Rusijai užpuolus Ukrainą, Europos Komisija parengė planą, kaip Europos Sąjungos valstybės galėtų tapti nepriklausomos nuo Rusijos energijos išteklių iki 2030-ųjų, pradedant gamtinėmis dujomis, kurių poreikį iki šių metų pabaigos norima sumažinti dviem trečdaliais.
Kai Rusijos ginkluotosios pajėgos nieko nepešusios atsitraukė iš Kijevo regiono, paaiškėjo, kad rusų kariai nužudė apie 410 civilių asmenų, kurių dalis buvo kankinti, dalis palaidoti masinėse kapavietėse. Pasaulį apskriejo aukų nuotraukos, kurios negalėjo palikti abejingų. Po jų Europos Sąjunga ėmėsi penktojo sankcijų paketo, į kurį įtraukė anglies importo draudimą iš Rusijos, bet ne naftos ar gamtinių dujų.
Tačiau naftos ir gamtinių dujų importo iš Rusijos draudimas yra tarp klausimų, kurie tiesiog kybo ore, kai niekas nenori jų priimti, bet visi supranta, kad kada nors tikriausiai teks.
Klausimas už milijoną: ar pakaks politinės valios?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto partnerystės docentas, energetikos ekspertas R. Švedas pastebi, kad rusiško iškastinio kuro atsisakymas nėra vienareikšmis klausimas, nes susideda iš kelių dedamųjų. Vienas iš svarbiausių elementų, ar yra politinė valia atsisakyti rusiškų energijos išteklių Europos šalių sostinėse. Žinoma, kiek viena šalis nuo rusiškų energijos išteklių priklauso skirtingai, todėl ir sprendimo pasekmės būtų nevienodos.
„Mano vertinimu, yra rimtų rizikų, kad nepakaks politinės valios priimti į sprendimą. Kad ir ką besvarstytume apie alternatyvas, matome, kad valstybės Europos Sąjungoje dvejoja, joms nepatogu, joms brangu, litras benzino kainuos tiek, šildymas kainuos tiek. Politikai vengia kalbėti su savo žmonėmis, kalbu apie visos Europos Sąjungos politikus. Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis gali prisidėti kovoje su Kremliaus režimu, bet tiesiog pasirenka sau patogesnį variantą. Suprantama, kad atskiros valstybės negali atsisakyti dujų iš karto, kaip kad Vokietija ar Vengrija, bet galima priimti sprendimą, kad Europa atsisako rusiškų dujų, naftos ir anglies bei per kiek laiko“, – teigė R. Švedas.
Šiuo metu ant Europos Komisijos stalo gulė penktasis sankcijų paketas, kuriame numatytas anglies importo iš Rusijos draudimas. Tačiau jam dar turės pritarti visos šalys narės. Deja, naftos ir gamtinių dujų importo atsisakymas lieka tik teoriniu svarstymu. Ir tai jis labiausiai grįstas tuo, kad dėl Rusijos veiksmų Europos ypač kilo energijos išteklių kainos.
Naftos importo Europos Sąjunga galėtų atsisakyti lengviau, o gamtinių dujų sunkiau. Daugiausia gamtinių dujų absoliučiais kiekiais iš Rusijos importuoja Vokietija, Italija, Prancūzija, Lenkija. Bet jų priklausomumas nuo rusiškų dujų nevienodas. „Eurostat“ duomenimis, 2020 metais Vokietija iš Rusijos importavo 66,1 proc. visų reikalingų gamtinių dujų, Italija – 43,3 proc., Prancūzija – tik 16,9 proc, Lenkija – 54,8 proc.
Blogiausia padėtis Bulgarijoje (rusiškos dujos sudaro 75,2 proc. poreikio), Vengrijoje (95 proc.), Slovakijoje (85,4 proc.), Čekijoje (100 proc.), Latvijoje (100 proc.), Estijoje (93 proc.), Suomijoje (97,6 proc.).
Žalios naftos iš Rusijos absoliučiais kiekiais daugiausia importuoja Nyderlandai, Vokietija ir Lenkija, bet priklausomybė nuo naftos kiek mažesnė, nes Europos Sąjunga turi ir kitų šaltinių: tai yra Iraką, Nigeriją, Saudo Arabiją, Kazachstaną, Norvegiją ir panašiai.
Ar apskritai tai įmanoma logistiškai ir technologiškai?
Kaip sako R. Švedas, logistika priklauso nuo iškastinio kuro rūšies ir nuo alternatyvių produkcijos transportavimo galimybių.
