Bet Lietuvai tokia Kremliaus elgsena – ne naujiena. Dar 2006 metais mums buvo nutrauktas naftos tiekimas naftotiekiu „Družba“, nes Lietuva „Mažeikių naftą“ pardavė lenkams, o ne rusams. Mūsų šalis už gamtines dujas mokėjo brangiau nei Vakarų Europa, nes neturėjo alternatyvų, kol 2014 metais nepradėjo veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“ ir kol neįgyvendinome trečiojo europinio Energetikos paketo, atskyrusio dujų tiekimą, perdavimą ir skirstymą.
Energetikos ekspertas Romas Švedas, dalyvavęs įgyvendinant pagrindinius Lietuvos energetikos projektus, teigia, kad jeigu dabar neturėtume terminalo, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, mums grėstų tikrų tikriausias energetinis badas ir niekas mums nepadėtų, mat rusai yra išsprendę Kaliningrado aprūpinimą energetiniais ištekliais. Tai reiškia, kad riestumėmės į tą pusę, į kurią lieptų Kremlius.
„Jie bet kuriuo momentu galėtų nutraukti gamtinių dujų tiekimą Lietuvai, su elektra jie irgi galėtų daryti ką nori, tampyti mus už virvučių. Mūsų padėtis būtų buvusi katastrofiška. Šiuo metu dėl elektros generacijos trūkumo mes kalbame apie energetinį skurdą, bet jeigu neturėtume SGD terminalo ir elektros jungčių, tai pas mus būtų ne energetinis skurdas, o badas. Pas mus būtų badas ir žmonės būtų mirę nuo bado“, – interviu portalui tv3.lt teigė R. Švedas.
Norėčiau su jumis aptarti tris svarbiausius dalykus. Pirmiausia, svarbiausius Lietuvos energetinius projektus nuo pat suvokimo, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos išauga dramatiškai: tuos, kurie pavyko, ir tuos, kurie nepavyko. Antra, būtų labai įdomu išgirsti nuomonę, kokioje situacijoje dabar būtų Lietuva, jeigu neturėtume suskystintų gamtinių dujų terminalo, elektros ir dujų jungčių. Trečia, ką dabar Lietuvai reikia daryti, nes, Rusijos sukelto konvencinio ir energetinio karo akivaizdoje visiškai aišku, jog bėdų dar turime.
Aš gal prieš pradedant norėčiau pasakyti tokią įžangą. Kviesčiau į energetiką, į energetinį saugumą ir energetinius projektus žiūrėti ne kaip į atskirą sektorių, o kaip į integralią nepriklausomos Lietuvos funkcionavimo sritį. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad energetika ir energetinis saugumas yra viena svarbiausių Lietuvos politinės sistemos kaitos užtikrinimo sričių.
Tai sakau todėl, kad pasaulyje daugybė pavyzdžių, kai valstybės paskelbia norą būti nepriklausomomis, bet nesugeba to išlaikyti. Akademiniais žodžiais tariant, egzistuoja demokratizacijos bangos: žmonės deklaruoja, kad nori pereiti į demokratinę politinę sistemą, bet, deja, nesugeba to išlaikyti – neužtenka žinių, patirties, valios ir tuomet valstybė grįžta į pilkąją zoną.
Paskelbusi savo nepriklausomybę Lietuva turėjo reformuoti labai daug ūkio šakų. Mūsų didžiajai kaimynei Rusijai tai nepatiko, Kremlius bandė sužlugdyti Lietuvos kelią į demokratijos įtvirtinimą. Apibendrinant pasakysiu, kad energetika buvo ir yra viena iš sričių, viena iš priemonių Rusijos bandymuose diskredituoti Lietuvos kelią į demokratiją. Įgyvendinti reformas energetikos, iš dalies ir transporto sektoriuose dėl natūralios monopolijos, taip pat dėl labai gilių interesų ir ryšių buvo labai sunku. Ir Kremlius maksimaliai išnaudojo Lietuvos, Latvijos, Estijos energetikos sektorius, kad, mano vertinimu, sukliudytų demokratizacijos procesui.
Kad energijos ištekliai yra brangūs arba kad jų trūksta, yra ne tik apie kainą ar trūkumą, bet visa tai kelia žmonių nepasitenkinimą ir tada žmonės, išreikšdami šį nepasitenkinimą, griauna valdžią. Aš sakyčiau, kad prasidėjus karui Ukrainoje, būtent tai, ką dabar sakau, įgavo dvigubą-trigubą reikšmę ir pagrįstumą. Kai aš bandydavau tai sakyti anksčiau, jog energetika yra būtina ir integrali Lietuvos politinio režimo transformacijos dalis, tai anksčiau nebent žmonės Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute suprasdavo, o kiti pagūžčiodavo pečiais ir sakydavo: „Ką jūs čia kalbat?“. O dabar mes matome, kad taip ir yra.
