksti dar daugiau ginčų, esą medikai ieškos progų atsisakyti teikti pagalbą.
Kur bebūtum, vienas esminių žmogaus poreikių – jaustis saugiai. Grįžtame prie pacientų požiūrio į sveikatos priežiūros specialistų darbą – santykiai nėra pūkuoti, yra daug nepasitikėjimo, baimių, kad štai tu gali man neteikti paslaugos. Situaciją turime, kokią turime... Tik ką bedirbtume ar kur beatsidurtume, kiek norėtume jausti fizinę grėsmę būti sužaloti? Tikriausiai visi natūraliai stengtumėmės apsisaugoti.
Pačiai teko susidurti su konfliktiškais pacientais?
Yra tekę susidurti. Dabar, kai dirbu ambulatorijoje, kartais būna konfliktų, bet juos išsprendžiame lengviau, nes pacientas čia nebūna ilgai. Įvykus kokiai situacijai raštu ar žodžiu apie tai išsako, iškart stengiamės išsiaiškinti, kas nutiko ir kaip galime pagelbėti pacientui. Kartais galime iškart pagelbėti, o kartais tai neįmanoma. Tarkime, jei pacientas atvykęs ne paskirtą vizito dieną piktinasi, koks čia visiems skirtumas ir kodėl negali jo priimti dabar – padėti negalime.
Eidavai į palatą beprotiškai įsitempęs, nes bijodavai, kad tau įspirs, įkąs, trenks tuo, kas pakliuvo po ranka... Esame ne kartą ir mėlynių turėję. Bet kažkaip savyje tai išgyvendavome, stengdavomės neiti į palatą po vieną, įspėdavome vieni kitus.
Daugiau su tuo susidūriau, kai dirbau stacionare, chirurginio profilio skyriuje. Čia patekdavo žmonės iš įvairių įvykių, kuriems reikia skubios pagalbos, tai yra gyvybei gresiančios būklės ir nėra pasirinkimo – turi teikti pagalbą. Pacientai būdavo ir apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų, turėdavo praleisti ilgesnį laiką negaudami tų medžiagų, nuo kurių yra priklausomi. Tada visko pasitaikydavo ir grėsmė tikrai būdavo labai didelė. Eidavai į palatą beprotiškai įsitempęs, nes bijodavai, kad tau įspirs, įkąs, trenks tuo, kas pakliuvo po ranka... Esame ne kartą ir mėlynių turėję. Bet kažkaip savyje tai išgyvendavome, stengdavomės neiti į palatą po vieną, įspėdavome vieni kitus. Tik realybė tokia, jog ne visada skyriuje būni su kolegomis, nakties metu, kai kolegos išvežę kokį pacientą į tyrimus ar pan. – lieki vienas ir visas situacijas sprendi vienas.
Šiai mano patirčiai daugiau nei 10 metų, su tuo realiai susidurdavau beveik per kiekvieną budėjimą. Tada net nebuvo keliama labai didelio klausimo, ar čia kažkas ne taip, nebuvo tokios minties, kad tu gali turėti kokią nors apsaugą, žinojai, kad privalai susitvarkyti, nes tai yra tavo darbas, turi rasti būdų, kaip perkalbėti pacientą, prieiti kuo atsargiau. Aišku, būdavo kviečiami specialistai, kurie tokiems pacientams skirdavo atitinkamą gydymą, bet vaistai iškart nesuveikdavo. Labai svarbu, kad bendruomenė pradėjo kelti klausimus ir ieškoti sprendimų, kaip apsisaugoti.
Vis skambinama pavojaus varpais, kad sveikatos sektoriuje artėjama prie katastrofinės situacijos dėl milžiniško slaugytojų trūkumo. Ar situacija visur tokia tragiška?