„Pavyzdžiui, anglis yra lengviau pakeičiama, nes paprastai transportuojama laivais, geležinkeliais, todėl tų alternatyvų yra. Taip pat ir nafta gali būti transportuojama tankeriais, geležinkeliais. O dujos vis dar dažniausiai transportuojamos vamzdynais, nors dujų transportavimas suskystinta forma populiarėja ir, pasak Tarptautinės energijos agentūros, po penkiolikos metų globali gamtinių dujų prekyba suskystinta forma bus populiaresnė nei vamzdynais. Tai yra prekyba dujomis suskystinta forma labai plečiasi, tačiau dar reikia laiko, kad išsiplėstų. Pavyzdžiui, vokiečiai neturi terminalų, kurie galėtų padėti atsigabenti gamtines dujas iš bet kur globalioje gamtinių dujų rinkoje. Šiuo atveju čia svarbus šis technologinis-logistinis aspektas“, – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, kaip skiriasi gamtinių dujų transportavimo kaštai vamzdynais ir suskystinta forma, R. Švedas sako, kad pastaruoju metu didelių skirtumų nebėra, nes gamtinių dujų skystinimo technologijos atpigo. Pasak energetikos eksperto, gamtinių dujų skystinimo technologijos apskritai padarė vertybinę-kultūrinę revoliuciją visame sektoriuje, nes panaikino gamtinių dujų, kaip natūralios monopolijos, statusą.
„Dujų transportavimas vamzdynu tai yra natūrali monopolija. Reiškia, tada reikia prisitaikyti prie vamzdyno, žiūrėti, kas tą vamzdyną valdo, jeigu Europos Sąjunga, tada prieiga prie vamzdyno yra nediskriminacinė, jeigu Rusija, tai diskriminacinė, nieko neprileidžia, elgiasi, kaip nori. Bet suskystintų gamtinių dujų atsiradimas panaikino tokią natūralią monopoliją“, – teigia ekspertas.
Pasak pašnekovo, natūralios monopolijos sąlygoja, kad dominuojantis tiekėjas gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kaip kad buvo ir Lietuvos atveju iki tol, kol mūsų šalis neturėjo suskystintų gamtinių dujų terminalo. Kai tik Lietuvoje pradėjo veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas ir atsirado galimybė gauti dujų iš kitų šaltinių, gamtinių dujų kaina iš Rusijos irgi nukrito, nors prieš tai mūsų šalis mokėjo brangiau nei Europos Sąjungos mokamos kainos vidurkis.
„Kitas dalykas, labai sparčiai plečiasi small scale LNG arba gamtinių dujų panaudojimas mažais kiekiais. Tai reiškia, kad yra įvairios technologijos, kaip galima tas dujas panaudoti regionuose, kurie nėra dujifikuoti. Įsivaizduokite, turime kokį regioną, kuris nėra dujifikuotas, bet galima atvežti tas dujas vilkiku suskystintame pavidale, laikyti konteineryje, ten pat transformuoti į dujinę formą ir tame regione turėti dujas. Ir jeigu jų reikia pramonei, tai net nebereikia vamzdyno. Įsivaizduokite, kiek sutaupoma pinigų nutiesti vamzdynus, nes tai labai brangu. Realiai vamzdyną pakeičia vilkikas. Atveža – panaudoja, o kai nereikia – grįžta. Tai čia ir kariniais, ir civiliniais tikslais galima naudoti, ir pramonėje“, – pridūrė R. Švedas.
Kur rasti išteklių, vietoje rusiškos naftos, dujų ir anglies?
Trečias veiksnys, pasak R. Švedo, yra ekonominis. Kadangi paprastai energijos ištekliai perkami ir parduodami pasirašant ilgalaikes sutartis, tai norint tokias sutartis nutraukti, paprastai reikia mokėti baudas.
„Latvijos atvejis iškalbingas. Čia visi pareiškė, kad visos trys Baltijos šalys atsisakė gamtinių dujų iš Rusijos, bet taip nėra, nes „Latvijas gaze“ pasakė, kad turi sutartį iki 2030 metų ir yra pasiruošusi mokėti rubliais, kadangi pasikeitė Rusijos įstatymų bazė. Iškart po to staigiai sekė Latvijos pareiškimas, kad Latvijos politinė dauguma parlamente nepritaria tolesniam gamtinių dujų pirkimui iš „Gazprom“, tą patį pareiškė premjeras, kuris pavedė Ekonomikos ministerijai rasti sprendimą, kaip tai išspręsti. Tai va čia ir yra tas ekonominis veiksnys, reikia priimti sprendimą nutraukti sutartis ir sudaryti naujas“, – pažymi R. Švedas.
Prie ekonominio dėmens labai svarbu paminėti, kad atsisakant rusiškų energijos išteklių tenka žvalgytis, kur galima nusipirkti naftos, dujų ir anglies. Pavyzdžiui, Rusija yra trečia didžiausia naftos išgavėja pasaulyje. 2021 metais per dieną Rusija vidutiniškai išgaudavo apie 10,5 mln. barelių, daugiausia rytinėje Sibiro dalyje, Jamalo regione ir Tatarstane. Tačiau Rusija yra pati didžiausia naftos eksportuotoja.
