„Labai abejoju, kad Lietuvoje atsiras daug žmonių, kurie norės degintis aikštėje, kuri iš esmės buvo egzekucijų vieta, kurioje buvo nužudyta ir pakarta daugiau nei 20 sukilėlių. Šalia esantys KGB rūmai taip pat ne visiškai tinkama vieta tokiai pramogai kaip saulės vonios“, – tv3.lt teigė istorikas.
Tačiau A. Kasparavičius pažymėjo, kad Lukiškių aikštė tiesiogiai neturėtų būti susieta su buvusiais KGB rūmais, kurie yra kitapus Gedimino prospekto.
„Mes turime suvokti, kad kitoje Gedimino prospekto pusėje yra kita erdvė su kitu istoriniu krūviu: miesto aikštė, buvusi turgaus aikštė, sovietmečiu reprezentacinė ir sukilėlių egzekucijos vieta“, – kalbėdamas apie Lukiškių aikštę pažymėjo istorikas.
Antradienį Vilniaus miesto centre, Lukiškių aikštėje, miesto valdžia atidarė pliažą. Kokia šios aikštės istorija?
Kaip miesto aikštė ši vieta buvo pradėta formuoti Rusijos imperijos laikais. Sovietmečiu, apie 1949-1953 metus ji įgijo Lietuvos TSR sostinės reprezentacinės aikštės statusą.
Prisiminkime, kai po sovietmečio žlugimo buvo nuverstas Leninas 1991 metais, tuomet aikštė tapo vilniečių poilsio vieta. Žmonės vaikščiojo, gulinėjo ant pievelės. 1998-1999 metais Seimas priėmė nutarimą, kad tą aikštę vėl paversti reprezentacine vieta. Ką jie tuo metu galvojo ir kodėl, sunku pasakyti.
Žiūrint istoriškai, tai ši aikštė iš esmės visada buvo kaip turgaus aikštė. Lenkų valdymo laikais – nuo 1920 iki 1939 – ten irgi vyko turgus, Kaziuko mugės, buvo įvairūs prekybos pramogų paviljonai.
Man atrodo, kad 1920 metais rytinėje aikštės dalyje buvo pastatyta memorialinė lenta, 1863 metų sukilimui atminti ir toms egzekucijoms, kurias vykdė carinė valdžia ir Muravjovas.
Kaip vertinate tokį mero R. Šimašiaus ir jo komandos sprendimą?
Man atrodo, kad liberalai kartu su „Laisvės partija“ pradeda savo rinkiminę kampaniją. Jų meras ieško labai ryškių, iššaukiančių ir radikalių formų pranešti apie save.
Kadangi tų idėjų patarėjai ir samdomos kompanijos stokoja, tuomet jie imasi kraštutinio populizmo rinkiminės kampanijos pradžiai, kad atkreiptų dėmesį, ypatingai jaunuomenės.
Bet atkreipiant į save dėmesį, ypatingai jaunesnio elektorato su kraštutinėmis ultra moderniomis pažiūromis, kada žmogus galvoja tik apie hedonistinę-malonumų filosofiją, galbūt ir duos tam tikrus dividentus.
Tai iššaukiantis miesto valdžios poelgis ir kraštutinė priemonė atkreipti į save dėmesį artėjant Seimo rinkimams. Tai tikrai buvo klaidingas miesto galvos sprendimas. Aiškiai prašauta pro šalį.
Kaip manote, ar tai sutapimas, kad birželio 23-iąją, Birželio sukilimo dieną, Lukiškių aikštėje atidaromas pliažas?
Manau, kad tai yra atsitiktinumas. Nemanau, kad čia viskas buvo apgalvota, kad čia speciali akcija ar akibrokštas.
Mano akimis žiūrint, tas birželio 23-iosios sukilimas yra labai dviprasmiškas ir nevienareikšmis. Tai tas pats antras mūsų nelaimės ir lietuviškos dramos aktas.
Pirmas aktas, aš laikau, kad 1940 birželio 15 dienos kapituliacija, kada mes iš esmės su transparantais ir gėlėmis sutinkame sovietinius tankus. Po metų, 1941 metais, jau šiek tiek kita politinė jėga, kuri oponavo Smetonai, tikisi sulaukti politinės valios iš nacių, iš Hitlerio, iš Berlyno ir turi smarkiai nusivilti.
Kaip manote, ar tikrai nebuvo kitos tinkamos vietos paplūdimiui?
Jei iš tiesų miesto meras rūpintųsi miestiečių gerove, tai Vilnius yra puikus miestas, kuris turi puikių vietų paplūdimiams. Prie Žvėryno tilto, kuris veda į Vingio parką, ten yra didžiulė oazė ir buvo galima padaryti nusileidimą prie upės ir įrengti puikų pliažą su persirengimo kabinomis. Neabejoju, kad čia būtų buvusi puiki traukos vieta miestelėnams.
