Naujienų portalui tv3.lt R. Filejeva sako pati negalinti patikėti, kad fondas skaičiuoja jau dešimtus metus. Jis tarsi dar vienas vaikas – pasaulį išvydo mažas ir nedrąsus, atsargiai žengė pirmuosius žingsnius, o dabar išaugo į didelę ir gražią veiklą, subūrusią didžiulę geraširdžių komandą.
Rūta neslepia – pradėjus „Gėrio trupinėlio“ veiklą, visai kaip ir į pasaulį atėjus naujai gyvybei, rodėsi, kad jis ir liks toks mažas, tačiau viskas plėtėsi daug greičiau, nei galėjo pamanyti ji pati. Ir laikas, darant gerus darbus, neskaičiuojant nei laiko, nei jėgų, prabėga prieš akis nepastebėtai.
Nedrąsi veiklos pradžia
Šiandien nėra nė vieno šalies kampelio, kurio nebūtų aplankiusi fondo komanda, nė vieno kraštelio, kur prašantys pagalbos nebūtų jos sulaukę. Žodis apie „Gėrio trupinėlį“ nuvilnijo plačiai – į jį kreipiasi net užsienyje gyvenantys tautiečiai.
Prisimindama pradžią pašnekovė pati stebisi, kaip per šį laiko tarpą viskas pasikeitė. Ir tik į gerą, skleidžiant gerumą iš širdies į širdį:
„Pradžioje mes neturėjome patalpų, rūbelius, kuriuos atveždavo žmonės, priimdavome savo namuose. Kažkiek jų priglaudė mano tėtis Panevėžyje savo senose darbo patalpose. Tai buvo pakankamai sunkus laikotarpis – yra daug gerų žmonių, kurie iš karto atsiliepia į pagalbos prašymus, žmonės reagavo, vežė drabužėlius ir visa tai reikėjo kažkur priimti, kažkur sandėliuoti.
Buvo ir baisu, ir įdomu vienu metu – o kaipgi viską sustyguoti, kaip viską padaryti? Pradžia tikrai nebuvo lengva, bet aš džiaugiuosi.“
Jau nuo pat pirmų metų fondas ėmė organizuoti ir vasaros stovyklas vaikams. Rūta sako – tai puikus indikatorius, kad su savo pareigomis ir atsakomybėmis nuo pat pradžių tvarkėsi puikiai. Komanda dar buvo visai nedidelė, lyginant su tuo, kaip yra šiandien, bet nuo pat veiklos gimimo – tvirta kaip kumštis.
Ši vasara bus kitokia
Tiesa, ši vasara bus kitokia – tai pirmieji metai, kai stovykla nevyks, nors fondo įkūrėja garantuoja, kad kitąmet sugrįš su trenksmu, naujomis idėjomis, pasiruošę pasėti dar daugiau džiaugsmo ir šviesos vaikų, jų tėvų ar globėjų ir socialinių darbuotojų širdyse.
Šie metai bus skirti pagalbos prašančiųjų lankymui įvairiuose šalies kampeliuose, piknikams su vaikais ir šeimomis. Kai laukia tiek visko, R. Filejeva su šypsena sako žinanti – nė nepastebės, kaip vieną vasarą pakeis kita. O kol lauks artėjančios kitų metų stovyklos, širdyje visada nešiosis prisiminimus apie praėjusias.
Pavyzdžiui, pernai stovykla buvo didžiausia per visą jos gyvavimo istoriją, subūrė rekordinį skaičių žmonių. Ir vis dėlto didžiausias iššūkis kartais būna ne dalyvių skaičius ar rūpesčiai, kaip visus sutalpinti – kartais sudėtingiausia perlipti per save.
„Pernai turėjau iššūkį – norėjo dalyvauti mama su dviem mergaitėmis, mergaitės buvo patyrusios prievartą ir, tiesą pasakius, aš bijojau šios didelės atsakomybės. Bet jos vis tiek atvažiavo ir aš labai džiaugiuosi, kad jos buvo ten, galėjome pasidžiaugti laiku kartu ir manau, kad pavyko išsivežti ir didelį rezultatą“, – atviravo R. Filejeva.