Kai stojant į Europos Sąjungą įsipareigojome uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, tai, regis, tapo tuo lemiamu spyriu, paskatinusiu mūsų valstybę imtis rimtų energetinių projektų, be kurių šiandien būtų „šakės“. Gal galite papasakoti, kaip atėjo tas suvokimas, nes dėl stojimo mes susiderėjome 2002 metais, vadinasi, jau tada žinojome, kad Ignalina bus uždaryta. Bet dar kurį laiką pamiegojome, kol pribrendome veiksmams.
Kalbant objektyviai, sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvos energetinė priklausomybė nuo išorinio tiekėjo, nuo Rusijos, padidėjo iki 80 proc. valstybės mastu. Tik klausimas, ką skirtingiems žmonėms reiškia „šakės“.
Tuo metu Lietuva turėjo du pagrindinius pasirinkimus, buvo tarsi kryžkelėje. Vienas pasirinkimas buvo nieko nedaryti, tai yra palikti Lietuvos energetinę sistemą integralia Rusijos energetinės sistemos dalimi argumentuojant tuo, jog Rusija turi didžiausius pasaulyje energetinius išteklius ir kad Rusijoje nei dujų, nei elektros nepritrūks. Kai kas manė, tai kam gi Lietuvai reikia leisti pinigus statant naujus dujotiekius, naujas elektros jungtis, kad atsigabentų dujas ar tiektų elektrą iš alternatyvių šaltinių, ne iš Rusijos, jeigu, tikėtina, tie ištekliai bus brangesni? Čia buvo viena nuomonė.
Lietuvos politinėje arenoje tokių nuomonių buvo daug. Jų buvo netgi gal daugiau nei kad nuomonių, jog turime statyti alternatyvias jungtis, kurtis kelius, kuriais galėtume gauti energijos išteklius – dujas ir elektrą – iš alternatyvių šaltinių. Tai buvo antras kelias.
Tuo metu buvo identifikuota, kad nuo Rusijos nepriklausomus energijos tiekimo šaltinius mums galėtų užtikrinti elektros jungtis su Švedija, elektros jungtis su Lenkija, dujų jungtis su Lenkija, SGD terminalas ir nauja atominė elektrinė.
Taigi vyravo didelis dviejų nuomonių susidūrimas, bet kai 2008 m. konservatoriai laimėjo rinkimus, tuometinių jų politinių lyderių, taip pat prezidentės Dalios Grybauskaitės dėka buvo pasirinktas tas kelias, kuris leido imtis alternatyvų, nepaisant stiprios kritikos, kad tam švaistomi pinigai. Jeigu reiktų įvardinti politinę ašį, tai būtų prezidentė D. Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
Mano vertinimu, jeigu tuo metu būtų buvusi kita politinė valdžia, tikėtina, kad mes nebūtume įgyvendinę šių projektų. Nes kitokia nuomonė buvo labai stipri. Tuo metu buvo labai tikėtina, kad Lietuva pasirinks scenarijų „nieko nedaryti ir draugauti su energetiniais ištekliais turtingiausia pasaulio šalimi“, nes tai atrodė naudingiausia.
Kai jūs sakote „šakės“, aš tą priimu, bet labai daug žmonių sakė, kad „šakės“ yra leisti pinigus, nes Rusija yra tiek turtinga energijos ištekliais, kad niekas daugiau neturi tiek energijos. Tokios nuomonės buvo labai stiprios. Bet, mano įvardintos politinės lyderystės dėka atsitiko taip, kaip atsitiko.
Jūs esate rašęs, kad itin svarbus aspektas buvo ir Lietuvos siekis pratęsti Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko veikimą. Ir nors to pasiekti nepavyko, bet bent jau pavyko visiems Europoje išaiškinti, kad Baltijos šalys tuoj taps visiška energetine sala, priklausoma nuo Rusijos malonės. Kaip aš suprantu, tai viską pakėlė naują lygį?
Taip, tai išties labai svarbus momentas. 2008 metais buvo sudaryta vyriausybinė komisija, o jos vadovu paskirtas buvęs Lietuvos premjeras, signataras Aleksandras Abišala. Šios komisijos pagrindinis tikslas buvo pratęsti Ignalinos atominės elektrinės veiklą. Kaip žinoma, Ignalinos atominę elektrinę stabdėme dėl mūsų stojimo į Europos Sąjungą.