Problema ta, kad meras mėgsta akcijas. Meras griebiasi benzininio pjūklo, kai tujas pjovė Paneryje. Važinėju tuo taku, jis yra puikus, tik problema, kad tas takas labai prastai prižiūrimas, nuolat įgriūva. Tarp pėsčiųjų ir dviračių tako prisodinta daug puikių brangių augalų, kurių didelė dalis jau numirusių, nudžiūvusių ir apaugusių žolėmis. Žiūrint, verkti norisi ir net gėda žiūrėti.
Mes kažką nusižiūrim, tam kartui padarom ir paskui užmirštam, paliekam. Toks mąstymas kaip sovietiniame kolūkyje: pastatė fermą, perkirpo juostelę, atidarė, o paskui kaip šėrikai ir melžėjos gyvens, tai jų privatus reikalas. Atrodo, kad ir dabar toks požiūris.
Keista, kad jis yra ne iš vyresniosios kartos, bet iš jaunosios kartos politinio elito. Matyt, yra taip, kad senoji politinė karta naująjį elitą išsiugdė pagal savo paveikslą. Taip ir gyvenam: vienas žingsnis į priekį, kitas – į kairę, o du – atgal.
Jūs užsiminėte apie KGB rūmus, kurie priešais pliažą. Juose buvo šaudomi kovotojai už Lietuvos laisvę. Kritikai sako, kad pliažas yra kaip nepagarba kovojusiems už laisvę, o kaip manote jūs?
Mes neturėtume tiesiogiai susieti Lukiškių aikštės, kurią nuo buvusių KGB rūmų skiria Gedimino prospektas. Mes negalime išplėsti buvusių KGB rūmų kažkokio sakralinio arealo iki neprotingų ribų. Šalia KGB rūmų yra Aukų gatvė, ten yra paminkliniai ženklai, yra akmenų obeliskas skirtas Lietuvos rezistentams.
Manau, kad tas niūrus mūsų istorijos puslapis 1941-1945 metų, kai veikė nacių prievartos institutas ir iki 1991 metų, kai veikė sovietinis KGB. Manau, kad mes negalime to pernelyg išplėsti .
Kalbant apie mero sukurtą pliažą, aš to tikrai nesiečiau su KGB rūmais ir atskirčiau tuos du objektus. Turint galvoje, kad Lukiškių aikštėje buvo vykdomos egzekucijos XIX amžiaus viduryje, manau, kad tikrai nebus daug mėgėjų šioje vietoje priimti saulės vonias. Manau, kad šis neapgalvotas drastiškas išsišokimas patirs fiasko.
Konservatoriai ragina nedelsiant stabdyti šį projektą, kuris savivaldybei kainavo apie 60 tūkst. eurų, dar apie 60 tūkst. buvo paremta privačių rėmėjų lėšomis. Ką manote?
Vilniaus miesto valdžia nuolat kalba, kad miesto infrastruktūros plėtrai trūksta pinigų, jei mes kritiškiau pasidarome po Vilnių, tai matome, kad jų tikrai trūksta: daugybė skverų neprižiūrėta, žaliosios zonos nesutvarkytos.
Jei dabar kitą dieną viską likviduojame, tai tiesiog mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi į kairę ir į dešinę. Šis žingsnis labai nepasiteisinęs ir tiesiog jį reikėtų palikti kaip nevykusį miesto valdžios politikos simbolį. Pasižiūrėsime dar, kaip šią audringą vasarą nešios smėlį po aikštę, ar ten viskas dar nepatvins, jei praūš kokia liūtis.
Sakoma, kad miestas gyvas, kol turi savo istoriją ir atmintį. Ar tam pritartumėte?
Tikrai, miestas gyvas tol, kol turi savo istorinę atmintį, kol jis ieško savo identiteto ir tapatybės. Kad miestas išliktų gyvas, jis turi kurti ir naujas idėjas. Mero užmojai kurti ir diegti naujas idėjas mieste yra sveikintini, bet svarbiausias momentas – kaip atsirinkti tas idėjas, jas realizuoti ir nepasiduoti nukrypimams.
Kai miestelėnai išrenka miesto valdžią, manau, kad jie tikisi, kad miesto galva veiks tam tikro politinio, kultūrinio, pilietinio sutarimo tarp įvairių socialinių, politinių, kultūrinių, tautinių ir etninių grupių pagrindu. Jeigu tokio konsensuso nėra, tada kyla klausimas: ar miesto valdžia yra adekvati, ar ji tenkina.