Išties, kasdien iš arti matyti įvairių likimų žmones – ne pati lengviausia užduotis. Rūta vis pasiūlo rėmėjams, skiriantiems, pavyzdžiui, finansinę paramą, aplankyti šeimas, susipažinti akis į akį, tačiau dažnai išgirsta „ne“. Ne vienam tai paprasčiausiai – per sunku emociškai.
„O man veikia priešingai – man kaip tik žinant, kad yra didelė, iškart yra poreikis nuvykti, pačiai pabūti, pačiai pridėti savo ranką visais įmanomais būdais, pirmiausia žmogui padėti savimi – ar bendravimu, ar paraginimu, ar paskatinimu.
Man gera, kai aš atsiduriu tokioje situacijoje ir man baisu pagalvoti, o kas būtų, jeigu manęs ten nebūtų ir tai vystytųsi toliau? Aš nuvažiavusi neverkiu, įjungiu savo stipriąją pusę ir pirmiausia galvoju, kaip galiu padėti“, – sako ji.
Istorija, kurią prisimins visą gyvenimą
Buvimas šalia ir palaikymas kartais yra tai, ko labiausiai reikia – atrodo, tai tokia smulkmena, bet ji gali pakeisti gyvenimus. R. Filejeva tai puikiai žino, tokius atvejus yra mačiusi ne kartą ir ne du, stebuklai įvyksta jos akyse.
Vienas toks įvykis, kurį ne vienas pavadintų stebuklu, įvyko prieš septynerius metus, kai su Rūta susisiekė nevilties apimta klinikose gulėjusio berniuko mama, atsidūrusi sunkiausiame gyvenimo etape – sūnus dienas leido prižiūrimas medikų, piešiant baisias prognozes, bet be aiškaus atsakymo.
„Į mus kreipėsi mama, prašydama pagalbos padėti suprasti, kas yra jos vaikui. Ji sakė: aš esu mama, mano vaikui yra labai blogai ir aš tiesiog nesuprantu, ką man sako daktarai, kas yra mano vaikui, kodėl jam taip blogai.
Mes pradėjome bendrauti su mama, bendravome su gydytojais, kurie berniukui įtarė ne vieną ir ne dvi genetines ligas, jam buvo taikomas labai stiprus gydymas. Mes matėme besikeičiantį kūdikį“, – šios istorijos pradžią prisimena Rūta.
Vieną dieną užsidegus telefonui ji pamatė žinutę: mano sūnui sepsis, jis reanimacijoje, belieka melstis, kad jis išgyventų. R. Filejeva su vyru lankė berniuką ir mamą, gyveno nežinioje, kuo viskas baigsis.
Po kone devynių mėnesių, praleistų ligoninėje, įvyko tai, kas pakeitė mamos ir vaiko gyvenimą visiems laikams ir viskas, ko prireikė – paskatinimas ir padrąsinimas klausyti savo širdies balso:
„Mama paskambino man ir sakė: aš netikiu, kad mano vaikas čia pasveiks. Rūta, ar gali atvežti man šventinto vandens, paėmusi iš mano močiutės, ir patarti, ką man daryti, nes aš planuoju įsisodinti savo vaiką į automobilį ir bėgti į kito miesto klinikas, pabandyti išgelbėti savo sūnų.
Aš pasakiau: Tu esi mama, tu geriausiai žinai, ką daryti, tavo širdis geriausiai jaučia, kaip pasielgti šioje situacijoje. Ji sėdo į automobilį, pabėgo ir po trijų savaičių berniukas išėjo iš ligoninės visiškai sveikas.“
Pasakodama šią istoriją Rūta graudinasi iki pat šiandien – prabėgo jau tiek laiko, bet emocijos ima viršų. Iki pat dabar mama siunčia jai savo sveiko sūnaus nuotraukas ir dėkoja už tai, kad tąkart padarė tiek mažai, bet tuo pačiu tiek daug – pakako žodžių ir buvimo kartu.
Ir tokių sėkmės istorijų fondo gyvavimo istorijoje – daugybė. Paaugliai išlipa iš priklausomybių liūno, atsiskiria nuo netinkamos kompanijos, pakeičia savo požiūrį į gyvenimą, įsikvepia jį keisti ir viską ima į savo rankas.