Tai komisijai Briuselyje pavyko įrodyti, kad Lietuvos energetinio saugumo padėtis sustabdžius atominę elektrinę bus kritinė, tai yra Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos padidės iki 80 proc. Galėjo būti netgi blackoutas. Bet dėl teisinių dalykų nepavyko pasiekti, kad Ignalinos atominės elektrinės veikimas būtų pratęstas, kadangi jos sustabdymas buvo įtvirtintas atskiru protokolu mūsų stojimo sutartyje ir jis galėjo būti pakeistas tik tokiu pat keliu, kokiu buvo patvirtintas, tai yra, ratifikuojant visose Europos Sąjungos valstybių parlamentuose. Kas yra praktiškai neįgyvendinama.
Kiek tenka prisiminti, Europoje apskritai tvyrojo baimė dėl branduolinių elektrinių.
Taip, be to, Ignalinos atominėje elektrinėje veikė modifikuotas RBMK tipo reaktorius arba modifikuotas Černobylio tipo reaktorius. Tai kai pasakydavai tai Europoje, visų nuomonė būdavo labai neigiama: ne, mes negalime Europoje turėti veikiančių Černobylio tipo reaktorių.
Bet kodėl aš sakau, kad A. Abišalos vadovaujamos komisijos veikla buvo labai efektyvi? Nepaisant to, kad nepavyko pratęsti Ignalinos atominės elektrinės veiklos, nors net referendumas dėl to buvo ir dauguma žmonių pasisakė už pratęsimą (referendumo rezultatai buvo negaliojantys dėl per mažo aktyvumo – aut. past.), bet mums pavyko Europos Komisijai paaiškinti padėties kritiškumą ir rasti kitus kelius, kaip išeiti iš susidariusios situacijos.
Būtent tuo laikotarpiu ir gimė sąvoka „energetinė sala“: aiškinant Lietuvos energetinę padėtį Briuselyje buvo pavartotas toks apibūdinimas. Tai reiškė, kad Lietuva buvo visiškai integruota į buvusios Sovietų Sąjungos sistemą, o su Europos Sąjunga neturėjo jokių jungčių – buvo tarsi saloje. Mums pavyko Europos Komisijai tai įrodyti ir tuomet Komisija ėmė tarpininkauti, subūrė Baltijos jūros šalis ir inicijavo Baltijos energetikos rinkos jungčių planą, kurio pagrindinis tikslas buvo tris Baltijos šalis ištraukti iš energetinės salos.
Lietuva pirmoji kėlė tą klausimą Briuselyje, o rezultatas buvo toks, kad eilinės Europos Vadovų Tarybos išvakarėse Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso sukvietė Baltijos jūros valstybių vadovus ir inicijavo BEMIP planą: jis jį paskelbė, pakvietė visas šalis aplink Baltijos jūrą deleguoti savo atstovus į aukšto lygio darbo grupę, o ši grupė parengė konkretų veiksmų planą.
Tas planas buvo paruoštas kaip Europos Sąjungai per rekordiškai trumpą laiką, per devynis mėnesius. Bendroje dalyje buvo aprašyta situacija, o paskui prieduose tiesiog lentelėje surašyta, kokios elektros jungtys turi būti, tarp kokių šalių, kas įgyvendina, kokie terminai, kokie finansavimo šaltiniai, kiek iš nacionalinio biudžeto, kiek iš Europos, kitas priedas – dujų jungtys, tada dar vienas – elektros rinkos kūrimas ir dujų rinkos kūrimas. Nes neužtenka vien tik pastatyti jungtis, reikia dar paruošti teisinę bazę ir taisykles, kaip ta būsima rinka veiks.
Ir ką, tada tas planas buvo pradėtas realizuoti. To plano dėka Lietuva pastatė pagrindinius savo energetinio saugumo projektus, tai yra alternatyvius energijos tiekimo kelius. Kas yra įdomu, kad realiai per penkerius metus nuo plano patvirtinimo buvo suprojektuota ir pastatyta elektros jungtis su Švedija, taip pat pirmoji elektros jungtis su Lenkija ir antroji estų-suomių elektros jungtis. Toks rezultatas pranoko lūkesčius.
O po to jau kaip to paties plano dalis buvo pastatyta Lietuvos-Lenkijos dujų jungtis, kuri pradėjo veikti šiemet, ir, estų-suomių dujų jungtis, pradėjusi veikti prieš porą metų.
Bet čia yra tai, kas pasisekė. Pakalbėkime apie tai, kas nepasisekė, pavyzdžiui, mums nepavyko pasistatyti naujos atominės elektrinės, nors labai norėjome. Ir dabar ji mums labai praverstų.
Lietuva tuo metu turėjo (ir dabar turi) išskirtines galimybes bei sąlygas atominei energetikai vystyti. Pas mus yra aikštelė, visa infrastruktūra, jungtys, privažiuojamieji keliai ir svarbiausias dalykas, tai know-how, žmonės, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Visa tai mes turime.