„Tokį kiekį reikia pakeisti. Bet naftą išgauna daug kas, susirinkti šį kiekį iš kitų šalių yra įmanoma, bet vėlgi reikia sutarti su tomis šalimis, reikia atgabenti naftą. Naftos atsisakyti iš tikrųjų yra gana paprasta“, – teigia R. Švedas.
Pasak „The Washington Post“, realiai padidinti gavybą ir kompensuoti Rusijos tiekiamos naftos netektis galėtų Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Iranas, pačios Jungtinės Valstijos ir Venesuela.
„Bet čia reikia žiūrėti ir vertybinius dalykus. Pavyzdžiui, neseniai lankėsi britų premjeras Borisas Johnsonas lankėsi Saudo Arabijoje. Bet neįmanoma neprisiminti, kad 2018 metais Saudo Arabijos konsulate Turkijoje buvo nužudytas žurnalistas Jamalas Khashoggi ir buvo įrodyta, kad tai buvo Saudo Arabijos princo užsakymas. Turkijos žvalgyba pateikė versiją su įrodymais, kad jis buvo tiesiog sukapotas gabalais. Tai buvo Saudo Arabijos princo užsakymas, o dabar B. Johnsonas nuvažiavęs šypsosi ir spaudžia ranką tam pačiam princui“, – pažymi pašnekovas.
Jeigu būtų įvedamos sankcijos visiems iškastiniams Rusijos energijos ištekliams, Iranas irgi galėtų kompensuoti Europos Sąjungos naftos poreikį. Tačiau su Iranu esama nesutarimų, nors jie įveikiami. Kaip žinoma, ši valstybė siekia pasigaminti branduolinį ginklą, o Vakarai tam priešinasi, šaliai buvo įvestos sankcijos. 2015 metais Vakarai pasiekė susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos mainais į sankcijų panaikinimą, bet 2018 metais, vadovaujant Donaldui Trumpui, JAV pasitraukė iš susitarimo dėl Irano branduolinės programos ir iš naujo įvedė sankcijas, tarp jų ir naftos eksportui.
Kai prezidento rinkimus laimėjo Joe Bidenas, pokalbiai su Iranu buvo atnaujinti, todėl auga tikimybė, kad sankcijos bus atšauktos. Bet šiuo atveju problema ta, jog Vakarų valstybių susitarimą su Iranu turėtų pasirašyti ir Rusija, nes susitarimas sudaromas tarp 5 Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių plius Vokietijos, Europos Sąjungos ir Irano. Deja, bet Rusija yra Saugumo Tarybos narė.
Dar viena šalis, kuri galėtų padidinti naftos gavybą būtų Venesuela. JAV jau dėjo pastangas: prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą amerikiečių atstovai susitiko su Venesuelos prezidentu Nicolas Maduro, bandydami susitarti dėl sankcijų šiai šaliai atšaukimo mainais į energijos išteklių gavybos padidinimą. Bet padėtis labai komplikuota ir nevienareikšmė. JAV įvedė sankcijas Venesuelai, nes 2018 metų prezidento rinkimus, kuriuose esą laimėjo N. Maduro, laiko suklastotais ir remia opozicijos lyderį Juaną Guaido. Amerikiečių vizitas Venesueloje ir bandymai kalbėtis nustebino ne tik šios šalies opoziciją, bet ir abi partijas Jungtinėse Valstijose.
„Kyla klausimai, ar mes N. Maduro pripažįstam kaip legitimų prezidentą? Nes jis tapo absoliučiu diktatoriumi ir viskas jo naftos sektorius korumpuotas“, – teigia R. Švedas, atkreipdamas dėmesį, kad padidinti naftos gavybą galėtų ir Kanada.
Norint pakeisti rusiškas gamtines dujas, pasak R. Švedo, žvilgsnis krypsta į valstybes, kurios yra įvaldžiusios gamtinių dujų skystinimo technologijas: labiausiai tai JAV ir Australija. Dujas būtų galima suskystinti ir eksportuoti iš Šiaurės Afrikos, bet šiame regione reiktų išplėsti technologinius pajėgumus.
„Atsisakyti dujų yra sunkiau, naftos – smarkiai lengviau, o anglių, mano vertinimu, išvis reiktų atsisakyti. Čia gera proga vienu šūviu nušauti du zuikius. Europos Sąjunga atsisakytų taršios anglies ir neremtų Rusijos režimo“, – teigia pašnekovas.
Leiskite liansbergiukui... tas viska sugeba:DDDDD