Gerumas – užkrečiamas
R. Filejeva sako žinanti, kaip sudėtinga prašyti pagalbos, tai – slenkstis, kurį geba peržengti ne visi. Tačiau ji turi misiją skleisti žinią ir su „Gėrio trupinėliu“ kuria erdvę, kurioje žino – gali drąsiai prašyti pagalbos ir sulauks ištiestos rankos, tvirto peties atsiremti.
Juolab, ji kasdien mato, kiek gerų žmonių yra pasiruošę padaryti viską, ką gali, tad sužinojusi statistiką, kad Lietuva – itin žemoje vietoje pagal dosnumą, su tuo nesutinka.
„Būdama „Gėrio trupinėlyje“, prašydama žmonių pagalbos, padėdama kitiems aš galvoju, kad mes tikrai esame geri ir kad tikrai kiekvienas žmogus gali sulaukti pagalbos jam sunkiu gyvenimo momentu.
Mane labai nustebino ši statistika ir netgi jai prieštaraučiau – aš manau, kad mes dar esame augimo procese ir kad jaunoji karta, kuri mato savo tėvus, padedančius kitiems, jaunoji karta, kuri mokyklose mokoma padėti, užaugs dar kitokia ir tikrai manau, kad gerumas plinta“, – įsitikinusi pašnekovė.
Juk sakoma, kad gerumas yra užkrečiamas, tai ji puikiai mato savo šeimoje – prie fondo veiklos kaip tik gali prisidėti vyras, dukra, sūnus. Jie auga turėdami ypatingą pavyzdį, kaip nelikti abejingais. Viskas gimsta nuo mažų dienų, per gyvenimą nešamės pamokas, kurių mokėmės nuo vaikystės:
„Jeigu man gyvenime pavyks jiems įdiegti dalelę to gerumo, kurį turiu aš, o aš tikrai galvoju, kad nesu blogas žmogus, bus labai gerai. Dalyvavimas visame tame, manau, kiekvienam vaikui duoda labai didelę naudą, nes gerumas yra linkęs atsisukti lygiai taip pat gerumu tau.“
O pačios Rūtos gyvenime veikla veja veiklą, tad pripažįsta, kad laiko paroje neužtenka, tenka ir nubraukti ašarą, ir paliūdėti, bet atsikėlusi ryte ji žino, kad išaušo nauja diena, kuri atneš daugiau jėgų.
„Visada sakau, kad rytas protingesnis už vakarą ir jeigu vakare būna labai sunku, dažniausiai rytas būna lengvesnis“, – šypteli ji.
Gerus darbus galime daryti visi
Netgi kai pasidaro sunku, kai stovi ant perdegimo ribos, ji žino, kad turi tvirtą užnugarį – savo šeimą ir fondo komandą, kurios nariai jau išmoko Rūtą suprasti iš pusės žodžio. Jų visų širdys plaka vienu ritmu, o rankos visada ištiestos tiems, kurie kapstosi iš sudėtingų gyvenimo etapų.
Rūta žino, kad gerus darbus gali daryti kiekvienas mažais žingsneliais kasdienybėje. Gatvėje matant nuliūdusį žmogų – prieiti ir pakalbinti, pabūti su kaimynais, kurie jau kurį laiką nusiminę, alkstančiam nupirkti duonos ar pasidalinti savo pietumis, drabužius, kurie nereikalingi guli spintoje, bet kitas jais galėtų oriai puoštis, ne išmesti į konteinerį, o padovanoti.
„Yra be galo daug būdų, be galo daug išraiškų, kaip gali padėti kitam žmogui ir labai skatinčiau tai daryti, nes tai yra užkrečiantis, įtraukiantis procesas. Labai gerai, kai tu žinai, kad kažkam galėjai pasitarnauti. <...>
Patikėkite manimi, kartais pokalbis pakeičia žmogaus gyvenimą ir aš žinau ne vieną tokią istoriją, kada užtenka leisti žmogui su tavimi pasikalbėti, pabūti, paskatinti, paraginti. Tau tai tik kelios minutės laiko, o kitam žmogui gali kainuoti net ir gyvenimą“, – daryti gerus darbus ragino R. Filejeva.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