Kaip žinia, Ignalinos atominei elektrinei buvo suplanuota statyti keturis reaktorius, bet buvo pastatyti du, tai ten tos vietos daugybė, viskas ten yra. Ir iš tikrųjų visi potencialūs investuotojai labai palankiai vertino šias aplinkybes ir sąlygas Lietuvoje vystyti branduolinę energetiką.
Naujos atominės elektrinės projektą Lietuvoje pradėjo, beje, socialdemokratai, kuomet buvo sukurtas „Leo“. Ir iš esmės kai konservatoriai laimėjo rinkimus, jie šitą projektą perėmė iš socdemų. Naujos atominės elektrinės projektas, mano vertinimu, buvo absoliučiai ir iki galo paruoštas: poveikio aplinkai vertinimas buvo padarytas iki paskutinio etapo, buvo atrinktas strateginis investuotojas – japonų įmonė „Hitachi“. Ši įmonė atitiko visus nacionalinio saugumo aspektus ir pasižymėjo savo darbo kultūra įgyvendinti projektus laiku ir suplanuoto biudžeto rėmuose. Tai buvo nuostabus variantas Lietuvai.
Nepaisant to, mano galva, šis projektas buvo supolitizuotas ir pralaimėjo tiek politinę, tiek komunikacinę kovą. Politinę pralaimėjo dėl to, kad projekto įgyvendinimo viduryje, kai jau viskas buvo paruošta, politikai Seime inicijavo referendumą. Tas referendumas buvo tas pats, kai vos ne vidury upės važiuojant su arkliais per brastą pradedama blaškytis.... Reikia ar nereikia mums čia tos atominės? Tas referendumas buvo organizuotas kartu su Seimo rinkimais. O ką tai reiškia? Tai reiškia kovą tarp pozicijos ir opozicijos. Ir tie patys socialdemokratai, kurie tuo metu buvo opozicijoje ir kurie patys inicijavo naują atominę, jie patys ją kritikavo, nors visaip kaip bandė aiškinti, kad kritikuoja ne atominę, o valdžią. Bet tai buvo labai nekonstruktyvu...
Maža to, labai suaktyvėjo kova viešoje erdvėje, buvo organizuojami įvairūs renginiai apie Černobylį. Taip pat reikia priminti, kad Rusija jau buvo pradėjusi realiai statyti atominę elektrinę Kaliningrade ir Baltarusijoje. Ir tos atominės elektrinės sulaukė kai kurių Lietuvos politikų paramos, nemažai politikų sakė: „O kam mums statyti? Mes nepastatysime patys, taigi galime pasinaudoti tomis atominėmis šalia“.
Prisimenu ir tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko vizitą į Kaliningradą, kaip jis vaikščiojo po Kaliningrado atominę ir sakė: „Galbūt visai nebloga elektrinė“. Dar visa tai sutapo su Fukušimos atominės elektrinės avarija. Buvo labai smarkiai suaktyvinti Černobylio avarijos prisiminimai, išleista net knyga prieš pat referendumą. Vienu žodžiu, ta visa vieša komunikacija prieš atominę buvo tokia stipri, kad realiai žmonės, mano vertinimu, išsigando ir pasisakė prieš ją.
Dar tikriausiai gyventojams tai turėjo atrodyti be galo brangu, Lietuvai ne pagal kišenę?
Tuo metu ta kaina, kuri buvo skaičiuota, rinkos atžvilgiu galbūt atrodė kažkiek brangoka, bet buvo finansavimo mechanizmai, kaip tai išspręsti. Šiandien ji atrodytų labai pigi. Būtų ir stabilus energijos tiekimas ir gera, konkurencinga kaina. Taip, kad mes čia pralošėme...
Pikčiausia yra tai, kad mes pralošėme politinę kovą. Tik paskelbus referendumo rezultatus Lietuvoje, Kaliningrade atominės elektrinės projektas buvo sustabdytas. Realiai Rusija pradėjo absoliučiai nereikalingą projektą vardan to, kad sukurtų konkurenciją Lietuvos projektui. Realiai Kaliningrado atominės projektas buvo piarinės kampanijos dalis. Reikia įvertinti, kaip Rusija smarkiai kovojo prieš Lietuvą ir Lietuvos projektus, kad jie netgi pradėjo statyti visiškai nereikalingą atominę elektrinę Kaliningrade. Kaliningrade ir taip pakanka elektros generavimo pajėgumų iš dujų ir anglies, todėl atominė buvo mistika. Mes sakėm, kur jūs dėsit tą elektrą. Tai jie aiškino, kaip jie Baltijos jūros dugnu nutemps kabelį į Vokietiją. Juokinga.
Kaip manote, jeigu tuomet mums būtų pavykę, ar Astravo atominė elektrinė Baltarusijoje būtų pradėjusi veikti?