Realybė tokia, kad visur yra didesnis ar mažesnis slaugytojų trūkumas. Didžiosioms įstaigoms gal kiek lengviau, nes čia yra mokymo bazės, šalia yra universitetai, praktikas atlieka studentai. Bet šita problema tęsiasi jau daugelį metų, buvo nemažai kalbama, kad trūksta specialistų, bet daromi žingsniai buvo gerokai per silpni. Arba daroma taip, kad įstaigose nepasijautė.
Buvo ruošiama daugiau studentų, tik klausimas, kur jie nuėjo, nes, kaip žinia, daug baigusių studijas neina dirbti į sveikatos sektorių, dalis išvažiuoja. Kita vertus, kad ir imtume dabar ruošti daugybę trūkstamų specialistų, kurie būtų pasiryžę dirbti, iškart dar jų neturėsime ir vargu ar pavyktų patenkinti poreikius.
Nereikia pamiršti, kad visuomenė sensta (pirmiausiai – dėl labai didelės medicinos pažangos) ir sveikatos priežiūros specialistų reikės dar daugiau. Manau, kad dabar labiausiai reikia galvoti, kaip išgyventi šį laiką nelaukiant, kad štai atsiras tūkstančiai specialistų, bet ieškoti būdų, kaip padėti slaugytojams. Vienas išsigelbėjimų, ką dabar bandome daryti ambulatorijoje, siekiame išgryninti, kas yra tikrieji slaugytojo darbai, kur reikia jo išsilavinimo, kompetencijų, o ką gali atlikti kitas personalas, vietoje apmokyti žmonės. Pavyzdžiui, juk transportuoti pacientą su ratukais tyrimams nereikia aukštojo mokslo. O dabar daug tokių darbų daro slaugytojai.
Būtina to imtis, nes negalime tikėtis saldainių iš dangaus, taip nebūna. Privalu viską padaryti, kad pacientai galėtų gauti paslaugas. Dabar gi kai kur yra stabdomos operacijos, nes nėra slaugytojų operacinėse. Tai jau iš esmės stabdomas procesas, nėra, kas dirba. Tad kai kuriose vietose tai darosi ypač skaudi problema.
Tai – jau ne tik regiono ligoninių problema?
Tiek, kiek matau darbo skelbimų, visi su tuo susiduria. Aišku, svarbiausia, kad problema pagaliau pripažinta. Taip, tai pripažinta labai skaudžiomis aplinkybėmis – kai jau sustoja darbai. Bet nesinori prieiti dar sudėtingesnių situacijų. Gydytojo paskirtas gydymas nevyksta taip sklandžiai, jei nėra, kas pacientą prižiūri, moko, padeda. Gydymas apskritai gali būti neefektyvus, jei niekas paciento neapmoko, kaip reikia gyventi dėl ligos pasikeitusį gyvenimą, kaip naudoti vaistus ar save prisižiūrėti, kaip gali padėti artimieji.
Skyriuje daugiausia turi būti ne slaugytojų, o slaugytojų padėjėjų ir pagalbinių darbuotojų. Ir šių darbuotojų trūksta, jų darbas mažiau kvalifikuotas, bet tikrai neadekvačiai mažai apmokamas...
Galime turėti stebuklingus gydymo būdus, labai gerą aparatūrą, bet jei neturime slaugytojų, kurie apmoko, konsultuoja, viskas sugriūva ir didžiulės investicijos tampa niekinėmis. Pasidaro labai gaila, kiek skirta laiko, gydymo kompetencijų, o žmogui reikia gyventi su tuo, kas jam paskirta, bet niekas jo neprižiūri, nes trūksta slaugytojų arba jis tiesiog tvarkosi, kaip išmano. Tai štai kodėl tada slauga būna neefektyvi, nes jos tiesiog negauna arba gauna tiek mažai, kad nepakanka.
Nepakeliami krūviai – iš to kylanti dar viena problema?
Taip, tai didžiulė problema, bet darbai vis tiek vyksta. Ar kažkur nustojo teikti paslaugas dėl to, kad skyriuje sumažėjo slaugytojų? Jie vyksta, bet tų kelių likusių darbuotojų sąskaita. Tada tie keli žmonės turi padaryti žymiai daugiau, nes etatai tušti... Pats principas turi keistis ir keistis greitai.
