Verslo bendruomenė vis garsiau kalba apie pasiruošimą gynybai – anksčiau verslininkai sutiko su pelno mokesčio didinimu, siekiant surinkti reikiamas lėšas krašto apsaugai, dalis verslo organizacijų inicijavo diskusiją dėl šalies gynybos biudžeto didinimo iki 4 proc. nuo BVP, neseniai Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija Seime organizavo konferenciją „Verslo vaidmuo gynyboje dieną X. Kuo galėsime prisidėti“
Apie verslo vaidmenį paskelbus karo padėties įstatymą bei esamas gynybos spragas kalbamės su vienu iš minėtos konferencijos organizatorių, „Noewe Legal“ advokatu, Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos valdybos nariu Robert Juodka, bei „Noewe Legal“ advokatu Tomu Venckumi.
Kokie yra esminiai dokumentai, reglamentuojantys verslo ir juridinių asmenų veiklą karo metu?
Robert: Pagrindinis įstatymas yra Karo padėties įstatymas, Konstitucija, vyriausybės nutarimai dėl rekvizicijų.
Tomas: Dar yra įvairūs poįstatyminiai aktai, bet jie iš esmės atkartoja pagrindines karo padėties įstatymo nuostatas. Jų minėti gal ir neverta – jie yra labai smulkmeniški. Šiai dienai nieko ypatingai svarbaus poįstatyminiu lygiu sureguliuota nėra. Ten numatomi tik tokie smulkmeniški dalykai, kaip, pavyzdžiui, paimto turto vertės įvertinimo tvarkos nustatymas, nors tie principai ir karo padėties įstatyme numatomi. Ten sureguliuoti daugiau procedūriniai dalykai, nei kokia nors esmė. Tų poįstatyminių aktų gal šiek ir trūksta, šiuo metu viskas gana stambiai sureguliuota.
Robert: Dar Karo prievolės įstatymas numato pareigas ginkluotųjų pajėgų nariams, yra Šaulių sąjungos įstatymas, priimančios šalies Mobilizacijos įstatymas.
Tarkime prieš Lietuvą karinę agresiją pradėtų Rusija. Ar pirmas žingsnis būtų karo padėties įvedimas?
Robert: Pagal Konstituciją – iš esmės taip.
Tomas: Ką dar svarbu papildyti – karo padėtis nebūtinai turi būti įvedama iš karto visoje šalyje. Jeigu, pavyzdžiui, yra hibridinė ataka ir mes ją nusprendžiame laikyti karo paskelbimu, karo padėtis galėtų būti įvesta tik dalyje savivaldybių. Panašiai, kaip migrantų antplūdžio metu buvo įvesta nepaprastoji padėtis kai kuriose savivaldybėse, taip ir karo padėtis galėtų būti įvesta kai kuriose savivaldybėse.
Kartu su karo padėtimi, skelbiama mobilizacija, jei nebuvo paskelbta anksčiau. Bet mobilizacija gali būti skelbiama ir anksčiau, jeigu yra matoma, kad situacija šalyje yra nerami.
Ką reiškia mobilizacijos paskelbimas? Tai reiškia, kad asmenys kurie yra mobilizacijos sąrašuose (o tai yra vyriškos lyties asmenys, nuo 18 iki 60 m.), jiems jau galima taikyti ribojimus išvykti iš šalies, net iki karo padėties paskelbimo. Išvykimas iš šalies į mobilizacinį rezervą įrašytiems žmonėms gali būti ribojamas.
Jeigu žiūrint visiškai teisiškai, pagal Konstituciją, karo padėtį įveda arba atšaukia Seimas, jei mato kylančią grėsmę, jeigu kinetinio išpuolimo dar nėra. Ginkluoto užpuolimo atveju, karo padėtį nedelsdamas įveda prezidentas ir teikia tokį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.
Prezidento dekrete arba Seimo nutarime dėl karo padėties įvedimo turi būti numatytas ir aiškiai sureguliuotas karo padėties įvedimo pagrindas ir tikslas, teritorija, kurioje įvedama karo padėtis, mobilizacija, jei ji prieš tai nebuvo paskelbta. Taip pat, Konstitucijoje nurodomos laisvės ir teisės gali būti laikinai apribojamos.
Kokie apribojimai karo padėties metu įvedami juridiniams asmenims, verslui?