Net jeigu ir būtų Astravas, jis nekeltų tokios grėsmės, kaip kad kelia dabar. Dabar mes neturime savo elektros ir mums visada yra pagunda nusipirkti iš Baltarusijos. Ir jeigu ne karas Ukrainoje, tai dar neaišku, kaip čia viskas pasibaigtų: juk jie mums pasiūlytų labai pigiai, tai, atrodo, kodėl gi nenusipirkus?
Ukrainos karas padarė labai daug gero išgrynindamas vertybes ir nuimdamas nuo darbotvarkės labai daug klausimų, išspręsdamas labai daug senų problemų: taip Latvijoje išsisprendė valstybinės kalbos klausimas, mums visiškai aiškūs pasirinkimai dėl energetinių išteklių.
Jūsų vertinimu, ar būtume turėję Visagino atominę elektrinę, jeigu anuomet būtume pradėję statyti? Kai kurie žmonės mano, kad dabar elektrinė būtų išsigebėjimas, bet kiti sako, kad tokie projektai be galo vėluoja ir išbrangsta.
Aš manau, kad būtume jau turėję. Aš dirbdamas Energetikos ministerijoje dalyvavau ruošiant tą naują atominės elektrinės projektą, mačiau iš arti, kaip tai buvo daroma, kaip jis buvo paruoštas, mūsų partnerystę su „Hitachi“, kurie buvo ir savo technologijos turėtojai, ir, kaip planavome, savo finansavimo šaltinio turėtojai. Tai tikrai būtų buvę padaryta. Iš japonų buvo didelis pasiryžimas. Ir iš esmės nebuvo kitų kliūčių, kodėl tai nebūtų buvę padaryta, išskyrus politines. Manau, kad tikrai būtų buvę padaryta, nes viskas buvo suplanuota, reikėjo tik imti kastuvą ir pradėti statyti.
Bet, tarkime, buvęs energetikos ministras A. Sekmokas teigia, jog apie Visagino atominės elektrinės projektą politikai dabar kalba tik dėmesio nukreipimui, esą ji neturėjo šansų būti pastatyta.
Ir taip, ir ne. Apskritai kai manęs klausia, už ar prieš branduolinę atominę, reikėjo ar nereikėjo Visagino projekto, tai mano komentaras toks: ne taip formuluojame klausimą, negalima formuluoti klausimo, už ar prieš branduolinę atominę. Mes šiai dienai turime formuluoti klausimą, kokia dabar didžiausia problema Lietuvoje elektros sektoriuje? Ir aš čia šoku į klausimą, ką dar reiktų padaryti.
Kai mes įsivardijame kokia didžiausia problema, tuomet galime galvoti, kokios priemonės tinkamiausios jai išspręsti. Kai buvo A. Kubiliaus vyriausybė, ji buvo patvirtinusi, kokiomis priemonėmis turėjo būti sprendžiami Lietuvos energetinio saugumo klausimai: tai apėmė jungtis, naują atominę, suskystintų gamtinių dujų terminalą ir panašiai.
Šiai dienai situacija pasikeitė ir, mano vertinimu, didžiausia Lietuvos problema yra bazinė generacija. Bet mažaanglė bazinė generacija. Įvertinant, kad Lietuva yra maža valstybė, reikia rasti, kas gali užtikrinti mažaanglę, bet stabilią bazinę generaciją. Tai galėtų būti mažo galingumo moduliniai reaktoriai. Jų galingumas gali siekti nuo 40 MWh iki 300 MWh. Lietuvos pikinis apkrovimas yra apie 2000 MWh. Tai 200-300 MWh galingumo elektrinė, vienas ar du maži moduliniai reaktoriai tikrai kuo puikiausiai rastų savo vietą Lietuvoje ir pasitarnautų kovai su klimato kaita, nes jų elektros gamybos procesas neišmeta CO2.
Kitas klausimas, o kokia ateityje bus Lietuvos elektros sektoriaus problema, kai Lietuva, tikėtina, realizuos didelius užmojus instaliuodama saulės ir vėjo energiją. Ateityje mūsų problema bus ta pati, su kuria susiduria visa Europa.
Elektros energija yra skirstoma į dvi dalis – į stabilios gamybos energiją ir nestabilios gamybos. Nestabili gamyba – tai saulė ir vėjas, kai nėra saulės, nėra vėjo, mes neturime elektros. O stabili – tai ta, kuri stabiliai generuojama.
Kaip reikės išspręsti tą problemą, tuos didelius kritimus, kai Lietuvai reikės daug elektros, o saulė ir vėjas negamins? Galima spręsti keletu būdų. Vienas iš jų yra akumuliuoti, pasaugoti tarsi sandėlyje – tai akumuliatoriai.