Skyriuje daugiausia turi būti ne slaugytojų, o slaugytojų padėjėjų ir pagalbinių darbuotojų. Ir šių darbuotojų trūksta, jų darbas mažiau kvalifikuotas, bet tikrai neadekvačiai mažai apmokamas... Kol kas net etatinės struktūros yra kitokios, tai yra ne vienam slaugytojui 1–2 slaugytojų padėjėjai, o atvirkščiai... Vienas slaugytojo padėjėjas ir 2–4 slaugytojai. Kai suvokimas apie tai pasikeis, tada gal ir pradės lengvėti likusių slaugytojų kasdienybė, krūvis pasidarys labiau įveikiamas.
Dar vienas nuolatinis slaugytojų skundas – apverktinos algos. Dirbant tokioje didelėje įstaigoje kaip Kauno klinikos tai mažiau skaudžiai juntama ar visi kenčia vienodai?
Negalime užsimerkti ir sakyti, kad neaktuali ši problema gal kai kur yra ne tokia aštri, bet ji yra. Noriu pasidžiaugti, kad slaugytojų darbo užmokestis Kauno klinikose tikrai auga kasmet ir vidurkis yra vienas didžiausių Lietuvoje.
Bet jei norime kokybiškos slaugos, darbuotojai turėtų gebėti normaliai išgyventi už etatą, o ne dirbti vienoje įstaigoje 1,5 etatu ir dar kažkiek prisidurti kitoje, palikdami savo asmeninį gyvenimą, šeimą kažkur šalia.
Aš irgi dirbu daugiau nei vienu etatu, bet tai mano pasirinkimas. Bet kitą kartą, atrodo, kad kito pasirinkimo neturi, nes kai šalia skyriuje trūksta darbuotojų ir niekas ten neįsidarbina, tai dalinai kaip ir gelbėji situaciją. Turbūt čia suveikia mūsų altruistiškumas, empatija, norėjimas padėti, kai matai, kad kolega naktį lieka vienas dirbti, tada nusprendi papildomai padirbėti... Bet tai veda į dar kitas problemas – didelį pervargimą, perdegimą ir t.t.
Ar noras padėti kitam žmogui lydėjo nuo mažumės?
Buvo ir artimoje aplinkoje pavyzdžių – tuo metu ir mama, ir teta baigė medicinos seserų mokyklą, bet nė viena šio darbo nedirbo. Matyt, persidavė kažkoks kitoks požiūris į žmogų ir, kiek save atsimenu, jau nuo keturių metų visą laiką žinojau, kad būsiu slaugytoja. Visuose piešiniuose piešdavau medikus. Tuo metu ypač žavėjo seselių apranga – tos krakmolytos baltos kepuraitės su raudonu kryžiuku buvo kažkas įspūdingo. Rodos, iš pradžių vien dėl to ir norėjosi tapti slaugytoja (juokiasi). Pamenu, kai reikėjo jau rinktis specialybes, pirmu numeriu įrašiau slaugą, o antroje vietoje – jau gydomąją specialybę, kad iš bėdos galėsiu mokytis ir to. Bet, laimei, atsarginio varianto neprireikė (šypsosi).
Nebuvo akimirkų, kai pasigailėjote dėl pasirinkimo?
Neslėpsiu, buvo daug momentų, kai gailėjausi, kodėl čia ėjau. Bet jie nutinka tada, kai kažkas nepasiseka ar susiduri su sunkiomis situacijomis. Tada galvoji, kam tau to reikia, negi nėra lengvesnių darbų? Bet tokios aštresnės emocijos daugiau aplanko, kai pervargsti. Netrukus sugrįžti į save. Net turiu pasidariusi tokį sąrašiuką, kokia yra mano darbo prasmė. Vis jį peržiūriu ir vėl aprimstu, kad tikrai esu ten, kur turiu būti (šypsosi).
Dėkoju už pokalbį.