Tomas: Pradedant nuo fizinių asmenų, galime įvardyti kelis. Konstitucijos 22 str. numato, jog žmogaus gyvenimas yra neliečiamas – asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu. Tokiu atveju, teisėsaugos pareigūnai įgyja teisę sekti susirašinėjimus, pokalbius. Taip pat ribojama būsto (24 str.) neliečiamumo teisė – į asmens būstą galima patekti be teismo sankcijų. Na ir aišku, jau minėtas judėjimo laisvės apribojimas (27 str.).
Na ir galiausiai – asociacijos, susirinkimų laisvės ribojimas (36 str.). Naujų partijų steigimas karo padėties metu nėra įmanomas, o esamų partijų veikla gali būti ribojama.
Jeigu kalbame apie verslą, savivaldybės administracija gali įpareigoti tam tikras įmones tęsti savo veiklą – galėtume kalbėti apie maisto pramonės, komunalines įmones, šeimos tiekimo įmonės, kitaip tariant, būtiniausius poreikius patenkinančias įmones. Tokiu atveju vyriausybė gali paskirti savo atstovus šiems verslo subjektams, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą.
Vyriausybė taip pat gali uždrausti bet kokią ūkinę-komercinę veiklą, arba konkretaus ūkinio subjekto veiklą. Dėl tokių draudimų patirti nuostoliai yra atlyginami valstybės nustatyta tvarka, po to, kai yra atšaukiama karo padėtis. Tai yra labai svarbus momentas – kompensacijos galimos tik atšaukus karo padėtį.
Vyriausybė arba savivaldybės administracijos direktorius taip pat gali skirti įmonėms būtinąsias užduotis, kurios reikalingos kariuomenės poreikiams tenkinti, arba kitoms valstybės funkcijoms užtikrinti. Siekiant užtikrinti tinkamą užduočių vykdymą, valstybė į tokius subjektus gali skirti savo atstovus – tokių atstovų nurodymai būtų privalomi. Jeigu atstovų paskyrimas būtų nepakankama priemonė būtinosioms užduotims atlikti, galėtų būti stabdomi esami ūkių valdymų organai, o valdymą perimtų vyriausybės įgalioti asmenys. Patirti nuostoliai, vėlgi, atlyginami atšaukus karo padėtį.
Būtinosios užduotys gali būti ir tokios – na, pavyzdžiui, įmonė turi ekskavatorius. Tokiu atveju, vyriausybės įgaliotas asmuo gali pasiųsti žmogų su ekskavatoriumi, arba paimti ekskavatorių kasti tranšėjai. Galbūt tai galėtų būti karinių objektų pervežimai, kiti panašūs darbai.
Dar gali būti taikomas laikinas turto paėmimas ir rekvizicija, kuris taikomas ir gyventojams.
Laikinas turto paėmimas galioja turtui, kuris bent teoriškai gali būti po to gražinamas, nesuvartojamas – pavyzdžiui, transporto priemonės, patalpos. O rekvizicija taikoma turtui, kuris gali būti sunaudojamas – maistas, vanduo, šoviniai, kuras. Už tai irgi turėtų būti atlyginama, bet jau atšaukus karo padėtį. Atlyginama pagal turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo principus – apibendrinant, pagal rinkos vertę. Bet šiuo atveju, būtų apsižvelgiama į valstybės galimybes, taigi, nebūtinai būtų išmokėta visa turto vertė.
Laikotarpis, per kurį turi išmokėti kompensacijas nėra numatomas, tad nereikėtų tikėtis, kad kompensacijos bus išmokėtos dieną po karo padėties atšaukimo. Norint paimti turtą, asmens sutikimas nėra reikalingas. Pavyzdžiui, karinio vieneto vadas gali paimti turtą esant kariniam poreikiams – iš automobilio gali išlaipinti nors ir viduryje kelio.
Dar konferencijos metu kai kas kėlė klausimą dėl ginklų paėmimo. Ginklams yra keliamas šiek tiek kitoks reikalavimas – ginklai negali būti paimami, jei jie priklauso teisę ginklus laikyti turintiems asmenims, išskyrus atvejus, kai šie ginklai yra reikalingi ginkluotosioms pajėgoms, ar galėtų būti panaudojami nusikalstamoms veikoms vykdyti.
Taip pat ir gyvenamąjį būstą galima paimti tik išimtiniais atvejais. Ir bet kokiu atveju, juridiniams asmenims turi būti suteikiamas kitas būstas.