Pavyzdžiui, mūsų Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė yra vienas iš būdų saugoti: kai elektros niekam nereikia, galima ją panaudoti ir pumpuoti vandenį į viršų, o kai visiems reikia – pumpuoti vandenį žemyn ir generuoti elektrą.
Dabar Lietuva perka didžiausias regione baterijas: bendra suminė galia 200 MWh. Bet šalia, taip pagalvojus, jeigu turėtume mažo galingumo modulinius reaktorius, jie tikrai rastų savo vietą Lietuvoje ir ateityje užtikrintų stabilų tiekimą, užtikrintų elektros generaciją tuo metu, kai yra generacijos kritimas ir kai nėra vykdoma elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Iš to, ką būtinai reikia padaryti, kalbama apie atsijungimą nuo BRELL žiedo, nes mūsų elektros energijos sistema vis dar valdoma iš Maskvos. Esą būtinai reikia dabar, kai yra atsivėręs galimybių langas, kai Rusija kariauja Ukrainoje.
Atsijungti nuo BRELL žiedo reikia būtinai. Dabar kada tą padaryti? Tai vienas pačių ilgiausių projektų. Kodėl? Todėl, kad tai trijų Baltijos šalių sistema, nėra kad būtų vien tik Lietuvos sistema. Tai susiję su sisteminiais dalykais, kurie turi užtikrinti sisteminį stabilumą. Tai sudėtinga ir inžinerine prasme, ir geopolitine prasme.
Kelias buvo labai ilgas, per daug ilgas dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, bet mes jau atėjome į visišką finišo tiesiąją. Tai dabar jau taktikos pasirinkimo klausimas. Kaip tą geriau daryti? Ar daryti dabar ir nukirsti tą klausimą iš karto? „Litgrid“ sako, kad būtų pasiruošę tą padaryti. Bet, kaip aiškina bendrovė, jeigu jie tą padarys pabaigę pačius būtiniausius namų darbus, tai perėjimas bus sklandesnis, nuoseklesnis ir pigesnis.
Bet, pavyzdžiui, A. Sekmokas kelia klausimą, ar nepritrūks politinės valios apskritai tai įgyvendinti. Nes jis išgyveno patį sunkiausią laikotarpį Lietuvoje, tą lūžio laikotarpį, kuomet jam reikėjo įtikinėti, kad apskritai mums reikia jungties su Švedija, Lenkija ar naujos atominės. Mes realiai įrodinėjome elementarius bazinius dalykus. Tai tas pats, kas įrodinėti, kad Lietuva turi būti laisva.
Vedini šios logikos, tada taip, galime sakyti, kad yra rizika, jog pasikeitus politinei situacijai gali pritrūkti politinės valios tai padaryti dėl įvairiausių priežasčių ir paaiškinimų. Nes įvairiausios politinės partijos turi įvairių nuomonių ir apie atominę, ir apie mūsų santykius su Kinija, su Rusija ir panašiai. Kas laimės šiuos ateinančius rinkimus, nežinia, bet politologai prognozuoja, kad dabartinė valdžią praloš tikrai.
Bet pabaigti tai reikia būtiniausiai ir, mano vertinimu, tai integrali Lietuvos politinės sistemos ir demokratizacijos sustiprinimo dalis.
Kodėl mes iki šiol to nepadarėme?
Tomas Janeliūnas knygą yra parašęs, dvidešimt metų tai tęsiasi. Ir kai tai susiję su trimis šalimis – Latvija, Estija ir Lietuva – tampa sudėtingiau.
Po visų savo politinių ir energetinių patirčių aš darau tokią išvadą: sprendimams priimti energetinio saugumo srityje visų pirma reikia politinės valios. Nes inžinerinių būdų, kaip spręsti įvairius dalykus, yra daug ir įvairių. Įmonės ir mokslininkai pasiūlo įvairiausių sprendimų, kaip spręsti vieną ar kitą klausimą.
Ko trūksta Lietuvoje ir Baltijos šalyse – tai politinės valios. Jeigu politikai nori ką nors padaryti, jie tai gali padaryti labai greitai. Kad ilgą istoriją sutrumpintume, mano vertinimu, šita sinchronizacijos tema pritrūko politinės valios.
Pavyzdžiui, kai mes Lietuvoje svarstėme Gamtinių dujų įstatymo pakeitimus, kuriais atskyrėme pagrindines gamtinių dujų sektoriaus veiklas – tiekimą, perdavimą ir skirstymą, tai Seime procesas buvo labai labai sunkus, jis sulaukė didžiulio pasipriešinimo ir tik išskirtinių pastangų dėka pavyko nuspręsti, kad tos veiklos būtų atskirtos ir kad Lietuvoje būtų panaikinta visiškai absoliuti ir vertikaliai integruota „Gazprom“ monopolija.
