Neigti sovietinę Lietuvos okupaciją mūsų šalyje draudžia įstatymas, šmeižti žmonės – taip pat. Bet tai nejaudina „Facebook“ tinkle siaučiančių dezinformacijos skleidėjų, kurie dėl savo įsitikinimų arba už tam tikrą atlygį kasdien meluoja, šmeižia ir kitaip dergia šalį, kurioje gyvena. Vienas tokių veikėjų yra buvęs kandidatas į Seimą, „Fronto“ partijos narys, teisininku prisistatantis Jonas Kovalskis.
Šis asmuo reiškiasi ne tik savo „Facebook“ paskyroje, bet ir internetiniame tokio paties vardo puslapyje, o taip pat – ekspertai.eu ar „Laisvo laikraščio“ puslapiuose. Buvęs valstybės tarnautojas ir kandidatas į Seimą atvirai šmeižia tam tikrus politikus, niekina Lietuvos istoriją, neigia okupacijos faktą, reaguoja ir savaip interpretuoja politinius ir socialinius įvykius.
Apie „Atviros Rusijos forumą“ jis rašo: „Lietuvos landsberginė chunta suteikia Marijos žemę trypti visoms pasaulio padugnėms, tačiau mokėti už landsberginių velniavą tenka visiems lietuviams, brangiai mokėti. Ar mums to reikia?...Kažin kodėl Rusija nerengia pas save panašių forumų, pavyzdžiui „Laisva Lietuva“, arba „NATO okupantai, šalin rankas nuo Lietuvos“, arba „Laisva Didžioji Britanija“, „Šalin Britanijos monarchiją“, arba „Jungtines Amerikos valstijas į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą“?, – savo „Facebook“ puslapyje plūstasi socialinių medijų propagandistas.
Partizanų atminimo niekinimas, pasak specialistų, itin mėgstama Rusijos samdytų trolių ir propagandistų tema, jos savo „Facebook“ paskyroje nevengia ir J. Kovalskis.
„Suaktyvėjo „miško brolių“ šalininkai, kurie suokia apie „didvyrišką“ „laisvės kovotojų“ kovą vardan Lietuvos laisvės. Kokia iš tiesų buvo „laisvės kovotojų“ kovos su lietuvių tauta realybė, apie kurią taip nemėgsta prisiminti dabartiniai nacionalistų garbintojai, lentų kabintojai ir panašūs „patriotai"? Pažiūrėkime atidžiau..“, – rašo dezinformacijos skleidėjas.
Tokių įrašų šio žmogaus paskyroje – apstu. Jo įrašai ir pamąstymai patinka beveik tūkstančiui žmonių, jie dalijasi propagandiniu turiniu savo socialinės medijos kanaluose.
O štai kitas interneto veikėjas sukūręs „Facebook“ puslapį ir pavadinęs jį „Lietuvos kramola“ ilgisi Sovietų Sąjungos, atvirai neigia Lietuvos okupaciją, tikindamas, kad tokios nebuvo ir skelbia naujosios TSRS susikūrimą, pasak jo, 2021 visi galės džiaugtis naujos valstybės susikūrimu.
„Rusai dar niekada nieko neužpuolė. Bet dabar prie Rusijos jau prisijungė daugiau kaip 60 proc. pasaulio. O TSRS-2 veikimas prasidės po 2021 metų kovo 26 dienos, kai baigsis Gorbačiovo ir Tetčer susitarimas“, – rašo vyras, galimai įkūręs „Lietuvos kramolos“ puslapį.
Tiesa, „Facebook“ erdvėje galima rasti ne tik dezinformaciją skleidžiančių žmonių, bet ir tokių, kurie siūlo savo paslaugas, ieško nelegalaus darbo ir siūlosi skleisti šmeižtą ir dezinformaciją už pinigus.
Troliai-bedarbiai atskleidžia, kad gali rašyti ne tik politiniais klausimas, pasak jų pačių – komerciniai pasiūlymai juos domina net labiau. Ir visa tai, pasak dezinformaciją tyrinėjančių specialistų, sunkiai baudžiama veikla, kuri visą laiką balansuoja ties žodžio laisvės draudimo riba.
