Apie tai, naujienų portalo tv3.lt pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Mes girdime apie paramos schemas, kurios gali būti taikomos mokyklinio amžiaus vaikams, jeigu jų tėvai susiduria su skurdo rizika arba jiems reikalinga parama. Galbūt jūs esate atlikę tyrimų, kaip pakankamai žinoma apie tuos paramos modelius?
J. Cvilikienė: Esame prieš porą metų skaičiavę, kiek kainuoja būreliai įvairūs. Pavyzdžiui, lyginant Vilnių, Klaipėdą ir Alytų ir tos apklausos metu taip pat klausėme, ar žino žmonės apie savivaldybės paramą užklasinei veiklai, kokią duoda, nes kiekviena savivaldybė turi skirtingas sumas, kurias skiria.
Ką mes pastebėjome, kad didmiesčiuose yra gerokai brangiau vaikams užklasinė veikla kainuoja ir būreliai. Jeigu vienas, sakykime, tiksliųjų ar meninių ugdymų ir vienas sporto būrelis, tai gali tikrai būti ir iki 100 eurų per mėnesį didmiestyje.
Mažesniuose miestuose kainos yra gerokai mažesnės ir tas pasirinkimas yra, ne visuose, aišku, bet, pavyzdžiui, Alytuje baseinas yra puikus ir kitos galimybės mažuose miesteliuose irgi buvo.
Savivaldybė padeda susiruošti irgi mokyklinį krepšelį į mokyklą, galima nemokamo maisto prašyti, bet kartais gal ir labai drovu teirautis ir pasakyti, kur čia vienoje vietoje viską rasti.
Kokia jūsų patirtis? Gal yra įrankių, kuriais šeimos gali pasinaudoti, bet ne visos žino ir galbūt reikėtų priminti arba papasakoti, kur ieškoti tos informacijos?
A. Adomavičienė: Pirma tokia pagalbos stotelė, tai yra seniūnija arba savivaldybė. Reikia teikti prašymą, jeigu pajamos yra mažos, įvertina pajamas, aišku, ir tada gali suteikti tą krepšelį.
Aišku, suma jau atkeliaus vėliau, bet galima dar ir visą rugsėjį teikti prašymus vienkartinei paramai. Jeigu metų eigoje ištinka nelaimė šeimą, tarkime, sunki liga, šeima tampa daugiavaikė šeima ir tai yra didelis finansinis iššūkis, sunkumas šeimai, tai gali dar papildomai kreiptis pagalbos ir jau tada ir ta suma yra didesnė, ir ribos yra didesnės.
Svarbu tikrai nebijoti kreiptis, nes bet ką gali ištikti sudėtingi dalykai.
Taip pat yra organizacijų, kurios teikia pagalbą – „Gelbėkit vaikus“, „Maltiečiai“, „SOS vaikai“, ypač jeigu jie turi savo globojamą šeimą, savo vaikų dienos centrų vaikus ar jaunuolius, jie padeda jiems įvairiai – ne tik krepšelį susiruošti, dalį krepšelio, bet ir eigoje, tarkime, jeigu reikia vaikui ir psichologo, ar korepetitoriaus, ar už kažkokį būrelį sumokėti, kur vaikas tikrai nori, bet šeima negali.
Taip, tai tokios galimybės yra. Aišku, jos nėra beribės, nes tai vis tik tokios priemonės kainuoja ir labai priklauso nuo to, kiek aukoja žmonės. Tai iš vienos pusės kviečiu aukoti visus, kas gali.
Iš kitos pusės – ieškoti tų pagalbos priemonių žmonėms, jeigu yra tikrai sunku, nes nereikia kentėti užsispaudus, nes tai vis tik yra dėl vaikų. Gal suaugusiam yra nemalonu kreiptis, bet turėtų šeimos peržengti tą barjerą ir kreiptis, kai yra sudėtinga, nes iš tų situacijų šeimos irgi gali išbristi ir išbrenda, svarbu tuo metu ieškoti pagalbos.
Kaip reikėtų elgtis situacijose, kai mokyklose atsiranda neplanuotų išlaidų – brangesnės kelionės, bendros dovanos mokytojams ar kitos rinkliavos, prie kurių ne visi tėvai gali prisidėti?
A. Adomavičienė: Aš manau, kad galima ir reikia sakyti ir čia yra ir apie empatijos ugdymą, ir apie tai, kad jeigu yra sunku, būtina pasakyti tai, ir, manau, kad paprastai klasės bendruomenės supranta tokius dalykus.
Aišku, nėra malonu sakyti tai prieš visą klasę, galbūt galima pasakyti žmogui, kuris renka pinigus ar komiteto pirmininkui, konfidencialiau, kad yra sunkumų ir negalime, ir paprastai, manau, kad žmonės supranta tuos dalykus ir žino tas šeimas, arba jeigu yra globojami vaikai, kad gali būti sudėtingų situacijų.
Tai tikrai kviesčiau tiesiog kalbėti atvirai, nebijoti to sudėtingumo, nes Lietuvoje vis tik kas penktas susiduria su skurdo rizika, tai įsivaizduokite – kas penktas pakankamai didelis skaičius, tai nėra kažkokia labai išimtinė situacija.
Kaip gyventojai paprastai ruošiasi rugsėjo 1-ajai – ar tėvai iš anksto taupo ir perka reikmenis po truputį, ar dažniau laukia paskutinės minutės akcijų?
J. Cvilikienė: Kad taupytų rugsėjo pirmajai, tai nelabai. Dalimis ruošiasi taip, nes mes klausėme, ar taupote didesniam pirkiniui, ar taupote atostogoms – tai dažniausiai 50 proc. žmonių sako, kad pradedame ruoštis likus mėnesiui ar dviem ir dažnai moterys būna tos tokios atsakingesnės, kurios jau dėlioja, ruošiasi nebūtinai rugsėjo pirmajai, bet tam sezonui.
Jeigu mes finansiškai kalbėtume, vis tiek rudens, žiemos sezonas finansiškai yra sudėtingesnis mums dėl keleto priežasčių – dėl išaugusių būsto išlaikymo sąnaudų, dėl grįžimo į darbus, į mokyklas ir dėl to, kad dažnai vasarą mes labiau atsipalaiduojame ir dažnai tos santaupos ir kažkokiom atostogoms būna išleistos ir pamažintos.
Tai tikrai yra sudėtingesnis tas laikotarpis, kur reikia vėl įsivažiuoti į vėžes ir vėl susiruošti, ir tikrai nebūtinai tik skurdą patiriančios šeimos susiduria su tais sunkumais – pusė gyventojų apklausose, kurie priskiria jau save vidurinei klasei sako, kad mes galime savimi pasirūpinti, tai jie sako, kad jie gali pasirūpinti savimi šiandien, tai, kas jiems yra dabar reikalinga.
Bet jeigu pasižiūrėtų į ateitį, kažkokiam netikėtumui ištikus ar ilgesnėje perspektyvoje, jaučiasi visiškai nesaugūs. Tai tas toks nėra tvarus saugumas ir taip nuo sezono prie sezono, nuo sezono prie sezono vėl bando kažkaip prisiderinti ir pasitaupyti vienam ar kitam dalykui.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