Šiuo atveju mes kalbame apie trečiąjį Europos Sąjungos energetikos paketą?
Taip, Lietuva buvo pati pirmoji, kuri tai pasiekė. Man regis, tai buvo, 2015 metai. Estai padarė 2016 metais, o latviai netgi 2018-aisiais. Jau buvome Europos Sąjungos ir NATO nares, o dar kovojome patys su savimi dėl to, ar liberalizuoti dujų rinką, ar ne. Absurdas!
Kai terminalas jau buvo pastatytas ir tik pradėjo veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas, buvo norima įgyvendinti bandomąjį dujų pardavimą Estijai, tai estai negalėjo to padaryti dėl teisės aktų nebuvimo. Negalėjo nusipirkti bent kibiro, vaizdžiai tariant, dujų, Neretai mes pamirštame, kiek yra svarbu įstatymai ir reguliacinė aplinka.
Lietuva buvo pirmoji, kuri priėmė šiuos įstatymų pakeitimus ir pirmoji iš visos buvusios Sovietų Sąjungos, kuri panaikino „Gazprom“ monopolį. Šitas momentas, mano galva, yra išskirtinai svarbus.
Nes „Gazprom“ dujas pirko pats iš savęs. Tai yra, „Gazprom“ atstovai dalyvavo priimant sprendimus ir „Gazprom“ įmonėje Rusijoje, ir „Lietuvos dujų“ valdyboje („Gazprom“ buvo „Lietuvos dujų“ akcininkas – aut. past.). Ir jie balsuodavo už dujų kainas: Maskvoje balsuodavo už pardavimo kainą, o Lietuvoje – už pirkimo kainą. Realiai, patys iš savęs pirko dujas. Tokie monopoliai buvo visose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Lietuva pirmoji tokį monopolį suardė. Tai labai reikšminga, nes „Gazprom“ yra pati didžiausia dujų kompanija pasaulyje, pinigų ir galios jie turi labai daug. Lietuvai pavyko tai padaryti.
Kai dabar atgal atsigręži, tai atrodo kažkoks absurdas. Mes kovojome kaip su vėjo malūnais, kaip kokie donkichotai. Mes švaistėme laiką įrodinėdami elementarius bazinius dalykus, ypač, kai mes dabar į viską žiūrime Ukrainos karo kontekste. Tai absurdas, tai baisu. Tie, kurie oponavo, tai nežinau, kaip jie dabar turi jaustis. Tie, kurie kovojo už šiuos sprendimus, tai viskas tvarkoje, rezultatą pavyko pasiekti. Bet yra dalykų kurių nepavyko realizuoti, kurie, kaip matome, būtų buvę visai naudingi.
Iš to, kas Lietuvai energetikos srityje nepavyko, nepakalbėjome apie skalūnų dujas. Kadangi Lietuva iš esmės neturi iškastinių energijos išteklių, naujiena apie galimybę išgauti skalūnų dujas mūsų šalyje atrodė visai viliojanti. Bet 2013 metais, galima sakyti, išgujome JAV įmonę „Chevron“ ir viltys žlugo. Ar tai labai svarbus pralaimėjimas?
Aš sakyčiau, kad čia labiau pralaimėjimas ne paties turinio prasme, bet tarpusavio mūsų santykio prasme. Mes, kaip valstybė ir kaip Lietuvoje gyvenantys žmonės, nesugebėjome susitarti tarpusavyje, kad padarytume bent jau bandomuosius gręžinius ir sužinotume, kas ten apskritai yra.
Visų pirma, regioninė valdžia susipyko su centrine valdžia, o visa Lietuva susipyko su technologijos turėtoju. Tai mes su visais susipykome ir visa ši istorija baigėsi niekuo, „Chevron“ išvažiavo. Kiek žinau, po pusmečio tuometinis premjeras ir ministras dar važiavo, kvietė, bet jie jau nebeatvažiavo. Tai vėlgi rodo tokį mūsų nesupratimą: mus labai lengva supriešinti, sukurti mūsų konfliktą, o kai pasiekiamas supriešinimas, projektai griūva.
Aš, pavyzdžiui, gerai prisimenu, kad kai buvo ta skalūnų tema, mūsų socialiniuose tinkluose ir viešoje erdvėje buvo pasirodę antiskalūniniai filmukai: neva atsuki vandens čiaupą ir iš ten dega ugnis. Magistralėje Vilnius-Kaunas buvo nupirkti plakatai prieš skalūnines dujas. Ir netgi atsiribojant nuo to, ar tu esi prieš skalūnines dujas, ar už, bet žinau, kad žurnalistai bandė išsiaiškinti, kas nupirkto tuos plakatus. Labai gerai prisimenu, netgi viešai per debatus buvo kalbama, tai tos reklamos stendų savininkai pasakė, jog tai komercinė paslaptis, bet tai fizinis asmuo.