Trolius reikia palikti ramybėje?
Vilniaus universiteto dėstytojas, komunikacijos specialistas Viktoras Denisenko sako, kad kalbant apie dezinformaciją svarbu kalbėti ir apie žodžio laisvę, nes tai dažnai naudojama ginti melagingus pranešimus.
„Kai mes kalbame apie propagandą, reikia aiškiai žinoti ribą tarp žmogaus nuomonės ir laisvės ją reikšti. Tarkime, Lietuvoje viešas okupacijos neigimas yra draudžiamas, todėl čia galima būtų pritaikyti šį įstatymą, bet visada klausimas, kas tuo turi užsiimti? Kaip nustatyti, ar tai viešas ar privatus tinklapis, o gal, pasak propagandisto, tai –fantastinis apsakymas. Taigi, tai nelengva kova“, -– sakė V. Denisenko.
Anot jo, paprasčiau, kai informacija sklinda per žiniasklaidos kanalus, bet, jei žmogus rašo privačiai ar pusiau privačiai – kyla problema.
„Lietuvoje yra buvę atvejų, kai buvo kreiptasi į teisėsaugą dėl anoniminių komentarų. Tai buvo komentarai, kurie pažeidė įstatymą, kurstė prieš vieną ar kitą etninę grupę. Tokiu atveju policija nustatydavo ir teismas bausdavo. Tuo pat metu buvo kilusios diskusijos ar tikrai policija darbas yra gaudyti tuos anoniminius komentuotojus“, – svarstė V. Denisenko.
Specialistas įsitikinęs, kad kartais propagandos skleidėjus tiesiog reikia palikti ramybėje. „Prieš tai, žinoma, reikia informuoti visuomenę, kad jie – propagandistai. Taip daryti verta dėl to, kad Rusija kiekvieną mūsų veiksmą mėgina panaudoti savo tikslams. Tada prasideda kalbos apie žmogaus teisių ir žodžio laisvės pažeidimus ir kitus dalykus, kuriuos puikiai išnaudoja Rusija“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas.
Anot jo, jei žmogus viešai skelbia, kad sovietinės okupacijos nebuvo, tai yra mūsų įstatymų pažeidimas. Šiuo atveju arba kažkas pasiskundžia, arba policija patys pastebi.
„Jei žmogus kažkur pokalbyje, neviešai neigia okupaciją – nieko nepadarysi. Bet jei, tai vyksta „Facebook“ ar kur nors viešai – tai jau vertinama kaip viešuma, nes pats „Facebook“ jau yra viešosios komunikacijos priemonė. Taip pat, jei žmogus rašo tinklapyje, kuris yra viešai prieinamas, tai galima laikyti viešai skelbiama informacija“, – kalbėjo V. Denisenko.
Jis taip pat svarstė, kad gana sunku pasakyti, kas yra trolis ir kiek jų prisiveisė lietuviškoje „Facebook“ erdvėje.
Trolį mes galime nustatyti tik tuo atveju, jei žinome, kad žmogui už tai sumokėta. Dažniausiai mes to nežinome. Vienas žmogus, jei jis yra trolis, gali turėti nuo 10 iki 20 paskyrų. Taigi, žmonių skaičius nerodo, kiek yra paskyrų. Taip pat yra specialios kompiuterinės programos, kurios gali generuoti tam tikrą primityvų turinį. Pagal mano asmeninius pastebėjimus, sakyčiau, kad trolių ir paskyrų skaičius nėra didelis. Kitas dalykas, kad ir pats „Facebook“ buvo uždaręs dalį netikrų paskyrų. Manau, kad Lietuvoje poveikis nėra didelis. Žiniasklaidos priemonės, kurios skleidžia propagandinius naratyvus Lietuvoje, taip pat nėra populiarios“, – sakė specialistas.
Jis atskleidė, kad beveik visi propagandos skleidėjai ir troliai kalba apie tas pačias temas.