Robert: Ginklai gali būti paimami tik ekstra atvejais – šiaip anksčiau buvo registruoti ginklų šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimai, kad nebūtų paimami ginklai, ypač iš šaulių, karių savanorių, rezervistų. O išlyga yra akivaizdi – ginklai bus paimami, tik jeigu kariuomenei labai reikia, na arba jei turime bėdų su kokiu ginkluotu vatniku. Bendra mintis yra tokia – ginklai iš piliečių neatimami, nes piliečiai turi padėti užtikrinti saugumą.
O ar gali būti numatomi politinių partijų draudimai?
Tomas: Įstatyme draudimas nenumatomas. Įstatyme numatomi apribojimai, arba vyriausybės sprendimu veikla gali būti laikinai sustabdoma. Įstatymas nurodo, jog tai būtų galima padaryti siekiant apsaugoti valstybės suverenumą, teritorijos vientisumą, konstitucinę tvarką, visuomenės saugumą.
Dar svarbu paminėti, jog karo padėties metu Seimas gali įvesti tiesioginį valdymą, pavyzdžiui tam tikrose savivaldybėse. Tokiu atveju savivaldybės būtų valdomos ne savivaldybės administracijos, o tiesiogiai iš centrinės valdžios.
Karo padėties metu numatomi ribojimai yra gana platūs. Kaip juos vertina verslo bendruomenė?
Robert: Daug apie tai teko girdėti. Apklausos rodo, jog apie 80 proc. verslininkų visiškai palaiko valstybės gynimą, prisidėtų prie valstybės gynybos. Tik jie labai aiškiai norėtų žinoti, ką jiems reikėtų daryti. Jie norėtų avansu pasiruošti, suplanuoti tokius dalykus, kiek tai yra įmanoma. Verslininkai nori išvengti chaoso – tam reikalinga valstybės institucijų koordinavimo funkcija, priskiriant atsakomybes. Kad jeigu būtų Diena X, nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio – ar įmonė „Trys bebrai“, ar įmonė „Trys Paršiukai“ turi įeiti į ruožą.
Didelė dalis šaulių yra verslininkai, savo sričių profesionalai. Tai yra žmonės, turintys ką prarasti.
Šiaip bet koks kariškis pasakys, kad bet koks planas yra geras tik tiek, kiek jis yra išbandytas treniruotėmis. Ir šioje vietoje yra didelis trūkumas – esama nežinomybės. Net asmenys kurie tiesiogiai dalyvauja tuose procesuose, dažnai neturi informacijos, ko iš jų būtų tikimasi Dienos X metu.
Gal trūksta kokio nors realaus modeliavimo ar pratybų, į kurias būtų įtraukiamas verslas?
Robert: Taip, vienareikšmiškai.
Tomas: Praplečiant tą mintį – aš sakiau, kad karo atveju vyriausybė gali skirti būtinąsias užduotis verslui, arba laikinai paimti kažkokį turtą, transporto priemones ir pan.
O ar yra sudaryti kokie nors viešai prieinami šio turto sąrašai, kokios realiai egzistuojančios transporto priemonės būtų paimamos, kurioms įmonėms jos priklauso? Mano žiniomis, tokie sąrašai neegzistuoja.
O jeigu tokie sąrašai egzistuoja – ar įmonės žino, kad iš jų gali būti paimamos kokios nors transporto priemonės, kitas turtas?
Kiek girdėjome, Estijoje tokie sąrašai jau yra. Ten buvo išsiuntinėti pranešimai, kad karo atveju, jūsų transporto priemonės gali būti pasitelkiamos.
Suprantu, kad praktinio pasiruošimo trūksta. Ar įstatymų lygmeniu sistema sustyguota? Rodos anksčiau kalbėjote, kad pavyzdžiui įstatymai numato karo komendanto pareigas, bet tuo pačiu nenumato karo komendantūrų. Ar tokių atvejų yra ir daugiau?
Robert: Karo komendantūrų problema yra seniai žinoma. Pagal įstatymą yra formaliai paskirti karo komendantai. Karo komendantas iš esmės yra nurodymus savivaldybės administracijai duodantis asmuo, koordinatorius. Bet savo pajėgumų jis nelabai turi.
Tam tikslui apmokomi komendantiniai šaulių padaliniai, kurie būtų kaip vykdančioji karo komendanto ranka. Jie būtų tas organas, kuris padėtų įgyvendinti komendanto sprendimus.