Tada buvo viešai klausiama Žygaičių bendruomenės, ar čia jūs užsakėte? Ne, ne mes užsakėme. Tada klausiama, kas užsakė, bet nieks neprisipažino. Apibendrinant, niekas nežino, ar būtinai reikėjo išgauti tas skalūnų dujas, bet blogiausia, kad mes pasidavėme suvedžiojami Kremliaus, realiai Kremlius šį projektą laimėjo.
Gal galime įvertinti, kiek energetinių projektų Kremlius Lietuvoje sužlugdė?
Kremlius Lietuvoje laimėjo naujos atominės elektrinės projektą, tai yra pakeitė mūsų nuomonę tuo referendumu ir statydamas atomines elektrines aplink mus. Dėl skalūninių dujų irgi pralošėme kovą grynai viešoje erdvėje, sugriuvo tas projektas. Dar anksčiau Kremlius nupjovė naftos tiekimą „Družba“ naftotiekiu, kai konkursą dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pirkimo iš „Jukos“ laimėjo lenkų „PKN Orlen“, o ne Kremliui palanki kompanija. Tada vienas iš Kremliaus patarėjų sakė, kad jūs lietuviai pardavėte savo įmonę to a wrong neigbour (ne tam kaimynui).
Ir dar tas mūsų SGD terminalas buvo išskirtinai stipriai puolamas, bet kažkaip rusai pražioplino ir nesuspėjo. Buvęs premjeras Algirdas Butkevičius yra viešai sakęs, kad buvo daromas išskirtinis spaudimas rangovams. Dar buvo užsiundyta UNESCO komisija, neva terminalas darko aplinką. Ir kai komisija atvažiavo į Lietuvą, sako: „Tai palaukit, kas čia vyksta? Kur tas jūsų terminalas?“ Rodom: „Nu tai va, laivas“. Jie sako: „Eilinis laivas, kaip visi laivai, tai ko mes čia atvažiavom? Tik pinigus ir laiką iššvaistėm“. Komisija net supyko, kad Rusija suklaidino, kuri inicijavo šį dalyką, apskundė, kad mes neva saugomoje teritorijoje tokį dalyką darome.
Tai mes esame pralošę. Čia rimta didelė kova, kur daug pavyko laimėti, bet daug ir pralošėm. Apibendrinant, galutinis rezultatas yra tikrai teigiamas, nes mums pavyko įgyvendinti tokius projektus, kurie užtikrintų Lietuvos energetinį saugumą, nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos.
Jūsų nuomone, kas Lietuvai būtų dabar, jeigu nebūtume įgyvendinę pagrindinių energetikos projektų: neturėtume terminalo, dujų jungties su Lenkija, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija? Turint mintyje, jog šių metų vasarį Rusija konvencinėmis pajėgomis įsiveržė į Ukrainą ir prieš žiemą riboja gamtinių dujų tiekimą Europai.
Būtų buvęs labai blogas scenarijus, praktiškai katastrofinis scenarijus. Kodėl? Todėl, kad Rusija yra pastačiusi SGD terminalą Kaliningrade ir užtikrinusi visišką energetinę Kaliningrado regiono autonomiją. Jie taip pat pastatė dar keturis generavimo šaltinius: trys iš jų veikia dujų pagrindu, vienas – anglies. Anglis gali atgabenti jūra, dujas gali atgabenti jūra, turi šiokią tokią požeminę gamtinių dujų saugyklą, kurios pajėgumai visai neblogi. Taigi rusai yra visiškai aprūpinę Kaliningradą dujomis ir kitais energetiniais ištekliais per jūrą ir jiems tranzitas per Lietuvą nebereikalingas.
Tai reiškia, kad jie bet kuriuo momentu galėtų nutraukti gamtinių dujų tiekimą Lietuvai, su elektra jie irgi galėtų daryti ką nori, tampyti mus už virvučių. Mūsų padėtis būtų buvusi katastrofiška.
Šiuo metu dėl elektros generacijos trūkumo mes kalbame apie energetinį skurdą, bet jeigu neturėtume SGD terminalo ir elektros jungčių, tai pas mus būtų ne energetinis skurdas, o badas. Pas mus būtų badas ir žmonės būtų mirę nuo bado.
Kai dabar daug kalbame apie elektros energijos kainą, manau, mes tai išspręsime. Bet kad mes laiku išvengėme visiško energetinio bado, yra nepaprastai gerai. Tai buvo toks tikrai pranašiškas veikimas, kurį visas pasaulis vertina kaip didžiausią laimėjimą.