„Pirmiausia, tai, žinoma, istorija ir 1940-53 metų įvykiai, okupacija, rezistencinės kovos. Bandoma įtikinti, kad Baltijos valstybės savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą. Taip pat aiškinama, kad nebuvo rezistencijos kovų, o partizanai tebuvo banditai. Na ir dar yra 1991 metų įvykiai ir „savi šaudė į savus“ leitmotyvas. Taip pat yra pasakojimų, kurie nukreipti prieš valstybę. Mėginama įrodyti, kad Lietuvoje yra nuolatinė krizė, kad šalis žlunga ir čia nėra nieko gero. Aiškinama, kad jei būtume likę su Rusija viskas būtų gerai“, – vardino V. Denisenko.
Pasak jo, propaganda visada bando išnaudoti realiai egzistuojančias socialines įtampas, todėl reaguoja į visus įvykius.
Propagandistai už pinigus ir iš idėjos
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas Andrius Šuminas sako, kad propagandinio turinio, kuriuo siekiama antilietuviškų tikslų – daugėja. Problema matoma ir suprantama, bet nelabai yra kaip su tuo kovoti, nes atsiranda plona linija tarp cenzūros ir žodžio laivės.
„Niekas nenori jokios cenzūros ir apribojimų, todėl manipuliacinio ir propagandinio turinio srautas vis didėja. O jei kalbėtume, kaip su tuo kovoti, tai atrastume, kad geriausias būdas – visuomenės, piliečių švietimas ir kritinis mąstymas. Žmonės privalo gebėti kritiškai atsirinkti informaciją, būti informaciškai raštingi, vertinti informaciją, kurią gauna per bet kokius kanalus, tiek socialinių medijų, tiek žiniasklaidos“, – vardijo komunikacijos specialistas.
Pasak A. Šumino, kartais mes nežinome iš kur ir kaip informacija atsiranda, ji keliauja. Kitais atvejais yra aiškūs žmonės, kurie „sėdi“ kažkieno kišenėje ir daro akivaizdžius veiksmus.
„Jei tai yra akivaizdus melas, šmeižtas ir dezinformacija su tuo, žinoma, turėtų kovoti mūsų institucijos. Žodžio laisvė negali kirstis su kitų žmonių žodžių laisvėmis. Problema ta, kad informacijos srautas yra itin didelis, nors veiksmų imtis ir privalu. Iš kitos pusės, yra labai daug turinio už kurio nežinia kas stovi, arba stovi tie žmonės, kurių nėra Lietuvoje. Tai su tokio turinio kūrėjai nėra ką padaryti. Belieka tik kritinis mąstymas“, – svarstė specialistas.
Propagandistus labiausiai traukia istoriniai naratyvai, jų neigimas, menkinimas. Kita mėgstama tema: NATO ir pasitikėjimą mūsų užsienio partneriais. Skelbiama melaginga informacija, apie neva NATO karių sukeltas avarijas ir žuvusius vaikus arba Lietuvoje prievartaujamos moterys.
„Tai – nesibaigiantis srautas. Kita vertus yra temų, kurios nėra vienareikšmės. Tarkime generolo Vėtros tema. Štai čia atsiranda slidžios vietos, nes tas temas galima pakurstyti ir tokiu būdu kiršinti visuomenę, sėti nepasitikėjimą, neapykantos atmosferą. Tokios temos „užkabina“ emocijas“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas.
Jis tikino, kad žiūrint į turinį, žinutes ir profesionalumo lygį, matosi, kad tų žmonių [propagandos kūrėjų], kurie kuria turinį lygis yra labai skirtingas. Vienais atvejais tai akivaizdžiai vaikiškas ir juoką keliantis turinys, o kitais atvejais – subtilios žinutės, kai kalbama apie tikrą įvykį ir aplink sukuriama papildoma istorija. Tikros ir netikros informacijos maišalynė yra pats sudėtingiausias komplektas, nes sunku atskirti, kas tikra ir netikra.
Pasak specialisto, propagandinio stiliaus turinį internete kuria žmonės, kurie tuo tiki, bet yra tokių, kuriems tai tėra būdas užsidirbti pinigų.