Dabar pagal įstatymą žiūrint gaunasi taip, kad komendantas duoda nurodymus savivaldybės administracijos direktoriui, o jeigu administracijos direktorius nurodymų nevykdo tinkamai, karo komendantas turi teisę kreiptis į savivaldybės tarybą, kad tarybą jį pakeistų. O ar taryba pakeis jį ar ne – tai jų reikalas.
Tomas: Tie įstatymai rodos parašyti pagal taikos sąlygas. Pagal dabartinį karo padėties įstatymą karo komendanto patalpomis ir reikiamomis priemonėmis aprūpina savivaldybės administracijos direktorius. Toks jausmas, kad kalbame apie vieną žmogų, kuris duos kabinetą kur nors. To tikrai nepakanka – su Seimo pateiktomis pataisomis bus bandoma tai spręsti. Tik kiek suprantu, jos yra pastrigusios, nes yra ir ideologinių nesutarimų.
Robert: Pagal įstatymą yra du subjektai, grubiai tariant. Tai yra karinio vieneto vadas, jų įgalioti asmenys ir savivaldybės administracijos direktorius. Tik patikslinu – karinio vieneto vadas gali būti ir kuopos ar vado vadas, nebūtinai kalbame apie visos kariuomenės vadą, ar kokį generolą. Aišku, jie vis tiek turi atsižvelgti į žmogiškas aplinkybes.
Kariuomenėje vis tiek privalo veikti sveiko proto principai. Bet kas ir bet kada turto nepaims. Savavaldžiavimo atvejų tikimybė yra itin maža.
O šiaip esminė mintis yra tokia – karo metu visuomet vyksta chaosas. Dėl to sprendimų priėmimas turi būti maksimaliai decentralizuotas.
Pakankamai griežti reikalavimai Lietuvoje numatomi ir ginklų pramonei. Tiesa, ministrė Aušrinė Armonaitė siūlo dalį ribojimų panaikinti. Kaip vertinate mūsų galimybes pasigaminti ginklus?
Robert: Su tuo gynybos ir pramonės asociacija dirba ilgai ir sistemingai. Kaip valdybos narys galiu pasakyti, kad šiuo atveju turime bėdą.
Negalime sakyti, kad A kategorijos ginklų gamyba yra visiškai draudžiama, bet ribojimai yra tiek dideli, kad praktiškai ginklų gamyba nėra įmanoma. Bereikalingų administracinių panaikinimų poreikis tikrai yra – niekas nekalba apie kontrolės mažinimą, ji turi būti. Bet tie reikalavimai dažnai yra nesusiję su kontrole. Atrodo, kad net nėra koncepcinio supratimo apie pačią pramonę.
Pavyzdžiui, gali parduoti tik savo paties parduotą produktą. Jeigu nusiperka A kategorijos komponentą, tu jo negali parduoti.
Tarkime, gamini tanką. Tu nusiperki tanko vamzdį iš kitos gamyklos, vamzdis yra ginklo dalis. Tada nusprendi pakeisti tanko kalibrą – pavyzdžiui iš 105 mm į 120. Tada tu 105 mm vamzdžių parduoti negalėsi – teks išmesti, išlydyti, nežinau.
Ginklų ir šaudmenų įstatymas yra visiškai netinkamas tam, ką jis reguliuoja. Tas įstatymas gal tinka kalbant apie ginklus savigynai – pistoletų ir panašių ginklų kontrolei, leidimų išdavimui, galbūt pistoletų remontui. Ir visi tie reikalavimai yra pagal tai nurašyti, nors mes ne pistoletus savigynai gaminame.
Tie įstatymai buvo nurašyti nuo rusiškų, o dabar gaunasi, kad reguliuojama viskas – remontas, prekyba, importas, eksportas. Gaunasi taip, kad šito įstatymo tikslas yra ne kontroliuoti, o uždrausti.
Mes už kontrolę, bet ne draudimus. Daugybę veiksmų yra draudžiama daryti, nors yra numatoma licenzijavimo tvarka.
Jeigu Rheinmattalis statė savo sunkiosios technikos reikalavimus, jie iš esmės turi pastatyti seifą. Kai gamini pistoletą, tu kažką su juo padarai ant darbastalio, padedi į seifą, užrakini. Kaip taip pagaminti tanką?
Aišku, kontroliuojančioms institucijoms yra lengviau vykdyti savo darbą, kai realiai viskas uždrausta.
