Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė Čepeklių valstybinis gamtinis rezervatas, prisidėti prie šių augalų plitimo stabdymo galime kiekvienas.
Ragina skinti šį augalą
Žydėjimo metu šiuos augalus raginama skinti neskaičiuojant, nes taip jos nespės subrandinti sėklų ir toliau daugintis. O krūmus taip pat galima iškasti ar išrauti.
Tai yra itin svarbu, nes invaziniai augalai nustelbia vietinę augaliją, užima jos vietą, o šluotiniai sausakrūmiai dar ir keičia augavietes, nes sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis.
„Festivalyje Vidur girių ne tik pramogavome. Rytinių pasivaikščiojimų papelkiais metu pasakojimus apie augalus, raistą ir paukščius keitė gerų darbų gamtai intarpai – rovėme invazinius šluotinius sausakrūmius. Kitaip šie augalai dar vadinami zuikiakrūmiais arba kiškio rūtom. Su invazinių rūšių problema susiduria ir rezervatai, nors ir lankymasis juose stipriai ribojamas.
Invazinės rūšys – tai svetimžemės augalų, gyvūnų ar grybų rūšys, kurios tikslingai ar netyčia buvo atvežtos ar kitaip pateko į Lietuvą, nors prieš tai čia neaugo ir negyveno. Taip pat, kad rūšis būtų laikoma invazine, ji turi sparčiai plisti, nustelbti vietines rūšis, užimti jų vietas ir mažinti bioįvairovę.
Šluotinis sausakrūmis savaime paplitęs Vakarų Europoje, Vidurio ir Rytų Europos ir Skandinavijos pietinėse dalyse. Lietuvoje rūšis pirmą kartą registruota XIX a. pabaigoje, o nuo XX a. vidurio šie augalai buvo sodinami želdynuose, sėjami miškų pakraščiuose, prie kvartalinių, siekiant pagerinti mitybos sąlygas laukiniams gyvūnams, kaip kiškių pašaras.
Viena iš šių augalų daromų žalų – esant palankioms sąlygoms sudaro didelius ir tankius sąžalynus, nustelbdami šviesomėgius vietinius augalus, užimdami jų vietas.
Kitas žalos aspektas – šluotiniai sausakrūmiai, būdami ankštiniais augalais, sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, praturtina dirvožemį azoto junginiais ir tokiu būdu keičia augavietę – pradeda nykti smėlynams būdingos rūšys, jas keičia azotamėgiai augalai. Kinta augalų bendrija, mažėja biologinė įvairovė.
Augalas gausiai dera. Vienoje ankštyje subręsta vidutiniškai po 6 sėklas, o didelis krūmas tokių ankščių gali išauginti iki 7000! Sunokusios ankštys sprogsta, išsvaidydamos sėklas kelis metrus nuo krūmo. Sėkloms plisti padeda vanduo, graužikai, jos įstrina transporto priemonių ratuose ir taip pernešamos į naujas vietas. Dirvožemyje daigios išlieka iki 80 metų! Tai bent gyvybingumas!
Efektyvus naikinimas išraunant (smėlio dirvožemyje gan lengvai raunasi iki 5-7 metų augalai), senesnius individus iškasant. Nukirpus žemės paviršiuje, atželia ir tankiai išsišakoja.
Kviečiame prisidėti naikinant šį invazinį augalą. Dabar kaip tik žydėjimo metas – puikios gražios puokštės, o nuskynus žydinčias šakeles bent sėklų nesubrandins ir neturės galimybės plisti toliau. Žalios šakelės tinka žiemos puokščių kompozicijoms, iš jų rišamos šluotos arba dekoracijos. Mes rišom paukštelius. Gal dar kokių nors panaudojimo idėjų turite? Pasidalinkite komentaruose.
Tekstas parengtas naudojant leidinį Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje, red. Zigmantas Gudžinskas, Valerijus Rašomavičius, 2023, Vilnius
Nuotraukos: Klaudija Kairytė, Jurga Stoškutė“, – dalijosi Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
